Sostinės benamis: „Diena prasideda kaip ir visų žmonių, tik be dušo“
Dažniausiai kalbėdami apie aplankytas sostines, atsižvelgiame į miesto grožį ir įsimintinas vietas, o geriausiai atsimename išskirtinius pastatus, gatves, muziejus, čia esančius žmones. Miesto žmogų įsivaizduojame kaip dirbantį, laimingą ir besidžiaugiantį pilnaverčiu gyvenimu. Tačiau kiekvienas didmiestis turi ir atskirą čia gyvenančių žmonių kultūrą – benamių.
Sakoma, jog Europos sostinėse benamių ypač gausu. Dažnai išskiriama vakarinė Europos dalis – Dublinas, Londonas, Paryžius. Šios sostinės nuolat linksniuojamos vos pradėjus temą apie namų neturinčius miesto gyventojus. Dažnai pamirštame, jog benamiai –tokia pati visavertė miesto gyventojų dalis, su kuria susiduriame kiekvieną dieną. Jie gyvena išskirtinį gyvenimą, ir kiekvienas turi atskirą istoriją. Savąja sutiko pasidalinti Vilniaus senamiesčio benamis Sergej V. →
Sekmadienį ne apie pamokslus
Prieš šešerius metus Krekenavos bažnyčiai suteiktas bazilikos vardas sėkmingai garsėja visoje Lietuvoje. Ir ne tik dėl piligrimystės bei stebuklingojo švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslo, tačiau ir dėl aktyvaus parapijos vadovo, kunigo Gedimino Jankūno. Šiuo metu klebonas stengiasi augti ir auginti Krekenavos parapiją. Savaitgalio pokalbis su kunigu ne tik apie Bažnyčią. →
Žurnalistika, futbolas ir 60 rūšių pomidorų
Yra žmonės, kuriuos kalbina, ir yra žmonės, kurie kalbina. Šie dažniausiai būna žurnalistikos profesijos atstovai. Retai jie pasikeičia vaidmenimis ir tampa kalbinamuoju, o ne kalbinančiuoju. Šiandien į kitą barikadų pusę perėjo dienraščio „Alytaus naujienos“ žurnalistė Aldona Kudzienė. Ji pasakoja apie viską – nuo iš vaikystės menamo obuolių kvapo iki aistros futbolui. Ir apie stebuklingą daržą, kuris tampa bandymų ir ramybės oaze. →
S. Šakinytė: aktorė, kurios gyvenimą režisuoja šunys
„Mano manymu, be gyvūnų nebūtų nieko“, – pripažino gyvūnų prieglaudos „Linksmosios pėdutės“ įkūrėja, klaipėdietė aktorė Simona Šakinytė. Kartą jai liepė rinktis: šuo ar teatras. Ji pasirinko šunį. Kai buvo paklausta, kokia yra pirma mintis atsikėlus ir prieš einant miegoti, ji vėl paminėjo savo mylimą šunį Otelą. Nors buvo kilusi mintis daug neklausti apie prieglaudos veiklą, tai būtų buvusi didžiulė nuodėmė – atimti iš pašnekovės galimybę kalbėti apie tai, ką ji vadina tikruoju pašaukimu. →
Teatras – gyvenimas, kuris keičia žmones
Ignalinoje turbūt nerastumėme žmogaus, kuris paklaustas apie miestelio režisierę nepasakytų, jog ji – Jolanta Narbutaitienė. 27-erius metus Ignalinoje spektaklius režisuojanti savo srities profesionalė yra neatsiejama miestelio dalis. Be jos neįsivaizduojama nė viena šventė, o sausakimšos salės režisierės spektakliuose ir renginiuose tik paliudija, kad J. Narbutaitienė – išskirtinė asmenybė. →
Šiaulių Motina Teresė: „Aš tarnauju gėriui“
Paskambinusi Reginai Zabalienei susitarti dėl susitikimo, užklumpu ją netinkamu momentu. „Dabar apsipirkinėju, turiu skubėti. Pasiskambinkim už 20 minučių.“ Šis trumpas pokalbis apibūdina pokalbio heroję – reikalų apsupta, nuolatiniame lėkime esanti ir vietoje negalinti nustygti Šiaulių Motinos Teresės šeimų namų įkūrėja Regina Zabalienė. Pernai atšventusi 60-ąjį jubiliejų, savo energiją ir meilę ji dovanoja likimo labiau nuskriaustiesiems. 2012 metais įkūrusi šeimų globos namus į juos kviečia nepasiturinčius, vienišus ar neįgalius tėvus su vaikais ir suteikia jiems prieglobstį. „Viską, ką darai dėl kitų, darai dėl savęs“, – tokia gyvenimo išmintimi dalijasi Šiaulių geradarė arba globotinių „močiute“ vadinama Regina Zabalienė. →
Fotografas Edvardas Blaževičius: „Fotografija nėra tik mygtuko paspaudimas“
Prieš kelerius metus Edvardo Blaževičiaus fotografijas matė tik mažo Trakų rajono Rūdiškių miestelio gyventojai. Šiandien jo nuotraukos puošia įvairius interneto portalus, o už nuotrauką, kurioje profesorius Vytautas Landsbergis stebi savo anūką Gabrielių Landsbergį, E. Blaževičius pelnė prestižinį, komunikacijos įmonių grupės „Publicum Group“ teikiamą „Metų paparaco“ vardą. →
Grafitis – nebylus išsilaisvinimas iš sistemos rėmų
Gatvės kultūra pasiekė Lietuvą nepriklausomybės metais. Gatvės šokiai, muzika ir grafitis atkeliavo į Lietuvą iš Vakarų per Lenkiją ir simbolizavo išsilaisvinimą. Žurnalai, vaizdo kasetės davė pradmenis grafičio menui. Kadangi niekas tuo metu nė neįsivaizdavo, kas tai yra, menininkai sėmėsi įkvėpimo iš Vakarų kultūros. Dabar grafitis yra kur kas prieinamesnis – internetas sausakimšas įvairiausių nuotraukų, mokomųjų vaizdo įrašų, atsirado netgi kursai pradedantiesiems. →
Atviras jaunimo centras – galimybė keistis jaunimui
Sostinėje ir didžiuosiuose miestuose didesnė dalis jaunimo nesiskundžia, kad jiems trūksta veiklos ir vietų, kur būtų galima praleisti laisvalaikį. Tačiau Jaunimo problematikos tyrimai savivaldybėse parodė, kad mažesnių miestų jaunimas ne visada patenkintas savo užimtumu. Dėl šios priežasties rajonuose imta steigti atvirus jaunimo centrus ir erdves, kurie ėmė keisti jaunimo užimtumą. →
Jaunimas moka pramogauti ir be alkoholio
Žmogus, užaugęs mažesniame Lietuvos mieste, puikiai žino, kaip kartais gali trūkti kūrybinės erdvės ar veiklos. Jaunimo užimtumo trūkumas mažuose miestuose yra opi problema, slopinanti vaikų talentus ir galinyi nukreipti jaunuolius žalingų įpročių linkme. Su tokiomis problemomis stengiasi kovoti jaunimo programa „Sniego gniūžtė“ (SG), kurios tikslas – parodyti jaunimui, kaip linksmintis be alkoholio, tabako ir kitų kvaišalų. →