Ta upė tekėjusi šimtmečių šimtmečius, giedojusi sutartines, prašiusi globojama Žemynos, stiprinama Perkūno, siekusi Darnos, Skalsos ir Šviesos, išsigraužė giliausias vagas, užliejo svetimas žemes. Taip ir tekėjo daugelį metų sraunia vaga, pati save apsivalydama. Būdavo, upė išsekdavo, žuvys žagsėdavo, vanduo nešdavo šūksnius, geležį ir kraują. Atplaukdavo svetimšalės sidabražvynės, vis norėdamos krantą prie kranto pritraukti, vandenį kibirais išsemti ir pilti į savo žemes, į savo ežerus. Apaugdavo gimtieji vandenys švendrais, meldais, nendrėmis, asiūkliais, pamiršdavo lietuviai savosios upės vardą, beviltiškai spėliodami tikėdavosi, jog ta srauni kadaise buvus upė nusileis į vagą iš padebesių kaip sakmėse ir užlies krantus, ir neš tą patį žodį, tą pačią dainą. Matyt, žinojo tai, kad tauta negali žūti, nebent nusižudyti. Raudės raudojo, o mūsų upėj paklydėliai prausėsi kojas. Išsemtų kibirais vandenų žuvys blaškėsi po pasaulio vandenis, jų ašakos išsimėtė po dugnus, gulė po svetimais akmenim, užsinešė smėliu. Reikėjo gelbėti savas dar gyvas kuojas ir ešerius, iš kurių atimtas gyvybei svarbus turtas – vanduo.

Pasisėjo vilkdalgiai. Ir tokių dalgių pakako švendrynams iškirsti. Žvarbų vasarį ištryško šilti šaltiniai giliai kažkur iš žemių, stovinčios upės vanduo, ledu pavirtęs, ėmė aižėt, properšos lytis atskėlė, vėliau sulaukėme liūčių, ir mūsų upė prisikėlė ir vėl tekėjo nedrąsiai, neramiai, bet vis stiprėdama ir augdama, prisižadėdama daugiau krantų nebesujungti. O štai pasaulio milžinai – žvejai tebeieškojo žemėje sliekų, norėdami išgaudyt kuojas, ešerius ir karpius. 

Išaušęs dar vienas žvarbus pavasaris pasišaukė ant upės lyčių kovus. Suskridę čia vienuolika kovų snapais stukseno ledą, taip vis prašydami pabusti, atsimerkti, atgimt. O žuvys šokinėjo, šviežesnį orą kvėpdamos, lygius krantus šlifuodamos. Numirė milžinai, palikę dideles pėdas, į kurias subėgo mūsų upės vanduo. Sulaužėm meškeres, sutraukiojom tinklus, sugriovėm užtvankas.

Dabar gyvename vieninteliu vasariu ir pavasariu su vienuolika kovų. Šiandien suskridę jie tik kranksi, tarytum liūdi, gedi, o upė plaukia, visai kitaip, neatpažįstamai, pilna importinių žuvų. Pasikvietėme, įsileidom, pavaišinom, o išprašyt negalim, tik patys bėgam, lyg vietos būtų per mažai. Ir kiek dar laiko plauksim neršti į kitas upes? Ar nepasiklysim kirsdami jas? Kiek dar mažų ikrelių sės ant svetimų švendrynų? Kada vėl imsim šokt į orą, norėdami pasveikinti vasarį ar vienuolika kovų? Kodėl mes valom vandenį kitų, ne savo, juk vieną dieną galim šitaip imt ir susitrenkti galvas. Reikėtų jas pasaugot, nes žuvys genda nuo galvų. 

Ir taip jau dvidešimt metelių ta mūsų Lietuva taip teka. Kokios spalvos šiandieną mūsų upės vandenys ir gylis koks, ar reiks atsiraitoti kelnes prieš įbrendant ten? Iš kur dar ima upė syvų, srovės jėgos, verpetų? Jei mes ateinam, vadinasi, mes tekam, mes tempiam srovę, vandenį prisikabinę prie lipšnių žvynų. Jei senos žuvys kelią atiduos, ar mes žinosim, kaip vairuoti Lietuvą dvidešimtmetę, ar mūsų čia pakaks, ar daug ištikimų liks, ar neišduos? Iš nežinios į nežinią, mažoms žuvelėms dar mažesnė Lietuva. 

Susiję