Atskirkime kūrybą nuo asmenybės

Viena iš pagrindinių temų, nagrinėtų diskusijos metu, buvo ar rašytojo asmeninis, poltinis ir kūrybinis gyvenimai yra tapatūs. N.Putinaitė mano, kad mūsų rašytojų vertinimuose yra daug painiavos, o susiprasti gali padėti žiūrėjimas į rašytojo gyvenimą per tris plotmes – asmeninę, kūrybinę ir istorinę. Kaip pavyzdį N.Putinaitė pasitelkė Salomėją Nėrį. Filosofės teigimu, poetės kūryba yra gerai vertinama, asmeniniame gyvenime ji gailėjosi dėl savo pasirinkimų, tačiau jos asmenybės teigiamai istoriniu aspektu vertinti nereikėtų, ji nėra didvyrė.

Kitokį požiūrį išsakė rašytojas V.Martinkus. Jo manymu, reikia atskirti kūrybą, nuo politikos. Rašytojas pasakojo, kad prieš 25 metus svajojo, kad literatūra atras savo savastį. „Mano svajonė neišsipildė, šiandien mes vėl viską politizuojame, ideologizuojame“, – teigė V.Martinkus.

Su juo nesutiko R.Kmita. „Skaitydami Juozo Baltušio kūrybą turime žinoti jo poziciją, laikyseną, pasirinkimą ir, galbūt, ir tai reikia gerbti. Literatūra ir menas neatsiranda beorėje erdvėje. Meno kūrinys dažniausiai yra reakcija į politinę, kultūrinę situaciją“, – kalbėjo literatūros kritikas.

D.Kuolio teigimu, kai kurių šešėlių, mestų ant rašytojų, negalima išsklaidyti dėl per mažai turimos informacijos, Seimo sprendimu uždarytų archyvų. Tai yra priežastis, kodėl kai kuriuos kūrinius mes per daug sumenkiname dėl rašytojų asmenybės. „Jei viską supaprastinti, tai tada ir A.Mickevičius koloboravo su Rusijos imperija, nes skaitė savo kūrinius Sankt Peterburgo salonuose“, – ironizavo pašnekovas.

Jis taip pat pastebėjo, kad susitelkdami ties rašytojais, bendradarbiavusiais su sovietine valdžia, mes pamirštame kūrėjus, kurie nukentėjo nuo jos. Kaip pavyzdžius jis pateikė Kazį Jokūbėną, kuris buvo mirtinai sumuštas KGB agentų, bei Joną Kazlauską, kuris paslaptingai dingo, o po kurio laiko jo kūnas buvo atrastas Neryje. „Ar po 25 metų juos įsirašėm į savo atmintį? Mes užmiršome asmenybes, kurias sovietai norėjo ištrinti iš mūsų atminties ir, atrodo, sėkmingai jas ištrynė“, – teigė D.Kuolys.

Aistros dėl P.Cvirkos paminklo

Diskusijos dalyviai taip pat aptarė paminklus, pastatytus rašytojams, koloboravusiems su sovietine valdžia. Bene daugiausiai kalbų sukėlė Petro Cvirkos paminklas Vilniaus centre.

V.Martinkus mano, kad iki šiol stovinčius paminklus reikėtų palikti, R.Kmita teigė, kad noras griauti paminklus jam primena norą ištrinti žmones iš mūsų atminties. N.Putinaitės manymu, geriausia iš viso paminklų nestatyti, nes geriausias paminklas yra išlikimas tautos atmintyje arba statyti tik praėjus 100 metų po žmogaus mirties. Tiek laiko, filosofės teigimu, užtektų įvairiausioms diskusijoms apie paminklo tai istorinei asmenybei būtinumą.

Nuomonę šiuo klausimu pasakė ir auditorijoje buvęs Atkuriamojo Seimo pirmininkas, profesorius Vytautas Landsbergis. Jo teigimu, reikia rasti tinkamas vietas sudėti tokius paminklus. Jis taip pat pateikė komišką pavyzdį apie P.Cvirkos paminklą. „Jei užsieniečiai važiuotų po Vilnių ir pamatytų P.Cvirkos paminklą, klaustų lietuvių: „Ar čia iškiliausias Lietuvos žmogus, nes didesnio paminklo nėra visame Vilniuje?“. Mes atsakytume: „Na ne, čia toks rašytojas.“ Tada jie klaustų: „Ar jis geriausias visų laikų Lietuvos rašytojas?“. Ir mes sakytume: „Na ne.“ P.Cvirkai paminklas buvo pastatytas ne už kūrybą. Tam nepakaktų ne tik „Cukrinių avinėlių“, bet ir „Žemės maitintojos“. Paminklas jam stovi už Lietuvos išdavimą“, – konstatavo profesorius.

Justinas Marcinkevičius – tautos vedlys ar tautos priešas?

Viena ryškiausių diskusijos temų buvo Justino Marcinkevičiaus kūryba ir bendradarbiavimas su sovietine valdžia. Pastaruoju metu ši tema yra plačiai aptarinėjama visuomenėje, ypač po to, kai viena iš diskusijos dalyvių, N.Putinaitė, neteko Patriotų premijos dėl jos teiginių apie Just.Marcinkevičių. Diskusijoje buvo prisimintas ne tik jo eilėraštis apie Lenino gimimo dieną, išspausdintas „Tiesoje“ 1987 metais, bet ir versija, kad Just.Marcinkevičiaus apysaka „Pušis, kuri juokėsi“ yra parašyta KGB užsakymu.

K.Girnius teigė, kad tikriausiai bendradarbiavimo su KGB būta, tačiau tai nereiškia, kad Just.Marcinkevičius dirbo saugumo agentu. Daugelis diskusijos dalyvių sutiko, kad Marcinkevičius, kaip ir keletas kitų to meto rašytojų, buvo per silpno ir per švelnaus būdo, kad galėtų provokuoti arba prieštarauti to meto valdžiai. Tačiau, D.Kuolio teigimu, būta ir ganėtinai drąsių, patriotiškų tekstų. Kaip pavyzdį jis pateikia dramą „Mindaugas“, kuri sovietmečiu kelia istorinės tiesos klausimą, valstybės kūrimą moralės principais.

Iš auditorijos pasisakę žmonės gynė Just.Marcinkevičių, teigė, kad ši tema yra ypač eskaluojama po rašytojo mirties, kai jis jau nebegali apsiginti. Vienas iš kalbančiųjų teigė, kad rašytojas nebuvo antivalstybiškas, jis buvo už nepriklausomą Lietuvą. Jo manymu, galima diskutuoti, ar poetas buvo tautos šauklys, tačiau jo palaikymas nepriklausomai Lietuvai yra nediskutuotinas. Tai iš karto pakomentavo N.Putinaitė. „Pažiūrėkime į Sniečkaus kalbas. Ten taip pat yra žodžiai „Lietuva“ ir „tauta“, netgi be prierašo „TSR“. Ar Sniečkus buvo valstybiškas? Kiti ideologai taip pat vartoja žodį Lietuva. Tad ar Marcinkevičius labai nuo jų skiriasi?“, – retoriškai klausė ji. Šis filosofės komentaras buvo palydėtas salės baubimu.

Visi diskusijos dalyviai turėjo skirtingą požiūrį į visus renginio metu iškeltus klausimus. Tai rodo, koks nuomonių susiskaldymas vyrauja kalbant apie lietuvių rašytojus sovietmetyje. K.Girnius mano, kad mes nežinome ne tik, kaip prisiminti rašytojus, bet ir kaip iš viso prisiminti tą laikmetį. D.Kuolys teigė, kad negalime jaunimui dėstyti „melo istorijos“ ir nuslėpti rašytojų pasirinkimų. Nuomonę šia tema pateikė ir diskusijos moderatorius Mindaugas Kvietkauskas, teigdamas, kad visiems prisidėjusiems prie nepriklausomos Lietuvos kūrimo, tačiau klydusiems, reikia padėkoti ir atleisti.

Susiję