Žiniasklaidos pokyčiai per dvidešimt Nepriklausomybės metų
Daugelis norėjo nepriklausomos teritorijos, laisvos tautos, laisvos Lietuvos. Didžioji dalis svajojo apie šviesesnį, daugiau žadantį rytojų ir gardesnį maisto kąsnį. Ne vienas iš jų pasigedo laisvos ir nešališkos spaudos, kuri informuotų visuomenę, o ne skleistų dezinformaciją. Laisvi tapome, šviesesne ateitimi tikėti pradėjome, o kas pasikeitė žiniasklaidos srityje?
Anot žurnalisto, Nepriklausomybės akto signataro Rimvydo Valatkos, kuris žurnalistinę karjerą pradėjo nelaisvoje Lietuvoje, dirbdamas „Tarybinio pedagogo“ laikraščio redaktoriumi, „Valstiečių laikraščio“, „Tiesos“ korespondentu, kovo 12-osios laikraščiai niekuo nesiskyrė nuo kovo 10-osios. Ir 1989 m. spauda niekuo nesiskyrė nuo 1991 m. spaudos. Takoskyra yra Sąjūdžio įkūrimas 1988 m. birželį ir jau visai ryški – Sąjūdžio pirmasis suvažiavimas 1988 m. spalio pabaigoje. Čia prasideda galutinis išsivadavimas iš cenzūros.
Po Nepriklausomybės atkūrimo laikraščiai net labai suprastėjo – suplonėjo, nes sovietai pradėjo ekonominę blokadą ir popieriaus deficitas tapo opia problema. 1994 metų spauda – jau kitokia, kokybiškesnė. Rimvydas Valatka teigia, kad negalima istorijos taip profanuoti, kad štai staiga žmonės iš ryto pabudo ir suprato, jog yra laisvi ir ta proga išleido kitos kokybės laikraštį ar padarė visiškai kitokį televizijos reportažą.
Suprantama, kad per vieną dieną viskas pasikeisti į gera negalėjo. Net ir Roma nebuvo pastatyta per vieną dieną, taigi nėra ko tikėtis iš lietuviškos spaudos, tiek metų alintos sovietinės cenzūros. Tačiau kalbinant Jogailą Morkūną, kuris savo žurnalistinę karjerą pradėjo dar nelaisvoje Lietuvoje, būdamas vos 16 metų amžiaus, galima spręsti, kad Nepriklausomybės atkūrimas Lietuvos žiniasklaidai iškovojo geresnę vietą po saule. „Pokytis per 20 metų – didžiulis. Demokratijos, tolerancijos, žodžio laisvės terminai tapo reiškiniais. Manau, kad kaip Lietuvoje, taip ir visame pasaulyje – nepriklausoma žiniasklaida yra parlamentinės Respublikos egzistavimo garantas.”
Pasak J. Morkūno, žiniasklaidos pokyčiai po Nepriklausomybės atkūrimo turėjo didelę įtaką Lietuvių tautos mentaliteto formavimuisi. Kiekvienas žodis, sakinys ar straipsnis vienaip ar kitaip paveikia žmogų, sukelia tam tikras emocijas. Dėl informacijos gausos žmonės buvo priversti išmokti atsirinkti jiems naudingą bei reikalingą informaciją, tai reiškia jie buvo priversti mąstyti.
Klausimas J. Morkūnui „Ar žiniasklaida prisidėjo prie Kovo 11-osios įvykių?” sulaukia vienareikšmiško ir užtikrinto atsakymo „Taip!” Tik iš žurnalistų žmonės sužinojo apie šį vieną iš svarbiausių įvykių jų gyvenimuose. Džiugu, kad žiniasklaida sugebėjo skleisti ne tik ypatingą žinią, bet ir perteikti gilias emocijas.
Žurnalistas visiškai nesutinka su teiginiu, kad po 1990 m. kovo 11 d. žiniasklaida iškrypo. Anot jo, niekas negali priversti skaityti to, ko nenori, juk kiekvienas turi laisvą pasirinkimą. Na, o jei skaitai, vadinasi, tau įdomu, jei tau įdomu, tai kažkas ir rašo apie tai, kas sulaukia paklausos. Kitaip sakant, kokie žmonės – tokia ir žiniasklaida. O lyginant ją su sovietinėmis visuomenės informavimo priemonėmis, J. Morkūnas teigia, nesuprantąs, apie ką žmonės skaitydavo tuometinėje spaudoje, dabar situacija tikrai kur kas geresnė. Tiesiog reikia sugebėti įvertinti tai, ką turime, o nedrėbti purvą, kur tik papuola.
Kiekvienam gali atrodyti vis kitaip, tačiau faktai apie žiniasklaidos teigiamus pokyčius akivaizdūs. Jei anksčiau buvo transliuojamas vienas lietuviškas kanalas, dabar jų ne vienas ir ne du. Jei prieš daugiau nei 20 metų negalėjai rašyti visomis norimomis temomis, šiandien drąsiai gali skelbti savo žodį. Taigi Nepriklausomybės atkūrimas tikrai prisidėjo prie Lietuvos žiniasklaidos progreso, argi ne?!
