Dvidešimtį metų kurti laiškai
Nepriklausomybės karta yra vadinami gimę 1990 metais. Tai merginos ir vaikinai, nepatyrę sovietinio rėžimo, kurie išvydo tik laisvą valstybę, nesupranta, ką reiškia menkos galimybės. Tai ar Kovo 11-oji gali reikšti šiam jaunimui tą patį, ką ji reiškia senesniems žmonėms? Ar gali dabartinis dvidešimtmetis suvokti šios šventės prasmę? Atsakymų į šiuos klausimus nereikia toli ieškoti. Visi jie slypi ,,Nepriklausomybės kartoje“.
Nepriklausomybės atgavimas svarbus mums visiems. Svarbiausia suprasti ir džiaugtis jos reikšme, taigi mano šventimas apsiriboja samprotavimais apie tarybinės bei dabartinės Lietuvos skirtumus, o ne žygiu prie Seimo, kur keliamos trispalvės ir griaudi patrankų šūviai. Tai, jog esu gimęs kovo mėnesį, neturi didelės reikšmės.
Džiaugiuosi, kad gyvenu nepriklausomoje šalyje. Turiu kur kas daugiau galimybių, nei prieš dvidešimt metų galėjo įsivaizduoti mano amžiaus jaunuolis. Galiu pats nuspręst, kurioje srityje save realizuosiu, kuo tikėti ar netgi ką valgysiu pietums. Laisvė svarbi kiekvienam, tačiau reikia mokėti ja tinkamai naudotis. Suvokdamas kultūros ir tradicijų puoselėjimo reikšmę, viliuosi, kad jos neišnyks.
Arnas Grigaravičius, 1990 m. kovo 29 d.
Smagu, kad gimiau prieš Kovo 11. Taip, nors ir netiesogiai, dalyvavau Lietuvai svarbiuose įvykiuose. Ir nors ligoninėje su mama stebėjome rinkimus, artimesnė šiai šventei nesijaučiu, bet mano dalyvavimas padidina jos reikšmę. Dabar suprantu, kad gyvenimas nepriklausomoje valstybėje reiškia dideles perspektyvas, pasirinkimo laisvę, tobulėjimo galimybes.
Simona Ruškytė, 1990 m. kovo 7 d.
Nevaržoma galiu didžiuotis, jog esu lietuvė, kad turiu teisę ir pareigą rūpintis ir puoselėti savo kraštą. Dešimt metų priklausiau tautiniam ansambliui „Kuršiukai“ – gražiausias mano gyvenimo laikotarpis.
Privalau daryti viską, kad Lietuvoje gyventi būtų gera. Nebėgau į užsienį, noriu pasilikti čia ir gauti išsilavinimą, taikydama savo žinias vesti lietuvį į geresnį gyvenimą. Jei ne aš, tai kas kitas?
Eglė Burbulytė, 1990 m. kovo 29 d.
Nežinau, ką reiškia gyventi priespaudoje ir baimėje. Priklausau tai kartai, kuriai nuo vaikystės kalbama apie sovietines blogybes, bet pati to nepatyriau, todėl manyje yra suformuotas nepriklausomybės reikalingumo požiūris.
Mokykloje stengiausi priartėti prie valstybinių švenčių, dalyvadauma etnografiniuose būreliuose. Mano indėlis į kultūrą nėra didelis, bet stengiuos tausoti didžiausias vertybes – entografinį palikimą ir kalbą.
Tikrąją nepriklausomybės reikšmę suprantu tik dabar.
Rasa Kregždaitė, 1990 m. kovo 4 d.
