Tapytų langinių miestas
Nedidelį Aukštaitijos šiaurėje esantį Rokiškį aplinkinis pasaulis žino dėl kelių dalykų – sūrių ir sviesto, ne per seniausiai išpopuliarėjusių dvarų, ir langinių alėjos. Atkurtos, dekoruotos ir autentiškos langinės, kurios puošia ne tik pagrindinę gatvę, bet jau per daugiau nei dešimtį metų vykstančius dainininkų langinių plenerus, papuoštos ir mažesnių gatvelių langinės.
Tapytos langinės – istorinis paveldas
Nė vienas Lietuvos regionas langinėms neskyrė tokio didelio dėmesio kaip Aukštaitija. Šis lietuviško namo elementas atsirado jau XVIII amžiaus pabaigoje, tačiau tuomet jų paskirtis buvo ne tik estetinė, bet ir apsauginė. Jas ypač naudojo prekybininkai siekdami apsaugoti stiklines vitrinas, todėl buvo gaminamos iš tvirtų medžiagų. Bet ne tik parduotuvėlių savininkai, o ir paprasti žmonės įsirengdavo langines, nes žiemos metu jos sulaikydavo šilumą namuose, o vasarą neleisdavo patalpoms per daug įkaisti. Archyvuose esančiose nuotraukose galima matyti, jog ne tik prekybininkai jas naudojo, bet ir paprasti žmonės pritaikė kaip namo puošybos elementą. Mėgstami buvo tiek augaliniai, tiek tautinių raštų motyvai. Dažnai būdavo vaizduojama supaprastinto pasaulio medžio versija – ilgalapė, simetriška, daugiažiedė gėlė vazone. Langines dekoruodavo kaimo meistrai, todėl jų koloritas ir stilistika dažniausiai būdavo tokia pati, kaip viso namo. Vyraudavo šviesios, prislopintos spalvos: melsvos, rudos, žalios ir geltonos atspalviai. Dažnai buvo renkamasi tiesiog paprasta balta spalva. Marginamos būdavo tik detalės arba puošybiniai elementai, nors ir jų spalvos taip pat labai nevarijuodavo.
Mokinių iniciatyva tapusi miesto pažiba
Prieš penkiolika metų idėja atnaujinti ir ištapyti langines kilo A. Augučiui, kuris iki šiol kuruoja ir organizuoja plenerus. „Projektas prasidėjo visiškai atsitiktinai, kai vienas mano draugas turėjo išsaugojęs dar Smetonos laikų langines. Aš buvau dailės mokyklos mokytojas ir pasiūliau su mokiniais išpaišyti ir atnaujinti jas – vis gražiau bus. Visai neblogai mums pavyko, pasikabino jas, o žmonėms pastebėjo ir paskatino tęsti tokią iniciatyvą. Tada su kolege N. Lungiene pradėjome rašyti projektus ir surengėme plenerą“, – pasakojo A. Augutis. Pirmosios saulės, mėnulio ir žvaigždžių motyvų elementais tapytos langinės tebekabo, o projektas skaičiuoja jau penkioliktus metus. A. Augutis viliasi, kad tradicija tapę plenerai gyvuos dar daug metų. Pasak organizatoriaus, svarbiausia rasti namų, kuriuos galima papuošti ir nemažiau svarbūs rėmėjai, nes Rokiškio kultūros ministerija sutinka finansuoti ne visus projektus.
Projekto pradžioje restauruojamos buvo senosios, autentiškos langinės, kurias sutvarkius likdavo tik išpaišyti. Tačiau jų užteko tik trims plenerams. Dabar senųjų nebėra, todėl pirmiausia surandamas namas, kurį būtų galima papuošti, o tada perkamos ir tapomos langinės. „Langines pridedame naujas, geras, kokybiškas – jas galima ir varstyti, bet dažniausiai namo šeimininkai pasilieka tik kaip dekoro elementą. Projektų esmė yra ta, kad mes stengiamės papuošti visą langą, ne tik langines. Pleneruose visada dirba medžio meistrai, kurie priderina antlangines ir polangius. Ne visur tinka, bet kur galime ten puošiame ir apačią, ir viršų “, – pasakojo projekto autorius. Langinės tapomos akriliniais dažais – tai jau daug metų naudojamos priemonės, kurios išlieka penkis metus, kartais ir visą dešimtmetį.
Tapyti susirenka menininkai iš visos Lietuvos
Į savaitę vykstančius plenerus susirenka menininkai ne tik iš aplinkinių miestelių, bet ir užsienio. „Turim dailininkę mokinukę, kuri jau ne pirmą kartą dalyvauja, o praeitais metais, būdama vos šešiolikos metų, nutapė visą langinę pati. Kviečiame menininkus iš visos Lietuvos – kas tik čia nebuvo. Stengiamės nuolatos atnaujinti dailininkus.“ Dažnai plenerai būna tarptautiniai ir šiais metais dalyvavo dvi dailininkės iš Daugpilio (Latvijos). Yra buvę svečių iš Lenkijos, Rusijos ir Estijos. Dalyvauti kviečiami ne tik tapytojai, bet ir įvairiausių kitų sričių menininkai. Projekto tikslas – padėti surasti menininkams bendrus spalvinius ir kompozicinius sprendimus, išsaugant individualumą. „Prieš pradėdami tapyti, sėdame į automobilį ir apsukame ratą – žiūrime, kurį namą galėtumėme papuošti. Stengiamės centrinėse gatvėse dėti langines, bet pasitaiko, kad ir mažesnėse gatvelėse“, – pasakoja projekto autorius. Langinės tradiciškai atveriamos per miesto gimtadienio šventę, kuri vyksta rugsėjo viduryje.
Nuo princesės varlės iki V. Kernagio portreto
Pagrindinėse Rokiškio gatvėse kabančios langinės išmargintos įvairiausias raštais, spalvomis ir stiliais. Langinių dekoras vaizduoja vis skirtingus meninius siužetus, galima rasti visko – nuo pasakų veikėjų iki Žalgirio mūšio. Idėjos iniciatorius teigia, kad kiekvieno namo gyventojo nuomonė dėl namo dekoro yra skirtinga – vieniems patinka ir tinka visi siūlymai, kiti apskritai atsisako. Tačiau dar įdomiau yra derinti spalvinius ir meninius sprendimus. „Buvo tokia vieno namo Respublikos gatvėje savininkė, kuriai labai patiko V. Kernagio dainos ir paprašė, kad jei bus vietos, tai kokią eilutę užrašytumėme. O menininkai susitarė taip, kad ne tik eilutę, bet visą V. Kernagio portretą nutapė“, – prisimena A. Augutis. Menininkas taip pat prisimena koks sudėtingas buvo namo, kuriame įsikūręs odontologijos kabinetas, piešinio derinimas. „Savininkui pasiūlėme daug temų, bet nei viena labai nesužavėjo, o kai sugalvojome paprasčiausias vaistažoles nutapyti – ir jam labai patiko, ir mums taip gerai ir įdomiai išėjo.“ Prieš porą metų buvo nuspręsta vieno namo langines ištapyti gyvūnų ir paukščių piešiniais. Kai jau buvo suderintas projektas, viena moteris pareiškė, kad jai labai reikia varlės ant vienos iš langinių. „Na nupiešėme, ką darysi “, – juokdamasis prisimena A. Augutis. Paskutinio plenero rezultatai kabo miesto aikštėje ant parapijos namų. Po susitikimo su klebonu buvo nuspręsta tapyti šventuosius. Dailininkai idėją papildė savo siūlymu vaizduoti viską medinių skulptūrėlių stiliumi.