Diskusija, kuriai atėjo laikas. Tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje aptarta literatūros sklaida
Nekasdienių pasimatymų dieną tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje prabilta apie aktualią, tačiau vengiamą pabrėžti, vieną iš kultūros politikos Lietuvoje problemų. O toji problema – tai nepakankamas finansavimas literatūros įgarsinimui bei jos sklaidai.
Diskusijos dalyviai (iš kairės) – V. Valiušaitis, R. Gudauskas, A. Antanaitis, V. Garunkštytė, K. Telyčėnaitė, Vytautas V. Landsbergis. Autorės nuotr. Į diskusiją apie literatūros sklaidą audiovizualinėje erdvėje „Radijas – knyga. Naujų atradimų žemės” susirinko radijo ir literatūros pasaulio atstovai: radijo stoties „Laisvoji banga” direktorius Vidmantas Valiušaitis, radijo laidų vedėjas Audrys Antanaitis, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius profesorius Renaldas Gudauskas, Utenos A. ir M. Miškinių bibliotekos direktorė Vida Garunkštytė, Lietuvos aklųjų bibliotekos garsinių kūrinių redaktorė Kristina Telyčėnaitė, rašytojas Vytautas V. Landsbergis. Diskusijos dalyviai pokalbio metu išvien sutiko su literatūros tekstų audio formatu teikiama nauda šiuolaikinei visuomenei.
„Radijuje turi skambėti literatūros tekstai. Tų tekstų šiandien yra per mažai”, – tokiu tvirtu teiginiu diskusiją pradėjo „Laisvosios bangos” laidų vedėjas Audrys Antanaitis. Literatūros skaitymai radijo eteryje išnyko išsiplėtus transliuotojų ratui, šią tradiciją išlaikė tik Lietuvos nacionalinis radijas, kur dar radijo bangomis galima klausytis poezijos. Vien literatūros tendencijų nagrinėjimo, kaip tai eteryje daro „Laisvosios bangos” žurnalistų komanda, nepakanka.
A. Antanaičiui pritarė ir radijo stoties „Laisvoji banga” direktorius V. Valiušaitis, teigdamas, jog radijas, nors ir plačiai prieinama, tačiau nepakankamai išnaudojama žiniasklaidos priemonė. „Prie radijo aparato visi lygūs – ir aklieji, ir regintieji”, – radijo kaip medijos ypatybę įvardijo V. Valiušaitis.
Utenos Miškinių bibliotekos direktorė V. Garunkštytė į diskusiją atsinešė netgi pavyzdinę knygą, įrodančią, kad tradicija ir modernumas sėkmingai dera. Tai Reginos Katinaitės aukštaitiškos poezijos rinkinys, kuris turi ir garsinį knygos formatą. V. Garunkštytė diskusijoje iškėlė dar vieną problemą. Kalbėdami apie garsines knygas, mes apsiribojame tik vaikais, tačiau iš diskusijos dalyvių pasisakymų paaiškėjo, jog vyresni žmonės taip pat mielai klausytųsi literatūros ištraukų radijo bangomis.
Pagrindinė kliūtis, trukdanti transliuoti literatūros tekstus viešojoje erdvėje, išlieka autorinių teisių įstatymo keliami apribojimai ir, kaip tvirtino R. Gudauskas, per mažas kultūros politikos dėmesys sociotechnologiniam virsmui. Kitas trukdis – per maža klausytojų auditorija ir dėl to kylančios finansavimo problemos. „Sąnaudos sukurti kūrinį maždaug vienodos visose šalyse, o rinka skirtinga. Šį konkurencinė aplinka mums pasidaro neatlaikoma”, – aiškino V. Valiušaitis. Pasak jo, politikai turėtų suvokti, kad atsižvelgus į nedidelę mūsų šalies auditoriją, lietuviškai kurti, rašyti yra brangu, todėl kultūros politika turėtų būti nukreipta į piniginės paramos literatūros sklaidai viešojoje erdvėje paiešką. Pavyzdžiu V. Valiušaitis pateikė Estiją, kur yra sukurtas specialus fondas kultūrai remti.
Bibliotekų lankytojų poreikius diskusijoje plačiau atskleidė profesorius R. Gudauskas. Žmonės vis dar jaučia prieraišumą šlamantiems knygų puslapiams, tačiau profesorius įsitikinęs, kad svarbiau už pačią literatūros formą yra joje užkoduota vertybių sistema. Pasak R. Gudausko, ne toks didelis skirtumas, kokiu būdu vertybinis turinys ateina į žmonių širdis. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius teigė, jog svarbiausia, kad naujos literatūros pateikimo formos skatina norą pamatyti patį originalą.
Jaunimo rašytojas Vytautas V. Landsbergis komentavo keliamą problemą remdamasis psichologų atliktų tyrimų duomenimis. Nors šiandien, kaip ir anksčiau, apie 12–14 gyvenimo metus vaikai skaitymą pakeičia kitais interaktyviais užsiėmimais, egzistuoja vienas praeities ir dabarties skirtumas. Anksčiau neskaitymo laikotarpis baigdavosi sulaukus 15–16 metų, kai jaunuolį vėl aplankydavo „alkis” literatūrai, tačiau šiandien prie skaitymo nebegrįžtama. Šį užsiėmimą nukonkuruoja kompiuteriniai žaidimai, interneto erdvė. Kaip išeitį rašytojas pateikė Norvegijoje įgyvendintą idėją organizuoti televizijos, radijo žaidimus, viktorinas – taip bandyti sudominti vaikus literatūra. Vytautas V. Landsbergis pripažino garsinės literatūros, kaip supaprastintos ir patrauklios tekstų pateikimo formos vaikams bei paaugliams, naudą. Rašytojas garsinę literatūrą pavadino „liepteliu”. Ji arba paskatina klausytojus atsiversti išgirstą knygą, arba bent supažindina su tekstais girdint gyvą balsą.
Dėl įvairiausių aplinkybių – laiko stokos, fizinių galimybių trūkumo ne visi gali skaityti popierinius literatūros tekstus. Tai tik įrodo kuo didesnio literatūros formų pasirinkimo būtinybę. „Kuo įvairesniais būdais literatūrinis tekstas pasiekia žmogų, tuo yra geriau”, – teigė Vytautas V. Landsbergis. Kita diskusijos dalyvė K. Telyčėnaitė, dirbdama Lietuvos aklųjų bibliotekoje ir kasdien bendraudama su žmonėmis, turinčiais regos negalią, garsinius tekstus apibūdino kaip asmenų, neturinčių galimybės skaityti, langą į pasaulį, pagrindinį informacijos šaltinį. Lietuvos aklųjų bibliotekos darbuotojai stengiasi atsižvelgti į savo skaitytojų poreikius, įgarsindami ne tik knygas, bet ir žurnalus. Bent taip kompensuojamas informacijos trūkumas, kurį patiria žmonės su regos negalia.
Diskusija buvo pirmasis žingsnis siekiant pabrėžti literatūros tekstų sklaidos viešojoje erdvėje reikalingumą. Radijo eteryje transliuojamas turinys keičia ir patį klausytoją, o pasinaudojus literatūros vertybiniu svoriu galima sukurti visuomenei prieinamą efektyvų garsinį produktą, kuris ne tik padėtų pailsėti nuo kasdieninių rūpesčių, bet ir skatintų savišvietą, brandintų mąstantį klausytoją.
