Kada ir kodėl išvykote iš Lietuvos?

Reda: Išvykom prieš trejus metus ieškodami geresnio darbo atlygio.

Ingrida: Išvykau prieš metus. Priežastis paprasta – darbas.

Lina: Išvykau prieš metus, nes vyras užsienietis.

Rolandas: Iš Lietuvos išvykdavau ir vėl sugrįždavau nuo 1992 m. Pirmiausiai į Prancūziją, vėliau į Angliją, Ispaniją, Švediją, dabar gyvenu ir dirbu Norvegijoje. Priežastis – ekonominė – skalsesnio duonos kąsnio paieškos. Vėliau prisidėjo ir kitos priežastys – nauji potyriai, kontaktai, aplinkos ir pasaulio pažinimas ir panašiai.

Daugelis lietuvių teigia, kad valstybė nevertina jų darbo. Ar būdami užsienyje jaučiatės geriau vertinami nei Lietuvoje?

Reda: Nesijaučiau nevertinama, nesijaučiu geriau vertinama ir užsieny. Išvykau iš Lietuvos turėdama darbą, kuriame buvau vertinama. Tačiau materialine prasme dabar jaučiamės geriau įvertinti. Aš esu paprasta darbininkė ir už darbą gaunu daugiau nei Lietuvoje būdama specialiste. Už darbininkės atlyginimą galiu sau ir šeimai leisti daugiau. Vyras yra specialistas, jis taip pat gali leisti daugiau negu specialistas, dirbantis Lietuvoje.

Ingrida: Gal ir taip, bet nesame labai vertinami ir užsienyje, nes esame antraeiliai – atvykėliai.

Lina: Aš kol kas nedirbu, tačiau manau, kad įsitvirtinti darbe būtų sunkiau negu Lietuvoje. Bet tikiu, kad aukštos kvalifikacijos darbuotojai visur vertinami.

Rolandas: Be abejo, geriau vertinamas darbas. Sakykime, stalius-statybininkas, žiūrint į bet kurį laiką, ar dešimt metų atgal, ar šiomis dienomis, bandant įsivaizduoti, kaip į tai atsižvelgiama Lietuvoje ir dabar Norvegijoje – čia profesionalas yra vertinimas labiau. Pareiškus bet kokį norą keisti darbo sąlygas, didinti atlyginimą, niekada nepadaroma pastaba, kad už vartų stovi būrys tokių, kurie sutiks dirbti už mažesnį atlygį. Taip pat Norvegijoje neegzistuoja amžiaus cenzas: man greitai 49 m., bet aš galiu konkuruoti su trisdešimtmečiais, dvidešimtmečiais ir galėčiau pasakyti, kad vyresni specialistai čia yra labiau vertinami, kas yra teisinga. Jie turi daugiau patirties ir reikalinga ne vien jų fizinė jėga, bet ir patirtis.

Ar per visą laiką, praleistą užsienyje, buvo minčių grįžti atgal į Lietuvą? Ypatingai per pirmuosius metus, kurie, kaip sako daugelis emigrantų – sunkiausi.

Reda: Kol kas ne, ypač kai žinau, kad darbo tikrai nerasiu.

Ingrida: Minčių apie sugrįžimą visada kyla. Manau, kad svetimoje šalyje visada yra sunku, nesvarbu, kiek laiko praėję.

Rolandas: Manyčiau, kad ne, nes tam nebuvo preteksto. Kam keisti viską į blogesnę pusę, jei viskas gerai? Laikui bėgant išsisprendė ir pagrindinė daugelio emigrantų problema – kaip padaryti, kad šeima būtų kartu.

Kas jums yra Kovo 11-oji? Ar paminite šią dieną? Ar išvykus į užsienį kaip nors pasikeitė šios dienos šventimas?

Reda: Užsieny esi lyg ir didesnis savo tėvynės patriotas. Šventi čia visas valstybines šventes, net bendradarbiams pasakai, kad šiandien Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena. Klientai, bendradarbiai klausia, domisi apie buvusią santvarką. Visada didžiuojamės savo šalimi, kad esame nepriklausoma valstybė, kad būsime čia laikinai, tikim, kad bus geriau ir Lietuvoje. Per Lietuvos valstybines šventes lietuviai kviečiami pas konsulą ir būtinai dalyvauja. Lietuvoje buvo lyg ir neįdomu dalyvauti oficialiuose šventės paminėjimuose.

Ingrida: Man tai eilinė diena, o išvykus irgi niekas nepasikeitė. Džiaugiuos, kad mūsų maža valstybė per tuos 20 metų kažką pasiekė. Norėčiau, jog nereiktų dar dvidešimties metų, kad pagaliau Lietuva atsistotų ant kojų, kad atsirastų darbo, ir galėtų daugelis sugrįžti į savo šeimas ir namus, nes namų ilgesys yra „kažkas žiauru“.

Lina: Kovo 11-oji yra svarbi šventė visiems lietuviams – tapome laisvi, galime keliauti, mokytis, dirbti visoje ES. Pati „specialiai“ nešvenčiu. Pažiūriu šventines laidas, koncertus ir panašiai. Mūsų mieste yra tik maža lietuvių bendruomenė, todėl renginių šiai progą nėra.

Rolandas: Kovo 11-oji, be abejo, kuo toliau, tuo labiau blanksta. Kaip nors ypatingai nežymiu: lietuviška televizija, šventiniai koncertai, minėjimai ir panašiai. Ugnelės gal ir nebėra kaip pradžioje, bet liko pagrindinis aspektas, rišantis su Kovo 11-oji – tai laisvė, kuri davė pagrindus viskam – taip pat ir galimybę vykti ir gyventi, kur norim.

Ar per valstybines šventes iškeliate Lietuvos vėliavą Norvegijoje?

Reda: Ne.

Ingrida: Ne.

Lina: Ne.

Rolandas: Ne. Mūsų daug, bet trispalvių nebuvo. Tai – afišavimasis, nes po to reiktų visiems aiškintis – kodėl. Noriu pabrėžti, kad, ko gero, kai studentiškais laikais keldavome draudžiamas trispalves ir mus už tai bausdavo, – tai dabar tie patys žmonės baudžia tuos, kurie tų vėliavų neiškėlė. Mano nuomone, tai nėra Kovo 11-osios tikslas. Kiekvienas turi turėti savyje, tai svarbiau negu iškėlus vėliavą daryti nusižengimus: vairuoti išgėrus, vogti ir t.t.

Ar tie, kurie yra išvykę iš Lietuvos ir gyvena užsienyje, gali vadintis patriotais? Ar laikote save Lietuvos patriotu (-e)?

Reda: Taip.

Rolandas: O kodėl ne? Jie dar didesni patriotai negu likę. Mano nuomone, viena iš patriotą apibūdinančių savybių – siekis geresnio, kovojimas. Jei emigrantas kovoja už geresnį savo gyvenimą, kitataučiams bando pabrėžti, kad mes ne rusai, mes iš gražios šalies – tai, manyčiau, jų patriotizmas didesnis negu tų, kurie stovi eilėje prie darbo biržos, be saiko vartoja alkoholinius gėrimus ir panašiai. Arba iškėlę vėliavą keikia valstybę ir nejučiomis prisimena, kaip buvo „gerai“ SSRS.

Kiek dar reikės metų, kol tokie, kaip jūs, galės grįžti į Lietuvą?

Rolandas: Skirtinga ateitis tų, kuriems dabar 20-30 m. ir tų, kuriems greit penkiasdešimt. Pastarieji gal grįš į tėvynę pensijai. Iš sutiktų žmonių nuotaikų matyti, kad dauguma čia yra tik dėl finansinės naudos ir nesijaučia gerai svetimoje kultūroje, tarp svetimų žmonių. Tai, manau, tokie grįš, o kiti (apie 40%) liks.

Žinoma, norint daryti kokias nors išvadas apie tai, ar visi lietuviai, gyvenantys užsienyje atsimena ir pamini Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną, reikėtų sociologinių tyrimų. Tačiau matome, kad visi atsimena, kokia tai diena ir ką mūsų valstybė tada išsikovojo. Tai džiugina. Belieka tikėtis, kad Lietuvoje greitai bus geriau ir bent dalis „sūnų paklydėlių“ galės grįžti Tėvynėn.

Susiję