Sostinės benamis: „Diena prasideda kaip ir visų žmonių, tik be dušo“

Dažniausiai kalbėdami apie aplankytas sostines, atsižvelgiame į miesto grožį ir įsimintinas vietas, o geriausiai atsimename išskirtinius pastatus, gatves, muziejus, čia esančius žmones. Miesto žmogų įsivaizduojame kaip dirbantį, laimingą ir besidžiaugiantį pilnaverčiu gyvenimu. Tačiau kiekvienas didmiestis turi ir atskirą čia gyvenančių žmonių kultūrą – benamių.

Sakoma, jog Europos sostinėse benamių ypač gausu. Dažnai išskiriama vakarinė Europos dalis – Dublinas, Londonas, Paryžius. Šios sostinės nuolat linksniuojamos vos pradėjus temą apie namų neturinčius miesto gyventojus. Dažnai pamirštame, jog benamiai –tokia pati visavertė miesto gyventojų dalis, su kuria susiduriame kiekvieną dieną. Jie gyvena išskirtinį gyvenimą, ir kiekvienas turi atskirą istoriją. Savąja sutiko pasidalinti Vilniaus senamiesčio benamis Sergej V.

Taigi, kaip atrodo diena sostinėje, kai neturi nei namų, nei tapatybės?

Arba tu, arba tave

Namų neturiu jau daugiau nei dešimtmetį. Nežinau, kiek tiksliai, nes nežinau, kiek dabar man metų. Gimiau, berods, 1962 m. Bet koks skirtumas? Juk tai visiškai nesvarbu. Gyveni šia diena, kiekvienas rytas žada naują istoriją. Mes, benamiai, visi čia atsidūrėme ne šiaip sau. Kiekvienas turime atskirą istoriją, tačiau kam ji įdomi?

Sergej V. prieš atsidūriant gatvėje. Pažymėjimui 13 metų. Autoriaus nuotr.
Sergej V. prieš atsidūriant gatvėje. Pažymėjimui 13 metų. Autoriaus nuotr.

„Muštynės tą dieną atėmė gyvybę dviems žmonėms. Vienam – tiesiogine to žodžio prasme, o man… Tai kainavo tokį gyvenimą, kurį gyvenu dabar.“

Anksčiau Sovietų Sąjungoje buvo taip: arba tu, arba tave. Kalbant konkrečiau, gimiau pasiturinčioje šeimoje, turėjome butą Vokiečių gatvėje, gyvenome darnų gyvenimą. Atsitiko taip, kad vienas po kito mirė mano tėvai, todėl teko suktis pačiam, buvau dar labai jaunas. Kai esi jaunas, po dviejų skaudžių netekčių tampi labai trapus. Dėl to kilo vienas mano gyvenimą pakeitęs konfliktas darbe, kuriame įsidarbinau tam, kad išgyvenčiau. Muštynės tą dieną atėmė gyvybę dviems žmonėms. Vienam – tiesiogine to žodžio prasme, o man… Tai kainavo tokį gyvenimą, kurį gyvenu dabar.

Taip, „plikomis“ rankomis užmušiau žmogų. Taip tiesiog buvo. Tokia sistema, kurioje silpnesnės valios žmogus palūždavo net nepajutęs. Aš palūžau savo viduje ir dėl to nieko daugiau nekaltinu. Kai buvau paleistas iš įkalinimo įstaigos, jaučiau kerštą viskam. Kerštą, neapykantą. Pradėjau taip gyventi vedamas intuicijos – nuo vieno kriminalo iki kito. Bijau suklysti, bet turbūt didesnę gyvenimo dalį praleidau nelaisvėje. O dabar esu čia, gatvėse, prašau maisto ir pinigų. Ir taip kiekvieną dieną. Gatvėje, lygiai taip pat: arba tu, arba tave.

„Visi, kuriuos matote be kojos ar be dar kokios kūno dalies, yra apsimetėliai. Mes jų nepripažįstame kaip saviškių.“

Laisvėje, bet priklausomas nuo kitų

Gyvenu Lazdynų mikrorajone esančiame miške. Jau neprisimenu, kiek laiko ten gyvenu, bet laiko čia praleidau užtektinai, kad galėčiau laikyti tai savo namais. Tame miške mūsų, benamių, yra daugiau nei šimtas. Visi gyvename apleistame name, o kiekvienas ryte pabudęs kuria atskirą istoriją.

Dabartis. Autoriaus nuotr.
Dabartis. Autoriaus nuotr.

Mano diena prasideda kaip ir visų žmonių, tik be dušo. Prausiuosi kartą per savaitę, pirmadieniais. Stoties rajone yra įrengta prausykla žmonėms, kurie to negali padaryti namuose. Taigi, atsikėlęs pajudu link senamiesčio – čia žmonės dosniausi ir man vieta gražiausia. Keliauju ne vienas, su manimi visada būna dar du žmonės. Aš pas juos gyvenu. Čia taip yra – tie, kurie pirmi įsikelia į apleistą vietą, tie ir yra savininkai. Tad šiuo metu aš išlaikau ne tik save, bet ir dar du žmones, kurių atrastoje vietoje gyvenu. Jie mane prižiūri, stebi, ar renku pinigus, dalinamės maistu. Mes, Vilniaus senamiesčio benamiai, dar gerai gyvename. Nežinau, kaip kitur, bet pilnai suprantu, kad ir čia egzistuoja įvairūs sluoksniai. Aš net būdamas benamiu išlaikau ne tik save, pagalvokite.

Benamių įvairių yra. Pavyzdžiui, aš manau, jog esu pakankamai tvarkingas – negeriu, nebent tada, kai labai šalta, nes nėra kito būdo sušilti, nelendu žmonėms į akis. Sėdžiu ir laukiu, kol kas po mišių įmes pinigų. Kitiems išvis nieko nereikia, tik dar vieno butelio. O ir apsimetinėja kaip… Visi, kuriuos matote be kojos ar be dar kokios kūno dalies, yra apsimetėliai. Mes jų nepripažįstame kaip saviškių. Būdamas benamis jaučiuosi geriau nei kalėjime, bet nesijaučiu visiškoje laisvėje. Juk visi mes kažkam priklausome. Absoliučiai visi.

  „Kai kurie žmonės supranta, jog aš irgi žmogus. Nesu būtybė iš kitos planetos, valgyti norisi.“

Per mėnesį surenka daugiau nei vidutinį atlyginimą

Gyvenimu čia nesiskundžiu. Esu rusas, bet Vilniuje gimiau ir augau. Čia praleidau visą savo gyvenimą, ir tai yra mano tikrieji namai.  Dar prieš kiek daugiau nei dešimt metų turėjau čia savo namus,  bet vėl atsidūriau kalėjime. Taip ir sukasi gyvenimas. Kaip jau sakiau, kiekvienas rytas žada naują istoriją. Kasdien surenku apie 20 eurų, būna, kai pasiseka ir geriau. Tačiau išlaikau tris žmones, todėl vos užtenka pragyvenimui. Daugiausia esu gavęs po vienų mišių maždaug prieš metus – 160 eurų iš vieno geraširdžio.

„Darbo vieta“. Autoriaus nuotr.
„Darbo vieta“. Autoriaus nuotr.

Kai kurie žmonės supranta, jog aš irgi žmogus. Nesu būtybė iš kitos planetos, valgyti norisi.  Iš valstybės kiekvieną mėnesį gaunu apie 80 eurų. Tačiau dauguma benamių nesugeba susitvarkyti net ir tokių elementarių dalykų kaip pašalpos gavimas. Nežinau, kaip kitose sostinėse, nes čia buvau visą gyvenimą, tačiau gyvenimu Vilniuje nesiskundžiu. Žinoma, rutina pabosta, nežinau, kas manęs laukia po metų, dvejų, bet gyvenu. Gyvenu ir suprantu, kad viskas taip ratu ir sukasi. Už keliolikos minučių prasidės mišios, reikia eiti…

Patalpinta: Rašiniai