Žurnalistika, futbolas ir 60 rūšių pomidorų
Yra žmonės, kuriuos kalbina, ir yra žmonės, kurie kalbina. Šie dažniausiai būna žurnalistikos profesijos atstovai. Retai jie pasikeičia vaidmenimis ir tampa kalbinamuoju, o ne kalbinančiuoju. Šiandien į kitą barikadų pusę perėjo dienraščio „Alytaus naujienos“ žurnalistė Aldona Kudzienė. Ji pasakoja apie viską – nuo iš vaikystės menamo obuolių kvapo iki aistros futbolui. Ir apie stebuklingą daržą, kuris tampa bandymų ir ramybės oaze.
Žurnalistė A. Kudzienė. Zitos Stankevičienės nuotr. Kalėdiniai vaikystės kepiniai ir pertusinas
Vaikystę man stipriausiai primena Kalėdų kepinių, mamos šaltanosiais vadinamų, kvapas. Kiek silpniau – alyvinių ir antaninių obuolių. Dar menu skilandžio skonį, krosnyje keptų apskrudusių krekenų, pakabini jas šaukštu ir riogso išrasojusi duobė. Ir dar išsaugotų knygų, datuotų mano gimimo metais, kvapas. Aš augau pirmutinėje Tolkūnų kaimo troboje, vienkiemyje, bet ne gūdžiame, o prie plento, kuris šiandien yra pagrindinis kelias į Europą. Kaimų ribas valdžiai retkarčiais pastumdant, šiandien mūsų dirbtos žemės atsidūrė Geištarų kaime.
Iš tiesų buvau laimingas vaikas. Šeimoje vyravo kažkoks neoficialus vaikų pasidalijimas: aš akivaizdžiai buvau tėvo vaikas, o vyresnis brolis ir jaunesnė sesuo – mamos. Mūsų šeima tame kaime buvo pati mažiausia. Augome tik trise. Mama dirbo kolūkyje.
„Kai retkarčiais sunkvežimis lėtai įsukdavo į keliuką, imdavome šokinėti ir šaukti: „Valio, mūsų tėtį parveža girtą!“ Tada tėtis ne tik saldainių, bet ir kapeikų iš kišenių iškrapštydavo“
Mama iš darbo sugrįždavo vėliau už tėtį, turėjusį valdišką darbą. Pagaminę jiems vakarienę, dažniausiai išvirę bulvių ar sugrūdę iš jų košę, retkarčiais prikepę miltinių blynų, susėdę prie gonkų laukdavome grįžtančio tėčio. Jei tėtį vežioti priskirtas sunkvežimio vairuotojas jį paleisdavo prie plento, šiek tiek nusimindavome, bet bėgdavome jo pasitikti. Žinojome, kad iš kišenės ištrauks kažką skanaus. Jis visuomet kažką mums paruošdavo, jei ne saldėsį, tai obuolį ar kriaušę. O kai retkarčiais mums belaukiant sunkvežimis lėtai įsukdavo į keliuką, imdavome šokinėti ir šaukti: „Valio, mūsų tėtį parveža girtą.“ Tada tėtis ne tik saldainių, bet ir kapeikų iš kišenių iškrapštydavo. Padalindavo visiems po lygiai. Ir paprašęs, kad mamai nepasakytume, jog jis išgėręs, eidavo miegoti. Po kokios valandos iš darbo grįždavo ir mama, kurią iš tolo pasitikdavo mūsų trio: „Mama, tėtis šiandien parėjo tikrai negirtas…“
Kitą dieną nekantriai laukdavome pamokų pabaigos. Iš karto visi pasukdavome į vaistinę, nusipirkdavome po Pertusino buteliuką, dar po tūtelę gliukozės tablečių. Kol pareidavome namo du su puse kilometro, ir buteliukas, ir tūtelė būdavo tušti. Ir neatmenu, kad kuriam bloga nuo tokio kiekio pasidarytų.
Ankstyvas žurnalistikos kelias, idealai ir profesinės ambicijos
Žurnalistika turbūt buvo užprogramuota genuose. Šeštokė buvau, kai kaimas ėmė kalbėti, kad gausaus vaikų būrio mamai, našlei ėmė rūpėti svetimi vyrai ir ji namus apleido. Visi piktinosi, tad aš ėmiau ir parašiau rašinį apie tai ir nusiunčiau į redakciją. Sekiau, bet rašinys spaudoje nepasirodė. Tik pas daugiavaikę buvo atvykęs apylinkės pirmininkas su sekretore. Vadinasi, suveikė.
„Mano profesinė ambicija buvo ir bus atrasti tuos, kurie paprastai nebūna atrasti“
Dar besimokydama pradinėje skaičiau „Komunistinį rytojų“, „Alytaus naujienų“ pirmtaką. Kartą tėčiui su mama svarstant apie Čekoslovakijos įvykius (1968 m.) suklusau, ir nutariau pati daugiau iš laikraščių sužinoti. Buvau užsispyrusi, susikaupusi tris kartus skaičiau svarbiausią vedamąjį straipsnį. Tėtis man visada buvo pavyzdys. Tuomet Miroslavo bibliotekoje nebuvo leidinio, kurio jo rankos nebūtų varčiusios. Visas bibliotekos knygas jis buvo perskaitęs. Į mūsų namus paštininkas atveždavo daug laikraščių ir žurnalų, dešimtimis jų prenumeruodavome. Dar tas nuolatinis vakarinis žinių klausymasis per radiją. Menu, mūsų vienkiemio dar buvo nepasiekę elektros laidai, o tėtis jau buvo nusipirkęs televizorių. Dešimtis prašymų prirašė, kol mums elektrą įvedė.
O mano profesinė ambicija buvo ir bus atrasti tuos, kurie paprastai nebūna atrasti. Tos atokių kaimų, iš pirmo žvilgsnio pilkos, dažnai gėlėtomis skarelėmis ryšinčios moterėlės turi tokio išgryninto gerumo, švytėjimo, nuo kurių šviesu ir kitiems. Ypač senų vienkiemių senbuviai gražūs savo vidine jėga, jie tarsi giminės šaknys iš kurių išauga dideli žmonės. Daugelis temų šaukiasi dėmesio. Mūsų gamta, gyvūnija – subtilus ir trapus grožis. Aš džiaugiuosi, kad ir be manęs yra žurnalistų, kurie per savo pasaulėjautą, ir šiaip, iš smalsumo, nematantiems parodo tą grožį.
Pirmoji meilė ir praeityje palikti studijų metai
Kalbant apie pirmąją meilę, neneigsiu, ji buvo jaunystėje, bet su ja ir baigėsi. Viskam savas laikas. Dėl vyrų ir meilės jiems, aš turbūt kažko nežinau, nes man niekas nesiperša. Kitos net vyresnės vienišos moterys siūlymus tekėti skaičiuoja dešimtimis. Kartais ilgiau pabendrauji su savo rašinių herojais, pagal amžių vienas kitas tarsi ir į vyrus tiktų, bet… išlydėdamas ima ir susigraudina: „O kaip aš norėčiau tokios mamos kaip jūs“. Tai išgirdus toks smagus juokas paširdžius pakutena.
Esu ne iš tų, kurie gyvena praeitimi, bet kai išgirstu dzūkiškai porinant, prisimenu studijas ir kai kurių dėstytojų amžinus priekaištus dėl dzūkavimo. Jau Vilniaus universiteto dokumentų priėmimo skyriuje buvau perspėta, kad tokio mano dzūkavimo dėstytojai tai tikrai nepakęs. Išmušė. Ir amžiams.
Meilė futbolui ir nuosavi čempionatai kieme
Apie futbolą ir atskirus futbolininkus, komandas galėčiau kalbėti ilgai ir nenuobodžiai. Čia ir vėl kalta vaikystės aplinka. Brolis ketveriais metais buvo už mane vyresnis, bet atsidavęs futbolui.
„Tėčiui buvo negaila vieną sausesnę pievą skirti futbolo aikštei įrengti. Gerus vartus su jaunimu sukalė. Ir prasidėjo, kaip dabar jaunimas pasakytų – judesys“
Kolūkių laikais šeima galėjo turėti tik 60 arų žemės. Kadangi gyvenome vienkiemyje ir aplink daug gojų ir upelių, niekas taip tiksliai tų arų nematavo, naudojomės didesniu plotu. Tėčiui buvo negaila vieną sausesnę pievą skirti futbolo aikštei įrengti. Gerus vartus su jaunimu sukalė. Ir prasidėjo, kaip dabar jaunimas pasakytų – judesys. Mačai, turai, sezonai ir visa kita. Iš tolimiausių rajono kaimų jaunimas susibūręs į komandas atvažiuodavo varžytis. Štai neseniai sutikau Edvardą iš Cigoniškių, jis su nostalgija prisiminė tuos laikus. Kalbėjo, kad jo komanda turėjo dviračiais atminti, o Vankiškių jaunimui atvykti „Saulės“ kolūkio pirmininkas Jonas Juravičius skirdavo sunkvežimį.
Džiaugiuosi, kad turiu šio pomėgio pasekėjų. Sūnus Marijonas nuo kokių šešerių „įkrito“ į futbolą, bet kaip aistruolis. Septyneri metai jam buvo suėję, kai vykome į Maskvą stebėti Tarybų Sąjungos ir Švedijos futbolininkų dvikovos. Kovingas buvo susitikimas, nors šeimininkai ir pralaimėjo 0:2 rezultatu. Visi susirinkę Lužnikų stadione buvome be jokių komentarų raitų ir neraitų milicininkų nukreipti į metro, nuvežti ir paleisti paskutinėje metro stotelėje. Tąkart tikrai pagalvojau: „Negi karas prasidėjo?“
Šiandien nesu aktyvi aistruolė, bet šalies futbolo padėtį, kaip sakoma, kontroliuoju. Vieną sekmadienio vakarą pasidžiaugiau Lietuvos komanda, pralaimėjimą anglams vadinu laimėjimu. Tikiuosi šalies futbolo atgimimo, kai prie komandos vairo Edgaras Jankauskas, geriausias visų laikų futbolininkas.
Klausiate apie mėgstamiausią komandą. Tai Alytaus „Dainava“ – buvusi auksinė, išgyvenusi nuosmukį, pakilimą, net pažeminimą, ji vėl keliasi. Kelis kartus į jos susitikimus su varžovais buvau nusivedusi anūkę Petrą. Dabar nesivedu, nes po susitikimų paskui kelias dienas tenka mušti būgną ir su ja dainuoti: „Raudona ir mėlyna – tai mūsų „Dainava“. Polinkis jaučiamas, genai veikia.
Pasidžiaugsiu ir istoriniu įvykiu. Prieš keletą metų man teko garbė imti interviu iš Sergejaus Aleinikovo, futbolo žvaigždžių žvaigždės, mano jaunystės favorito, atvykusio į Alytų treniruoti italų nustekentos „Dainavos“. Laukiau, kada duris pravers aukštas, garbanotais plaukais atletas, anuomet futbolo stadione vilkėjęs marškinėlius su 7 numeriu ir demonstravęs elegantišką ir kūrybišką žaidimą. Beje, metai paliečia ir žvaigždes.
Harmonija su gamta ir beržų ašaros
„Norėčiau metų tūkstantį aš taip tysoti
Su neaiškiai suvokiamu gyvybės jutimu,
Kol samanom apaugtų sąnariai žaizdoti
Ir sieloj taptų, kaip tvėrimo dienoje ramu.“
Tai Vytauto Mačernio mintys iš „Pavasario sonetų“. Pavasario vakarais ir savaitgaliais aš panyru į susikaupimo rimtį, juk tai sėjos metas. Kasmet sau sakau, kad mažiau yra daugiau ir tiek visko nereikia auginti. Bet įsismaginau ir nė nepajutau, kad ir šiemet pomidorų pasodinau apie šešiasdešimt veislių. Bet pačių augalų nebus daug – sėjau tik po dvi-keturias sėkliukes. Tai jau laimėjimas, kai kitais metais turėdavau ir keturis šimtus.
Gamta yra per daug sudėtinga ir nė vienas joje vykstantis procesas negali būti paaiškinamas remiantis vienu ar dviem teiginiais. Gamta gyvena pagal savo dėsnius, paneigdama mumyse susiformavusius stereotipus. Aš labai mėgstu beržus. Sako, kad jie ilgesį mėgstančiųjų medis. Dar iš vaikystės menu sakmę. Kai šventoji šeima – Juozapas, Marija ir jų kūdikėlis Kristus bėgo iš Egipto, tai beržai nuleido šakas, gailėjo jų ir verkė. Jie taip gražiai moka verkti iki dabar, ypač pavasariais kaip sprogsta jų pumpurai, dar tokia netikra žaluma krūmynus nuspalvindama. Išeini iš trobos ir akys tiesiog nutupia ant laukų. Trūksta žodžių matomam gražumui nusakyti.
Eksperimentai, tradicijos ir šimtai sėklų darže
Daržas man – bandymų vieta. Jis iš mano veiklos srities tarsi ir nebuvo iškeliavęs. Tik jo vardai keitėsi: buvo tėvų daržas, paskui radosi mano daržas. Mano lysvės toli gražu neprimena runkelių vagų kolūkio laukuose, nors dirbama žemė nutįsusi per 100 metrų. Sodinimas vyksta skersai, išilgai, rombais ir kvadratais. Stengiuosi perimti gamtinės žemdirbystės pradininko Lietuvoje Sauliaus Jasionio metodą. Tad daugeliui mano daržas – kažkoks marazmas. Bet aš tokiame darže jaučiuosi gerai. Moliūgų pernai sodinau apie 50 veislių, šiemet bus dešimčia mažiau. Daug svogūnų, agurkų veislių. Sodinti visuomet padeda anūkė ir keturi jos šunys.
Viskas mano surašyta, spalvingai pažymėta. Nuo kur įsigyta, kada, kiek kainavę, iki kada nuskintas pirmasis derlius, koks jis buvo… Jokių problemų, kai viską skrupulingai ir sezono metu beveik kas vakarą surašau. Po daržą vaikštau, kaip kaimynas pastebi, su žemėlapiu, planu. Nežinau, koks derlius šiais metais, bus kiek Dievas atseikės, bet iki šiol jis užaugdavo puikus. Kalbu apie daugybę rūšių pomidorų. Visiems užteko. Pasidžiaugiu ir tuo, kad iki šiol nesu pardavusi nė vieno kilogramo pomidorų. Pasikeitusi į medų ar kitką – taip.
Gyvenimo filosofija, Dievas ir nevaldomas laikas
Mane įkvepia daržininkystės knygos. Jų turiu daug, mėgstu patirties semtis iš Lietuvos specialistų. Verstinė literatūra neatitinka sezoniškumo. Iš karto pasakysiu, kad šiuolaikinių meilės romanų nemėgstu ir neskaitau. Kai norisi kažko rimto, skaitau Levą Tolstojų ir būtinai klausausi Piotro Čaikovskio muzikos.
Niekada nesu burnojusi prieš Dievą ar teigusi, kad jo nėra. Jaučiu, kad kartais kažkas iš aukščiau labai padeda. Žinoma, kai paprašau. Vis pamirštu, ant kurio peties žmogui sėdi jo angelas, ir ant kurio – velniukas. Bet prašydama, matyt, intuityviai pakreipiu galvą angelo pusėn. Religija – savotiška apsauga.
„Aš nemoku rypuoti, verkšlenti, dejuoti, o jeigu… jeigu kažkas nepasiseka, nurašau Likimui“
Kai manęs klausia, kaip sekasi, visiems atsakau – dar gyva, sveika, dar vaikštau žeme. Dar kartais ir medžio viršūnėmis vaikštau… Tik nežinau, kieno tai eilės. Džiaugiuosi, kad, būdama šalia, moku nesikišti, nereguliuoti vaikų šeimų gyvenimo. Prašoma stengiuosi padėti. Gal net laimėjimas, kad tai suvoki iš esmės. Aš nemoku rypuoti, verkšlenti, dejuoti, o jeigu… jeigu kažkas nepasiseka, nurašau Likimui. Vadinasi, taip turėjo būti, kad nebūtų įvykę dar daugiau ir skaudžiau. Juk sakoma, be Dievo noro plaukas nuo galvos nenukrenta.
O valdyti laiko tai jau nenoriu. Turbūt nesugrąžinamai kažkur pro šalį save nuvesčiau.
