Organizacijos veiklą ir programą kuria bei įgyvendina paaugliai savanoriai, tad viskas vyksta tarp bendraamžių. Marijampolės skyrius, kuriame lankiausi, gyvuoja nuo 2003 metų. Pagrindinė ir svarbiausia jų veikla – stovyklos, organizuojamos kelis kartus per metus. Dalyvavau pavasario stovykloje ir ten pakalbinau kelis esamus bei buvusius savanorius – dabar jau studentus. Jie pasakoja apie savanorystės svarbą mažame mieste ir asmenines patirtis „Sniego gniūžtės“ organizacijoje.

Violeta Papreckaitė, Vytauto Didžiojo universiteto studentė, 20 metų:

Lietuva turi stiprią psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo problemą, kurios užuomazgos slypi dar mokykloje. Ji išryškina dar vieną jaunimo problemą – menkas laisvalaikio galimybes ir jaunuolių palaikomą pasyvų laisvalaikį, kurio metu pradedama bendrauti su netinkama draugija ir vartoti svaigiąsias medžiagas.

Netinkamiems jaunuolių pasirinkimams didžiulę įtaką daro ir šeimoje esančios socialinės problemos. Neretai ten smurtaujama, piktnaudžiaujama alkoholiu, nėra galimybės net pagalvoti apie tobulėjimą. Tada paaugliui neaktualios ateities galimybės, jis greitai ir lengvai atitrūksta nuo jį supančių problemų į „pagalbą“ pasitelkdamas alkoholį, tabaką ir rinkdamasis gatvės draugiją. Manau, kad vien buvimas šalia žmonių, propaguojančių sveiką gyvenimo būdą, gali būti galimybė kažką pakeisti. Galbūt noras imtis pokyčių ateis ne iš karto, bet dabar jaunuolis turės žinių ir kitąkart, prieš užsidegdamas cigaretę, pagalvos, kiek žalos jam tai daro.

„Tiek pasitikėjimo, padrąsinimų, pagalbos ir šilumos nebuvau gavusi. Jaučiausi, lyg galėčiau užkariauti visą pasaulį.“

Prisimenu, kai pirmą kartą dalyvavau „Sniego gniūžtės“ stovykloje. Buvau devintoje klasėje, nedrąsi, pasimetusi mergaičiukė. Paskatinta draugų po stovyklos prisijungiau prie savanorių. Tai buvo pirmasis mano lūžis. Nenutuokiau, ką ten veikiu ir ar apskritai galiu ten būti. Pusmetį stebėjau, kaip viskas vyksta, bandžiau pritapti, tačiau niekaip neatradau savęs. Kai jau ruošiausi pasitraukti iš skyriaus, organizavome stovyklą, kuri man buvo tikras iššūkis

Viskas apsivertė aukštyn kojomis. Tai buvo pats geriausias dalykas, kuris galėjo nutikti tuo metu. Tiek pasitikėjimo, padrąsinimų, pagalbos ir šilumos nebuvau gavusi. Jaučiausi, lyg galėčiau užkariauti visą pasaulį. Vis labiau ir labiau įsitraukiau į skyriaus veiklas. Kiekvienoje stovykloje, kiekvienoje veikloje atrasdavau save iš naujo.

Vėliau tapau skyriaus koordinatore, bendravau su svarbiais miesto žmonėmis. Bandžiau parodyti, kokia svarbi yra ši organizacija, ką ji reiškia jaunuoliams. Išmokau daug dalykų: pasitikėjimo savimi, bendrų kompromisų ir svarbių sprendimų priėmimo, drąsos, vadovavimo, komandinio darbo, dokumentacijos supratimo, organizavimo ypatybių. Galėčiau vardinti ir vardinti. „Sniego gniūžtė“ mane pakeitė, supratau, ko noriu ir kiek daug galiu pasiekti. Visų tų žmonių dėka tapau atsparesnė, jie ne tik parodė mano gerąsias savybes, bet ir  mano trūkumus, klaidas, iš kurių mokiausi ir tobulėjau. Savanorių skatinama, tapau organizacijos valdybos nare. Tai buvo kažkas neįtikėtino.

Dabar, organizacijos dėka studijuoju viešąją komunikaciją, taip pat pedagogiką. Dirbu mėgstamą darbą – padedu mokytojui Kauno lopšelyje-darželyje „Klevelis“.  Jaučiu malonumą tai darydama. Viso šito nebūtų buvę, jei nebūčiau savanoriavusi „Žingsnyje“ („Sniego gniūžtė“ priklauso Lietuvos krikščioniškojo jaunimo blaivybės sąjungai (LKJBS) „Žingsnis“ – aut. past.). Čia susirenka ypatingi žmonės: pilni tikrų, nesuvaidintų emocijų, nuoširdūs, kūrybingi ir drąsūs. Čia kiekvienas randa sau tinkamą vietą, o jeigu dar nerado – veikiausiai nedalyvavo „Žingsnio“ veiklose.

„Tai buvo realiausia gyvenimo mokykla, supažindinusi su atsakomybe, darbu ir bendravimu komandoje, pareiga būti pavyzdžiu jaunesniems.“

Viltė Urbonavičiūtė, moksleivė, 17 metų:

„SG“ mane išugdė, padėjo tobulėti. Savo gyvenimą galiu skirstyti į du etapus: prieš atrandant „SG“ ir po. Dabar savęs neatpažįstu. Esu daug drąsesnė, pasitikiu savimi. Man yra daug lengviau bendrauti su kitais, suradau nemažai gerų draugų, o tai man yra labai svarbu. Aš nesijaučiu vieniša, kaip anksčiau.

„Sniego gniūžtė“ moko mylėti, užjausti, ugdo atvirumą, toleranciją, norą padėti sau bei kitiems, palaikyti sveiką gyvenimo būdą. Šios vertybės dabar labai praverčia, daro mane geresniu žmogumi. Aš didžiuojuosi, jog man ir mano bendraminčiams nereikia kvaišalų, jog galėtume džiaugtis gyvenimu.

O kodėl būtent savanorystė? Būrelis yra per daug konkretu. Iki tol esu daug jų išbandžiusi, tačiau nei vienas neužkabino, nes tiesiog atsibodo. „SG“ veikla apima labai daug sričių, pavyzdžiui, šokis, vaidyba, renginių organizavimas ir t.t. Kiekvieną kartą susiduriu su vis naujais iššūkiais, todėl neatsibosta, o tik dar labiau skatina norą kažką daryti. Tai, ką mes darome (kalbu apie stovyklas), nėra dažnai pasitaikanti veikla. Neretai mažuose miesteliuose paaugliai neranda sau tinkamos veiklos, todėl pradeda gerti, rūkyti ar net vartoti narkotikus.

„Prevencinės stovyklos yra labai naudingos jauniems žmonėms, nes pastarųjų amžius „pavojingas“ ir jie dažnai pasiduoda kitų įtakai.“

Mano manymu, prevencinės stovyklos yra labai naudingos jauniems žmonėms, nes pastarųjų amžius „pavojingas“ ir jie dažnai pasiduoda kitų įtakai. Stovyklos skatina jaunimą leisti laisvalaikį blaiviai ir parodo, jog tai galima padaryti įdomiai ir linksmai.

Evaldas Matijošaitis, Vilniaus universiteto studentas, 19 metų:

„Sniego gniūžtė“ tiesiog atriedėjo į mano pasaulį ir jį apvertė aukštyn kojomis — iš šios organizacijos atsirado draugai, susiformavo požiūris į aplinką ir konstruktyvus mąstymas. Tai buvo realiausia gyvenimo mokykla, supažindinusi su atsakomybe, darbu ir bendravimu komandoje, pareiga būti pavyzdžiu jaunesniems. Esu ir liksiu dėkingas visiems šios organizacijos žmonėms, kurie mokė, perdavė patirtį ir mokėsi kartu – drįsčiau teigti, jog tai mane užaugino ir būtent Marijampolės „Sniego gniūžtė“ įrašė žodį „organizuotumas“ tarp mano asmeninių savybių.

Jeigu prieš įsitraukiant į šią iniciatyvą maniau, jog darbas komandoje ne man ir to netgi nebuvau bandęs, tai po pusantrų metų, praleistų Lietuvos krikščioniškojo jaunimo blaivybės sąjungoje „Žingsnis“ Marijampolės skyriuje, nebeįsivaizduoju savęs be organizacinio darbo ir be buvimo komandos dalimi. Išvykęs į Vilnių studijuoti pastebėjau, jog visa, ko išmokau būdamas šioje komandoje, yra pritaikoma ir bet kokioje kitoje organizacijoje bei įstaigoje. Dėl šios patirties netrukus aktyviai įsitraukiau į studentų atstovybės veiklą ir buvau paskirtas koordinuoti atitinkamų renginių bei projektų komandas.

Manau, jog organizacijos kaip „Sniego gniūžtė“ yra be galo svarbios mažesniuose miestuose, tokiuose kaip  Marijampolė. Čia saviraiškos veikliam jaunimui tikrai yra ne per daugiausia, o „SG“ apima didžiausią veiklų spektrą: tai ir darbas su jaunimu, ir darbas komandoje, ir viešas komunikavimas, ir darbas ant scenos, jos užkulisiuose ir t.t. Tai lyg daugelio būrelių lankymas su žmonėmis, kuriuos nuoširdžiai gali vadinti savo draugais. Žiūrėdamas į praėjusius pora metų galiu pasidžiaugti, jog būtent Marijampolės „SG“ kardinaliai mane pakeitė ir užaugino, ir labai tikiuosi, jog ir aš padėjau ir šiai organizacijai augti kartu.

Susiję