Dvidešimtmetė upė

Tekėjome

Valstybės pamatas – kultūra

Vienas žymiausių Lietuvos dramaturgų, gyvenime matęs visko. Tačiau atsilaikęs prieš užklupusias negandas. Nemanantis esąs politikas, nors Sąjūdžio metais nemažai dirbęs Lietuvos labui. Vienas iš 124 …

Ričardas Doveika: „Reikšmingi įvykiai Lietuvoje sustiprino apsisprendimą dėl kunigystės“

Jau du dešimtmečius išbandymų bangomis ir nepailstamu kūrimu pulsuoja nepriklausoma Lietuvos valstybė. Kovo 11-ąją kiekvienas patriotiškas lietuvis atsigręžia į rimtais sunkumais išraižytą …

Išeiviai į Lietuvą sugrįžta savo kūryba

Minint Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą daugiausia dėmesio skiriama tiems, kurie tiesiogiai prisidėjo kovojant už laisvę – žmonėms, kurių veiksmai pakeitė istoriją. Tuo tarpu Vilniuje, Radvilų rūmuose …

Žiniasklaidos pokyčiai per dvidešimt Nepriklausomybės metų

Daugelis norėjo nepriklausomos teritorijos, laisvos tautos, laisvos Lietuvos. Didžioji dalis svajojo apie šviesesnį, daugiau žadantį rytojų ir gardesnį maisto kąsnį. Ne vienas iš jų pasigedo laisvos …

Tekame

Kovo 11-oji Saulės mieste

Visi puikiai žinome ir matome, kokie renginiai, skirti svarbioms valstybei datoms paminėti, organizuojami Vilniuje. Juos transliuoja nacionalinė televizija, jie apžvelgiami spaudoje ar per radiją. …

Ar tebeskamba Lietuva tautos lūpose?

Ir vaikai ir seneliai rinkosi į Kauno miesto centrą paminėti Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo jubiliejaus. Įvairūs renginiai vyko nuo 9 valandos ryto iki pat vakaro. Po Valstybės vėliavos iškėlimo …

Klaipėda jūrine dvasia sveikino Lietuvos piliečius

Dvidešimt metų Klaipėda kartu su visa valstybe švenčia jos Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Tautinei šventei Klaipėda suteikia jūrinio atspalvio, nes būtent jos istorija neatsiejama nuo vandens. 1934 metais įvyko pirmoji …

Vienybės liepsnai – dvidešimt metų

Pamėnkalnio gatvėje esančios Vilniaus įgulos karininkų Ramovės duris kovo 6 dieną nuolat varstė besirenkantys renginio svečiai. Tarp santūrių paltų kai kur išsiskirdavo kariškos uniformos, kuriose …

Neužspausta patriotizmo arterija

Jei Lietuva būtų širdis, ką galėtume sudėti į visus jos skilvelius ir prieširdžius? Darbus, žodžius, ištikimybę, drąsą, viltis, planus? Dainas. Būtent dainomis Lietuvai ir apie Lietuvą jau vienuoliktus metus plaka …

Tekėsime

Dvidešimtį metų kurti laiškai

Nepriklausomybės karta yra vadinami gimę 1990 metais. Tai merginos ir vaikinai, nepatyrę sovietinio rėžimo, kurie išvydo tik laisvą valstybę, nesupranta, ką reiškia menkos galimybės. Tai ar Kovo 11-oji gali reikšti …

Laisvės dvasia Skandinavijoje

Vis didėjant emigracijos bangai, didėja ir skirtumai tarp Lietuvoje likusių žmonių bei į užsienį išvykusių lietuvių. Ne vienas galvoja, kad svetur pinigai „auga ant medžių“, tuo tarpu emigrantai tvirtina …

Kovo 11-toji jau/dar gyvena jaunose širdyse?

Kovo 11-osios proga savo duris visuomenei atvėrė Seimas, kuriame vyko jaunimo susitikimas su Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariais ir Nepriklausomybės Akto signatarais. Jame dalyvavo Zigmas Vaišvila …

Redakcijos žodis

Tegu Lietuva būna upė, tokia viena ir didelė, kur Nemuno ir Neries vandenys tik susikibę šoka. Tegu lietuviai būna sidabražvynės žuvys, žvitriai plaukiojančios visuose gimtuose vandenyse, nardančios giliai, neplaukiančios paviršiumi. Tegu lietuviai būna upėtakiai, gyvenantys tik švariame vandenyje. Tegu upės delta tampa siekiamybe, svajone, tikslu, bet tegu sūrūs jūrų vandenys atgina atgal į įsčias, kur, didvyriškai gimę, didvyriškai mirs. Tegu visi tiltai per upę primena, jog Lietuva matoma, girdima ir reikalinga dėl savo kultūros, istorijos, tradicijų, kad nesijaustumėme pasiklydę. 

Ta upė tekėjusi šimtmečių šimtmečius, giedojusi sutartines, prašiusi globojama Žemynos, stiprinama Perkūno, siekusi Darnos, Skalsos ir Šviesos, išsigraužė giliausias vagas, užliejo svetimas žemes. Taip ir tekėjo daugelį metų sraunia vaga, pati save apsivalydama. Būdavo, upė išsekdavo, žuvys žagsėdavo, vanduo nešdavo šūksnius, geležį ir kraują. Atplaukdavo svetimšalės sidabražvynės, vis norėdamos krantą prie kranto pritraukti, vandenį kibirais išsemti ir pilti į savo žemes, į savo ežerus. Apaugdavo gimtieji vandenys švendrais, meldais, nendrėmis, asiūkliais, pamiršdavo lietuviai savosios upės vardą, beviltiškai spėliodami tikėdavosi, jog ta srauni kadaise buvus upė nusileis į vagą iš padebesių kaip sakmėse ir užlies krantus, ir neš tą patį žodį, tą pačią dainą. Matyt, žinojo tai, kad tauta negali žūti, nebent nusižudyti. Raudės raudojo, o mūsų upėj paklydėliai prausėsi kojas. Išsemtų kibirais vandenų žuvys blaškėsi po pasaulio vandenis, jų ašakos išsimėtė po dugnus, gulė po svetimais akmenim, užsinešė smėliu. Reikėjo gelbėti savas dar gyvas kuojas ir ešerius, iš kurių atimtas gyvybei svarbus turtas – vanduo.

Pasisėjo vilkdalgiai. Ir tokių dalgių pakako švendrynams iškirsti. Žvarbų vasarį ištryško šilti šaltiniai giliai kažkur iš žemių, stovinčios upės vanduo, ledu pavirtęs, ėmė aižėt, properšos lytis atskėlė, vėliau sulaukėme liūčių, ir mūsų upė prisikėlė ir vėl tekėjo nedrąsiai, neramiai, bet vis stiprėdama ir augdama, prisižadėdama daugiau krantų nebesujungti. O štai pasaulio milžinai – žvejai tebeieškojo žemėje sliekų, norėdami išgaudyt kuojas, ešerius ir karpius. 

Išaušęs dar vienas žvarbus pavasaris pasišaukė ant upės lyčių kovus. Suskridę čia vienuolika kovų snapais stukseno ledą, taip vis prašydami pabusti, atsimerkti, atgimt. O žuvys šokinėjo, šviežesnį orą kvėpdamos, lygius krantus šlifuodamos. Numirė milžinai, palikę dideles pėdas, į kurias subėgo mūsų upės vanduo. Sulaužėm meškeres, sutraukiojom tinklus, sugriovėm užtvankas …

Redakcija:

Aurimas Abišala
Mindaugas Aušra
Laura Bagdžiūnaitė
Živilė Barkauskaitė
Kristina Belikova
Jogintė Bučinskaitė, redaktorė
Gintarė Dagytė
Aistė Dzikaitė
Gabrielė Gedvilaitė
Agnė Grinevičiūtė, kalbos redaktorė
Asteras Gurevičius, grafikos redaktorius