Kaip pasikeitė Jūsų skaitytojas per pastaruosius dvidešimt metų?

Esu parašęs daug pasakų, prasmingų, filosofinių, kai kurias – tautosakos motyvais. Ne per seniausiai gavau iš leidyklos atsakymą, kad tokios pasakos jaunimui nebeįdomios. Priklausomoje Lietuvoje buvo pastatyta 20 mano pjesių. Aštuonios iš jų po pastatymo uždraustos. Dėl to buvo skaudu. Dabar esu parašęs keliolika pjesių. Nė vienos nėra pastatytos. Taip yra todėl, kad pasikeitė ir žiūrovas, ir skaitytojas, ir aš. Buvau modernistas, bet staiga pasidariau pasenęs. Pasirodo, literatūrai reikia sekso, purvo. Šiuolaikiniai skaitytojai nori, kad pastarųjų dalykų būtų kuo daugiau. Manau, dėl to kalta bloga Vakarų įtaka. Tai man nepriimtina. Aš siūlau švarią literatūrą, kurioje yra visko. Mat esu iš tų, kurie ieškojimus vertina labiau nei atradimus, skirtingai nuo šiuolaikinio skaitytojo.

Politikas, rašantis pjeses – tai suderinama?

Atkuriamajam Seimui išsiskirsčius 1992 m., nebesiekiau toliau likti Seime, nors galėjau būti išrinktas. Tik tokiu atveju galėčiau vadintis politiku. Dabar toks nesu. Esu pilietis, kuriam rūpi Lietuvos ekonomika, politika. Bet labiausiai man rūpi kultūra. Norėčiau valstybę palyginti su medžiu. Šaknys – tai istorija, kamienas – ekonomika. Aukštai turi būti žiedai ir vaisiai – kultūra, į kurią įeina švietimas, mokslas, menai. Kol medis neskleidžia žiedų ir neduoda vaisių, tol jis mums nereikalingas. Taigi ir valstybė nereikalinga, kol joje neklesti kultūra. Vaikščiodamas po Kaziuko mugę, negalėjau atsistebėti, kokia naginga mūsų tauta. Tai ir yra to medžio žiedai.

Seime dirbote vos dvejus metus (1990-1992). Minėjote, kad galėjote būti išrinktas kitai kadencijai. Kodėl nusprendėte nebekandidatuoti į Seimą?

Neketinau to daryti ir 1990 m. Sąjūdžiui pritrūkus kandidatų, buvau įkalbėtas iškelti savo kandidatūrą. Tai padariau Ukmergės apygardoje. Dirbti buvo sunku: nedavė jokio kabineto, turėjau tik vieną padėjėją – gydytoją Vandą Piešinienę, kuri dirbo vos pusę etato. Buvome užversti laiškais, prašymais – visiškai ne tokiais, kuriuos turėtų spręsti parlamentarai. Žinojome kiekvieną apygardos varguolį. Dirbome mažiausiai penkis kartus sunkesnį darbą už tą, kurį dirba dabartiniai seimūnai. Mes tiesiogiai statėme savo gyvybę į pavojų. Po viso šito supratau: jeigu būčiau ir toliau dirbęs, manęs ir gyvo nebebūtų, nes toks darbas sekino. Be to, norėjau likti rašytojas. Todėl nedariau jokios politinės karjeros.

Gal buvo ir kitų priežasčių, dėl kurių pasitraukėte iš politikos?

Gerai pažinojau Stasį Lozoraitį. Kažkas jį paragino bolotiruotis į prezidentus. Kai jis sutiko, agitavau už jį visos rinkimų kampanijos metu. Tada buvau gana populiarus. Žmonės susirinkdavo ne tik į S. Lozoraičio, bet ir į mano rengiamus vakarus. Raginau žmones išrinkti jį prezidentu arba bent jau gerai įsižiūrėti, kad vėliau suprastų, ką prarado. Deja, S. Lozoraičio neišrinko. 1993 m. prezidento rinkimus laimėjo Algirdas Brazauskas. Tuomet man buvo sunku žiūrėti į savo tautą, kuri yra tokia neišmintinga. Paskui atėjo metas, kai agitavau už Vytautą Landsbergį. Mačiau jo veiklą Sąjūdžio metu, taip pat per kruvinuosius Sausio 13 d. įvykius. Man buvo apmaudu, kad tautiečiai jo neišrinko. Viso pasaulio prezidentai jį vadino Lietuvos prezidentu, nes šis žmogus išvedė Lietuvą tarytum Mozė žydų tautą iš Egipto. Tiesiog nusivyliau tauta, kartu ir politika.

Spaudoje rašoma, jog buvo dvejojama skelbti Kovo 11-osios Aktą. Kodėl?

Buvo šio akto paskelbimo išvakarės. Pusiau laisvai išrinkti Lietuvos deputatai vyko į Maskvą ieškoti Molotovo-Ribentropo pakto. Visi žinojo, jog kitą dieną buvo numatyta patvirtinti Michailą Gorbačiovą prezidentu, nors prezidento institucijos SSRS dar nebuvo. Jei mes, tautos išrinktieji, būsime iki tol paskelbę Nepriklausomybės Aktą, jis prezidentinio valdymo Lietuvoje taip lengvai neįves. Be to, dar buvo numatyti SSRS Konstitucijos pakeitimai, nustatantys, kaip kuri nors respublika teisėtu būdu gali išeiti iš Sovietų Sąjungos. Tačiau tas mechanizmas buvo fiktyvus, nes niekas savo noru negalėjo išstoti iš SSRS. Vadinasi, mums reikėjo paskubėti iš jos išeiti, kol pakeitimai dar nepriimti. Taigi teisėtais būdais paskelbėme Nepriklausomybės Aktą. Kitas motyvas – Sąjūdžio deputatai buvo kviečiami vykti į Maskvą. Jeigu jie būtų išvažiavę, nebūtume turėję tam tikro kvorumo, nes deputatai jau buvo išrinkti. Po šio akto paskelbimo Maskva siuntė ultimatumus, gąsdino tankais, po to įvedė blokadą.

Kaip Jūs vertinate faktą, kad Lietuva pirmoji iš trijų Baltijos valstybių paskelbė atkurianti nepriklausomybę?

Gražu, kad buvome pirmieji. Apie estus net anekdotas buvo sukurtas. Jame teigiama, kad estai kovos už savo nepriklausomybę iki paskutinio lietuvio. Iš tiesų apie Estijos nepriklausomybės atkūrimą buvo paskelbta žymiai vėliau (1991 m. rugpjūčio 20 d.). Sakoma, kad jie labai išmintingai pasielgė. Galbūt todėl niekas nežuvo. Kita vertus, estai buvo pirmieji, pradėję Sąjūdžio, pavadinto „Frontas“, veiklą savo šalyje. Be to, jų iniciatyva 1989 m. buvo surengtas „Baltijos kelias“. Jie sugebėjo ir mus įtraukti į tokią gražią akciją.

Teko skaityti kai kurių filosofų mintis, jog lietuviai, išsikovoję laisvę, nebemoka ja naudotis ir netgi nori atsisakyti. O daugelis žmonių vis dar ilgisi sovietmečio… Kodėl, Jūsų nuomone, taip yra?

Siūlyčiau paskaityti rašytojo, filosofo Ericho Fromo knygą „Bėgimas nuo laisvės“. Tai filosofinis veikalas, aiškinantis, kaip laisvė, kurios trokštame kaip neginčytinos vertybės, mus įpareigoja. Žmogus yra atsakingas už ją. Tačiau atsiranda nesugebančių savęs kontroliuoti. Jie verčiau renkasi vergiją nei laisvę. Taigi šie žmonės pradeda ilgėtis tų laikų, nes laisvė yra įpareigojanti. Tie, kurie sako, kad jiems nereikia laisvės, yra arba niekšai, arba vergai. Kai žmogus savo noru yra vergas, jis nelabai vertas žmogaus, piliečio vardo. Tiktai maištaujantis, nekenčiantis vergijos vergas yra tikras žmogus, kurio pareiga – vaduotis iš vergijos.

Kokią įtaką Jūsų kūrybai padarė santvarkos pasikeitimas, cenzūros panaikinimas?

Didelės įtakos nepadarė. Sovietiniais laikais buvo cenzūra. Reikėjo galvoti, kaip pasakyti tai, ką noriu, kartu išvengiant cenzūros. Dabar galima rašyti bet ką, nes egzistuoja spaudos laisvė. Kita vertus, užklupus sunkmečiui, mūsų valstybė pradėjo smaugti kultūrą, knygų leidybą. Protestuoju prieš tokį valdžios poelgį. Kaip jau minėjau, kultūra yra valstybės pagrindas, tarsi tie vaisiai ant medžio. Jei medžiui atimama galimybė duoti vaisius, kam reikalingas toks medis? Matau problemą ne knygų rašyme, o jų leidyboje. Neimu už savo knygas honoraro. Nepaisant to, leidyklai reikia gauti paramą, kad galėtų išleisti gerą knygą. Grafomanijos (žemos vertės kūrinių) visur pilna. Sovietiniais laikais turėjome vieną grožinės literatūros leidyklą „Vaga“. Šioje leidykloje niekas negalėjo išleisti grafomanijos. Dabar yra daugybė leidyklų. Klesti tos, kurios leidžia prastą literatūrą.

Ar Jums neskauda širdies, kad net ir dabar vengiama statyti Jūsų pjeses?

Aš nevaikštau į teatrą, jis man neįdomus, nes yra paverstas cirku. Niekas nekalba normaliu balsu. Vietoj to yra maivymasis. Mano laikais spektakliai buvo griebiantys už širdies, verčiantys susikaupti. Šito jau nebeliko. Matyt, režisieriai, skaitydami mano pjeses, neranda to, ko jiems reikia, o aš jų spektakliuose nerandu to, ko reikia man. Tokiu būdu kartais padarau išvadą, kad man jau laikas mirti. Galvoju, kad ta Lietuva, kuriai atidaviau gyvenimą ir niekada neišdaviau, man pasidaro svetima. Ir jau nebe taip sunku su ja skirtis palieka…

Kokią įsivaizduojate Lietuvą dar po dvidešimties metų?

Taip jau atsitiko, kad per valstybines šventes tekdavo skaityti nemažai pranešimų užsieniečiams, Amerikos lietuviams. Kovo 11-osios proga esu parašęs laišką-pasveikinimą, kurį pavadinau „Jaunaties ar delčios Lietuva“. Kai naktį danguje nėra debesų, matome mėnulį ir puikiai žinome, kaip atskirti delčią nuo jaunaties. Tačiau ar Lietuva dyla, ar per skausmus išgyvena jaunatį, aš nežinau. Palieku šioje vietoje klaustuką ir sveikinu žmones šia gražia proga, linkėdamas, kad tai būtų jaunatis ir kad mes pilnėtume, stiprėtume, sąmonėtume. Tikiu, kad ateis laikas, kai žmonės su vergo dvasia išmirs, atsiras nauja karta, kuri vis dėlto atsigręš į savo tėvynę.

Susiję