Teatras – gyvenimas, kuris keičia žmones

Ignalinoje turbūt nerastumėme žmogaus, kuris paklaustas apie miestelio režisierę nepasakytų, jog ji – Jolanta Narbutaitienė. 27-erius metus Ignalinoje spektaklius režisuojanti savo srities profesionalė yra neatsiejama miestelio dalis. Be jos neįsivaizduojama nė viena šventė, o sausakimšos salės režisierės spektakliuose ir renginiuose tik paliudija, kad J. Narbutaitienė – išskirtinė asmenybė.

1. Jolantos Narbutaitienės jaunimo teatras "IKI". Asm. albumo nuotr.Jolantos Narbutaitienės jaunimo teatras "IKI". Asm. albumo nuotr.

– Kodėl pasirinkote būtent režisūrą?

Nežinau, turėjo tai reikšmės, ar ne, bet būdama vos pusės metų, aš jau sėdėjau scenos užkulisiuose akordeono futliare ir plojau šokėjams, kuriems tada akordeonu akomponavo mama. Visą vaikystę scena man buvo pirmoje vietoje – svarbiau nei mokslai, draugai ar kitokios pramogos. Vaidinau, deklamavau, šokau ir dainavau ne tik mokyklos scenoje ar kultūros namuose, bet ir lapkričio pirmąją kapinėse ar agitmeninėse brigadose (sovietmečiu populiarios humoro grupelės, pajuokiančios tų dienų realijas) bei pačių režisuotuose spektakliuose, rengtose mokyklos radijo laidose, šokių kolektyvuose, ansamblyje ir chore. Atrodė, nesvarbu, ką veikti, svarbu – būti scenoje.

Tada ir supratau, kad turiu minčių, o ir scenarijus kurti sekėsi neblogai. Pamačiau, kad žmones galiu įtikinti, jiems vadovauti. Pradžioje, tai buvo klasės draugai, vėliau – mokyklos bendruomenė. Visada norėjau pati būti scenoje, tad svajojau apie aktoriaus profesiją. Bet, matyt, nebuvo lemta, nes tais metais, kai baigiau mokyklą, aktorių kursas tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje nebuvo renkamas. Tada mano kelias nuvingiavo į pajūrį, kur įstojau į Valstybinės konservatorijos Klaipėdos teatro meno fakultetą, režisūros specialybę. Maniau, pasimokysiu metus ir pabandysiu stoti į aktorinį, tačiau… Studijos klostėsi puikiai, sutikau daug nuostabių pedagogų, aktorių, draugų. Klaipėda tapo antrais namais ir po ketverių metų rankose laikiau raudoną diplomą, tuo metu liudijantį, jog mokslai sekėsi puikiai. Nuo tada ir dirbu teatro bei renginių režisiere.

„Kūrybinį darbą dirbantys žmonės niekada neatsijungia nuo savo veiklos, jie nuolat yra budėjimo režime ką beveiktų – ar eitų gatve ir pastebėtų keistuolį, ar šluodamas kiemą išgirstų klykiančias ir praskrendančias žąsis.“

– Ką reiškia būti režisiere mažame miestelyje?

Mūsų fakulteto koridoriuje ant sienos kabėjo didelis Lietuvos žemėlapis, kuriame spalvotai buvo užtušuotos vietos, kuriose režisūros specialybę baigusieji absolventai jau buvo įkūrę savo teatrus. Mano gimtasis Ignalinos rajonas buvo tik balta dėmė teatriniame Lietuvos žemėlapyje. Kaskart praeidama pro tą vietą pagalvodavau, kad būtinai reiktų nuspalvinti šią baltą dėmę. Tad štai ir spalvinu, jau 27-eri metai kai spalvinu. Manau, pavyko.

Akimirka iš spektaklio. Asm. albumo nuotr.
Akimirka iš spektaklio. Asm. albumo nuotr.

Nemanau, kad yra didžiulis skirtumas, dideliame ar mažame mieste dirbi, svarbu, kiek širdies įdedi. Žinau ne vieną mažą miestelį, kuriuos išgarsino ten dirbti atvykusios puikios režisierės, kurioms teatras yra ne darbas, o gyvenimo būdas. Žinoma, kartais pagalvoju, kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas, jei tada, kai rinkausi, kur, Ignalinoje ar Vilniuje, statyti savo diplominį spektaklį, būčiau pasirinkusi sostinę. Ignalina turi savo privalumų – mes čia puikiai vieni kitus pažįstame, visi, ištikus bėdai, visada padės, esame artimi kaip šeima. Juk niekada nežinai, kada prireiks sklandytuvo danguje, iš kurio kris gėlės ar saldainiai, arba arkliuko traukiamos karietaitės, nors renginio biudžete lėšų tam nėra. Tai didelė vertybė dirbant kūrybinį darbą.

– Esate dviejų – jaunimo ir suaugusiųjų – mėgėjų teatrų vadovė. Su jaunimu ar vyresniaisiais, dirbti yra lengviau?

Visos savo karjeros metu nepertraukiamai turiu jaunimo grupę. Suaugusiųjų teatras atsirado po vienerių darbo metų. Man visada patiko dirbti su jaunais žmonėmis, nes jie labai žingeidūs, kūrybiški, nebijantys eksperimentų, įvairių teatrinių formų paieškų ir gali daugiau laiko skirti darbui. Šiuo metu suaugusių teatre vaidina nemažai jaunimo teatre užaugusių žmonių, todėl galime džiaugtis tęstinumu.

Su suaugusiais truputėlį kita darbo specifika – sunkiau suderinti susitikimų laiką, mažiau laiko skiriame procesui ir skubame kurti rezultatą. Tačiau premjeros džiaugsmas ir spektaklio gimimo magija bendra visiems. Ji sujungianti, vienijanti, įtraukianti ir nebepaleidžianti tiek jaunų, tiek vyresnių.

„Nugyventi gyvenimai scenoje palieka pėdsakus ir žmonių gyvenime. Labai džiaugiuosi matydama, kaip prisilietimas prie teatro ir praleisti metai kartu išlaisvina uždarus ir kompleksuotus žmones.“

– Jūsų rengiamas jaunimo teatrų festivalis „Bildučiai“ praėjusiais metais bildėjo jau 22-ą kartą. Kaip gimė idėja surengti tokį festivalį?

1994-aisiais mūsų vaikų ir jaunimo teatrą pakvietė į Jurbarką, į teatrų festivalį. Tai buvo pirmoji mūsų kelionė taip toli. Nauji įspūdžiai, nauji draugai, užsimezgę ryšiai ir didelis noras patirti festivalio džiaugsmus dar ir dar kartą tiesiog užvaldė visus. Taip, važiuodami Panemune namo, garsiai įsisvajojome apie vaikų ir jaunimo teatrų festivalį Ignalinoje. Vaikų entuziazmas buvo didžiulis, nugalintis net mano pesimistinius pamąstymus apie finansines išgales ir lėšų stoką draugystės vakaro stalui. Jie buvo pasiryžę pavaišinti draugus mamų keptais pyragais, patys kurti reklamą ir dirbti visus festivaliui būtinus darbus. Taip žodžiai tapo kūnu ir nuo 1995-ųjų rudens kasmet spalį Ignalinoje vyksta vaikų ir jaunimo teatrų festivalis „Bildučiai“, kuriame vaidina kolektyvai iš Lietuvos ir užsienio. Į šį festivalį renkasi ištisos ignaliniečių kartos, kur susitinka visi mūsų teatre užaugę žmonės.

– Iš kur semiatės idėjų renginiams ir spektakliams?

Kūrybinį darbą dirbantys žmonės niekada neatsijungia nuo savo veiklos, jie nuolat yra budėjimo režime ką beveiktų – ar eitų gatve ir pastebėtų keistuolį, ar šluodamas kiemą išgirstų klykiančias ir praskrendančias žąsis. Bet kokia gyvenimo akimirka gali būti inspiracija kūrybai, tereikia atverti savo sielą ir… laukti. Ir sulauki – kartais tai būna vaikų pasakyta frazė ar suvaidinta situacija, išgirsta sentencija ar pamatytas kadras ekrane ir t. t. Idėjos yra aplink mus, ir jas diktuoja laikmetis!

– Teatras sudaro didelę Jūsų gyvenimo dalį. Kokią įtaką teatras daro Jums?

Teatras keičia žmones. Teatre jie tampa kur kas jautresni aplinkai, atviresni ir drąsesni. Nugyventi gyvenimai scenoje palieka pėdsakus ir žmonių gyvenime. Labai džiaugiuosi matydama, kaip prisilietimas prie teatro ir praleisti metai kartu išlaisvina uždarus ir kompleksuotus žmones. Kaip buvimas scenoje suteikia pasitikėjimo, drąsos reikšti savo nuomonę, o kartais ir išgelbsti nuo pražūtingų gatvės pagundų. Man didžiausia laimė – matyti savo vaikus užaugusius puikiomis asmenybėmis. Teatras keičia ir mane. Kiekvienas naujas spektaklis, nauja medžiaga ir atradimai praturtina, praplečia ribas, atveria naujus klodus, apie kuriuos nė nenujauti esant.

– Ar nulipus nuo scenos ir grįžus į namus yra sunku nebegalvoti apie darbą? Kaip stengiatės atsipalaiduoti po ilgos dienos?

Budėjimo režimas įjungtas net sapnuojant. Gali apie darbą nekalbėti, negalvoti, dirbti fizinį darbą ar sportuoti, bet vidinis skeneris nuolat veikia ir skenuoja aplinką „non-stop“. Ir kai tik aptinkamas reikiamas objektas, smegenyse įsižiebia raudonos lemputės. Visa, ką veikei iki tol, tampa visiškai nebesvarbu. Gal todėl ir bijau vairuoti automobilį, nes įsižiebus raudonoms lemputėms, būna, kad nė nepamenu, kaip važiuodama dviračiu kirtau geležinkelį, ir štai jau stoviu savo namų kieme (juokiasi).

„Budėjimo režimas įjungtas net sapnuojant. Gali apie darbą nekalbėti, negalvoti, dirbti fizinį darbą ar sportuoti, bet vidinis skeneris nuolat veikia ir skenuoja aplinką „non-stop“.“

– Daug dėmesio sulaukėte po Ignalinos teatralizuoto kalėdinio koncerto. Vieni žėrė kritiką, kiti džiaugėsi gražia švente ir galimybe palyginti senus laikus bei pasidžiaugti laisve šiais laikais. Ar tai turėjo, kokios įtakos Jums kaip režisierei? Kokia buvo Jūsų reakcija į šią situaciją žiūrint ne iš profesinės pusės?

Viskas, kas įvyksta, yra gyvenimo pamokos. Vis dar mąstau, kokią gi pamoką turėjau išmokti šiuo atveju… Štai keletas minčių, kurios neapleidžia po viso to dirbtinai sukelto ir smarkiai politiniu kvapu nešančio skandalo.

Pirma, gaila, kad 26-erius metus gyvendami laisvoje šalyje vis dar bijome praeities šešėlių ir paranojiškai reaguojame į bet kokį sovietmečio temos palietimą, net ir į to laikmečio parodiją, kokia mūsų atveju ir buvo. Galbūt iš tikrųjų jau laikas išleisti Lietuvos scenose draudžiamų liesti temų sąvadą? Tada viskas visiems būtų aišku, nes kodėl tada Haroldui Mackevičiui ir „Dviračio žinioms“ galima, o Ignalinos režisierei ir kolektyvams – ne?

Režisierė Jolanta Narbutaitienė. Asm. albumo nuotr.
Režisierė Jolanta Narbutaitienė. Asm. albumo nuotr.

Antra, labai gaila, kad žurnalistams, sensacijų ieškojimas bet kokia kaina ir nesibaigiantys temos eskalavimai net ir nepasitvirtinus spėliojimams bei įtarimams, tapo šiandienos žurnalistikos norma. Gėda, kai tiesiai šviesiai iš žurnalisto išgirsti, kad po Kalėdų, girdi, neturime ką rodyti, tai atsiuntė pas jus. Ir kalbi nuoširdžiai, pasakoji, kaip kas buvo, o eteryje pamatai, jog iš visko, ką sakei, teliko tik keli tavo bereikšmiai sakiniai, gausiai pertepti paties žurnalisto subjektyvios ir kuo skandalingesnės nuomonės glajumi…

Na, o prie dviejų didelių apgailestavimų, trečia – padėka. Ačiū skandalo įkvėpėjams ir kurstytojams, nes visa ši iš piršto laužta istorija labai suvienijo visus kultūros centro kūrybinius darbuotojus ir kolektyvus. Visi tapome kaip vienas stiprus kumštis, kuris dabar ne tik gali kietai atsikirsti, bet ir savyje gniaužia didelį kūrybinį potencialą ir ambicijas. Tuo galėjo įsitikinti Kovo 11-osios teatralizuoto renginio žiūrovai.

– Režisuojate visus Ignalinoje vykstančius renginius. Ar lieka laiko poilsiui?

Metams bėgant imu suprasti, jog visų darbų nenudirbsiu ir reikia rasti laiko sau. Stengiuosi save pamilti, būti su artimaisiais, mokausi perdėlioti gyvenimo prioritetus. Bet tam, matyt, sugaišiu dar ne vienerius metus… Dažniausiai ilsiuosi būdama gamtoje, klausydamasi paukščių, važinėdama dviračiu, gulėdama terasoje su knyga rankose. Šiaurietiškas ėjimas – mano mėgstamiausia aktyvaus poilsio forma.

– Ačiū už pokalbį.

Patalpinta: Rašiniai