Diskusijoje, kurią  moderavo Domantas Razauskas, dalyvavo Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkas, kompozitorius Mykolas Natalevičius; LRT Klasikos naujasis vadovas, Lietuvos džiazo federacijos prezidentas Julijus Grickevičius; ilgametis radijo stoties ,,Lietus“ vadovas, apdovanojimų ,,Aukso lašas“ organizatorius Gintaras Zdebskis ir muzikos prodiuseris, ,,MAMA“ apdovanojimų ilgametis organizatorius Martynas Tyla.

Pirmas klausimas – apie status quo, arba kaip yra dabar, kokią situaciją matote muzikos apdovanojimuose ir koks yra poreikis. Mes turime du didžiuosius populiariosios muzikos apdovanojimus: ,,Aukso lašą“ ir ,,MAMA“. Tai du pagrindiniai didieji televizijos apdovanojimai, du konkurentai. Vis dėlto žanrų, muzikos krypčių, stilių ir poreikių yra galbūt daugiau nei vien tik televiziniai populiariosios muzikos apdovanojimai?

Mykolas Natalevičius: Kaip kompozitorius, atstovaujantis profesionaliajai koncertinei ir eksperimentinei muzikai, galiu pasakyti, kad yra tam tikri nelygumai, atspindint muziką įvairiose srityse. Populiariosios muzikos sritis atspindima tikrai gerai, plačiai. Mes turime stiprius pramoginės muzikos apdovanojimus, kurie pastaraisiais metais yra išaugę į tikrai didžiulius renginius.

Kitokia situacija su eksperimentinės, koncertinės, klasikinės muzikos apdovanojimais. Paradoksalu, tačiau ta sritis šiuo metu yra taip pat gyva, mes pastaraisiais metais joje matėme labai didžiulių tarptautinių pergalių. Tai ir ,,Auksinis liūtas“, ir geriausia pasaulio operos solistė. Šioje, truputį labiau nišinėje sferoje kompozitoriams turime nedidelius apdovanojimus, autoriai apdovanojami už pačius geriausius metų darbus. Kita vertus, klasikos apdovanojimuose apskritai nėra ko nors panašaus. Pavyzdžiui, kas yra teatre, panašiai kaip ,,Auksiniai scenos kryžiai“. Ir šitoje vietoje mes matytume tam tikrą nelygumą. Norėtųsi labiau parodyti, kas yra gero šioje srityje, kadangi apdovanojimai yra puikus dalykas sutelkti publikos dėmesį ir parodyti, kad labai daug visko mes turime.

Ar apdovanojimai turi tikslą atspindėti visą įmanomą žanrų srautą, ar tai yra apskritai įmanoma?  Juk apdovanojimai iš tiesų yra komercinis televizijos renginys.

Martynas Tyla: Atspindėti visą muziką yra be galo sunku tokiuose apdovanojimuose. Ir pasaulyje mes matome ne vieną pavyzdį, tuose pačiuose ,,Grammy“ apdovanojimuose nelabai atsimenu, kad būtų apdovanojami operos dainininkai. Bet jeigu žiūrėtume iš tokios perspektyvos, manau, tikrai būtų galimybė įtraukti kitus žanrus į lietuviškos muzikos apdovanojimus (tarp jų ir ,,MAMA“).

Mes ne vienus metus kalbame ir su džiazo žmonėmis apie tai, kad būtų galbūt galima ieškoti kažkokio intarpo, nes vis dėlto reikia suprasti, jog tai yra komerciniai apdovanojimai. Be komercijos galbūt ir nebūtų apdovanojimų. Išlaikyti tokius apdovanojimus šiandieną yra be galo sunku. Tie patys ,,Grammy“ apdovanojimai yra didžiulis komercinis renginys, be televizijos būtų iš viso sunku mums tai daryti. Todėl mes taikomės prie tam tikrų komercinių, rinkos sąlygų ir džiaugiamės, kad galime jau gyvuoti ilgą laiką ir dar gyvuosime ne vienerius metus. Manau, kad ateityje mums pavyks rasti bendrų sąlyčio taškų tiek su džiazo, tiek su klasikos muzika, bent jau pradžiai skiriant po kokią nors  nominaciją.

Iš to, ką pasakė Martynas, susidaro įspūdis, jog apdovanojimai – tai viešumas, televizija. Ir ne kitaip. Apdovanojimai, kaip kokia nišinė, tam tikro siauro baro vidinė veikla, neturi prasmės. Jie turi prasmę tik tada, kai tai yra didžiulis, viešas, masinis televizijos renginys. Kokia prasmė?

Julijus Grickevičius: Visi apdovanojimai yra susitarimo dalykas. Visos bendruomenės, visos gildijos, arba, jeigu kalbant apie muziką plačiai, tai visų. Jie turi būti visų pirma legitiminiai, tai yra tai, kad ta benduomenė, kuri dalyvauja tuose apdovanojimuose, juos pripažintų ir juos vertintų, o nebūtų taip, kad 70 proc. žmonių sako, jog taip, mes in, 30 proc. sako: mes nelaikom šito jokiu laimėjimu.

Džiaze nebuvo tokių apdovanojimų iki šiol. Atskiri festivaliai turi savo pozicijas, nominacijas, teikia apdovanojimus. Mes buvome kviečiami 2012 ar 2013 metais prisijungti prie ,,MAMA“, bet diskutuojant iškilo to paties legitimumo klausimas, ar tikrai sutaria visi bendruomenės nariai, kad jie dalyvaus ir įsitrauks į visą šį procesą.

Beje, ,,Grammy“ apdovanojimai yra globalūs, juose yra viskas: ir klasikos, ir operos. Europoje yra keletas nacionalinių apdovanojimų pavyzdžių, kurie taip pat globalūs. Pavyzdžiui, ,,Danish music awards“, ,,Edisono“ prizas Nyderlanduose, kuris vis dėlto apima daugiau ar mažiau visą spektrą, visą paletę, ,,Siemens“ apdovanojimai.

Taigi būdų yra daug, bet aš, stebėdamas situaciją, matau, kad tai yra ne tik formos, bet ir susitarimo klausimas tarp visos bendruomenės narių – kas yra kas ir  ko mums iš tikrųjų reikia.

Klausantis diskusijos, jaučiamas skilimas tarp akademinės, džiazo muzikos ir komercinės, populiariosios, viešosios muzikos. Ar tai susisiekiantys indai, ar tai gali būti įdomu apdovanojimuose, ar tai turėtų juose būti?

Gintaras Zdebskis: Mano manymu, ne. Tai nėra susisiekiantys indai. Aš kalbu apie ,,Lietaus“ muzikos apdovanojimus, kuriuos teko rengti. Tai yra iš esmės nišiniai apdovanojimai, vienos radijo stoties grojamos muzikos atlikėjų, kūrėjų apdovanojimai. Pasirodo, darant tuos apdovanojimus mes matėme tuščią nišą. Nors iš pradžių ,,MAMA“ apdovanojimai deklaravo, kad jie kreips dėmesį ir įtrauks visų Lietuvoje egzistuojančių populiariosios muzikos krypčių ir srovių atstovus. Praėjo ketveri metai, ir labai aiškiai išsikristalizavo, kad tie apdovanojimai yra tam tikrų srovių mišinys.

Tai yra gerai tam tikra prasme, bet buvo nutolta nuo deklaracijos, į kurią buvo kreipiamas dėmesys iš komercinės pusės, nes tie kiti, kurie buvo palikti lyg ir nuošalyje, jie iš tikrųjų generuoja tą pagrindinę komercinę televizijų, radijo stočių auditoriją.

Šioje vietoje ,,MAMA“ nuėjo savo keliu ir atsivėrė niša didžiulei ,,Lietaus“ klausytojų auditorijai. Mes galėjome jiems pasakyti, kad štai jūs taip pat turite savo atlikėjus, savo kūrėjus, mes juos galime apdovanoti, jie nelieka nuošalyje, subūrėme tam tikrą savo bendruomenę, tai suveikė ir komercine, ir reklamine, ir savireklamos prasme. Aš manau, kad būtų visiškai neprotinga netgi bandyti įterpti džiazo muzikos apdovanojimus į ,,Lietaus“ apdovanojimus, kadangi mes šios muzikos negrojame, tai būtų tiesiog neetiška.

Į ,,MAMA“ apdovanojimus taip pat nemanau, kad reikėtų įterpti, kadangi tai automatiškai atsilieptų tai pačiai komercinei pusei, tiems patiems reitingams, kadangi tai yra džiazo muzika, kuri Lietuvoje yra gana stipri. Aš 40 metų seku šią situaciją nuo pirmųjų ,,Birštono“ festivalių, mes turime tikrai puikių muzikantų, jie dabar daugiau koncertuoja užsienyje negu Lietuvoje. Akademinė muzika, lygiai taip pat, kaip ir eksperimentinė, elektroninė muzika, kompozicijos, chorinė muzika, sunkioji muzika turi savo vietą, savo nišą. Dėl to juos bandyti įterpti kitur, tai reiškia automatiškai numušti jų svorį, nes ten liks tik nedidelė dalis dėmesio. Todėl aš manau, kad turėtų būti ir ,,rimtosios“ muzikos (vadinkim ją taip), akademinės muzikos apdovanojimai savo ruožtu ir lygiai taip pat džiazo muzikos apdovanojimai.

Esu įsitikinęs, kad Lietuvoje turėtų būti atskiri apdovanojimai. Klausimas, kaip juos padaryti matomus, svarius, žiūrimus, kad tie žmonės, kurie bus apdovanoti, ta visa ,,cecho narių bendruomenė“ norėtų ten dalyvauti. Kitas labai svarbus apdovanojimų dalykas – jie savyje uždaryti, jie nebetenka to svorio, atskaitos taško, juos reikia padaryti matomus kuo didesnei Lietuvos auditorijai. Tik taip ta muzika gali vystytis. Tokiai muzikai nėra geresnės sklaidos už televiziją.

Man atrodo, kad LRT galėtų suteikti platformą tiems apdovanojimams, tiek džiazo, tiek kitos muzikos. Pavyzdžiui, LRT Klasika turi didžiulę sklaidą Lietuvoje, komercinės radijo stotys pavydi dažnio, sklaidos, LRT Plius gali skirti nišą savo eteryje. Manau, kad tokiu atveju reikėtų iš tikrųjų kiekvieniems kurti savo, o ne bandyti įsiterpti į jau esamus.

Ar nėra visiškai tikslu, etiška tada didiesiems komerciniams muzikos apdovanojimams reklamuotis kaip atspindintiems, apimantiems visą muzikinį lauką arba bent jau tam tikrą laikmetį? Iš esmės net ir populiariosios muzikos istoriniai, legendiniai albumai, kompozitoriai iš dabarties perspektyvos žiūrint daugybę metų apdovanojimuose būna pražiopsomi;  ir kažkas gauna kitas, kas būna po kažkiek metų pamirštamas.

Praėjus tam tikram laikui mes matome, kad visiškai kitas reiškinys arba kitas atlikėjas taip ir nebuvo apdovanotas (kaip kokie ,,Bitlai“, kurie savo metu buvo tik keletą kartų nominuoti ,,Grammy“). Paskui mes atsitraukiame ir matome, jog ką mums gali pasakyti tai, kad Taylor Swift pasaulyje yra gavusi daugiausia nominacijų? Tai yra tiesiog skaičiai.

Ar peržiūros yra kokybės matas, ar peržiūros ir populiarumo statistika gali būti pristatomos kaip kažkoks kokybės ir dabar esančio muzikinio vyksmo atspindys?

Gintaras Zdebskis: Grįžkime prie to, kaip mes vertiname populiariąją muziką. Visų pirma koks yra atskaitos kriterijus. Jeigu mes dabar kalbėsime tebūnie apie tai, kad Gražinytė tapo geriausia dirigente moterimi, atskaitos taškas yra tai, kad pasaulis ją pripažino, mes visi sakome wow kaip gerai, ir kad ji būtų verta bet kokio Lietuvoje vykstančių tokio pobūdžio apdovanojimų. Dynoro Youtube surinko dešimtis milijonų, iki tol jo Lietuvoje niekas nežinojo, staiga visi sako –  wow, cool, pas mane ant repeato dvi savaites sukasi – ir tai jau yra kriterijus.

Gali būti pasirinktas toks kriterijus: tam tikra ,,cecho žmonių“ grupė susirinko ir sako: „Dabar nuspręsime mes“. Būtent taip ir su ,,MAMA“. Sako, eina tas, mes pasakysime, kas Lietuvoje vertas apdovanojimo. Tai yra susitarimo klausimas, kadangi ypač populiarioji muzika yra labai subjektyvus dalykas.

Kaip sako Gintaras, muzikos apdovanojimų vertinimo sistema – ypač subjektyvus dalykas,. Ar neturėtų ir komunikacijoje atsispindėti, kad tai yra subjektyvaus ,,cecho“ reikalai?

Martynas Tyla: Apdovanojimuose galbūt visur yra subjektyvumo. Bet kokie apdovanojimai ir vertinimai bus subjektyvūs. Objektyviai išrinkti, man atrodo, būtų neįmanoma. Tai, kad patinka tau, galbūt nepatinka man, arba atvirkščiai.

Reikia suprasti vieną paprastą dalyką: kažkas susirinko, nustatė kažkokius kiterijus, pateikė nuomonę visuomenei. Visuose apdovanojimuose yra tam tikri kriterijai: renkasi pagal skaičius, kokybę, žmonių nuomonę. Bet skaičiukai nebus visąlaik tas galutinis taškas, pagal kurį mes rinksime. Tada mes rinkime labiausiai klausomiausią, girdimiausią, daugiausią kartų perklausytą ir t.t. Visada yra paliktas tasai kitas kriterijus – kokybės, ir pagal tai kiekvienas komisijos narys, kuris dalyvauja komisijoje, nusprendžia, kas jam labiausiai patiko ir už tai jisai padeda tą pliusiuką ar minusiuką. Manau, kad tiktai taip galima surinkti tam tikrą žmonių nuomonę.

Šiais metais ,,MAMA“ balsavo 91 asmuo, kaip bebūtų vistiek, tai yra jų balsai, jų nuomonės, ir rezultatus turime tokius, kokius turime. Matome, kad netgi ir kituose apdovanojimuose, kurie vyko po ,,MAMA“, pavadinimai arba atlikėjai kartojasi, taigi tai atspindi bendrą nuomonę.

Julijus Grickevičius: Mes visą laiką minime ,,Grammy“ kaip tam tikrą role modelį sau, bet iš tikrųjų turėtume atsiriboti nuo šito modelio, kadangi tai yra Amerika. Tai yra visai kita sistema. Jų globalumas, svoris ir t. t. nepalieka net kai kuriems europietiškiems apdovanojimams vietos konkuruoti su jais.

Martynas Tyla: Aš nemanau, kad mes turime atsiriboti, nes ,,Grammy“ yra labiausiai matomi šią dieną, pasaulis apie juos kalba, transliuoja. Jie populiarūs ir Anglijoje, nors jie ir turi savo ,,British Awards“, ir MTV apdovanojimus. Bent jau mano supratimu, tai kažkoks orientyras kitoms šalims.

Ar nevyksta kažkoks kognityvinis disonansas? Stebėdamas užsienio muzikinių apdovanojimų arba muzikinio vyksmo erdvę, aš matau žanrų kolosalius suartėjimus, persipynimus, persidengimus.

Akademinė muzika, mano subjektyviu požiūriu, nebėra jau senokai kaip kažkoks elitistinis, atskiras baras, atskira sritis. Čia mes vis dėlto bandome juos kaip įmanoma labiau padėti į kažkokią nuošalesnę, tolimesnę lentynėlę, darykime atskirai, darykime atskirą rimtosios muzikos barą.

Norisi juos visus labiau kartu sujungti, išnaudoti populiariosios muzikos kanalus akademinei muzikai ir atvirkščiai.

Mykolas Natalevičius: Taip, iš tikrųjų didžiausios aktualijos šiais laikais yra tai, kad viskas maišosi. Patogu viską sudėlioti į lentynas dėl to, kad, netgi skiriant apdovanojimus, reikia už kažką juos skirti. Galima sugalvoti kažkokį labai poetišką apdovanojimą, bet vis dėlto reikės nuspręsti, už ką gi jis bus galų gale skiriamas.

Akademinė muzika per 50 metų patyrė labai daug transformacijų, ir yra dalis tos muzikos, kuri yra be galo nišinė, skirta itin mažam klausytojų ratui, peržiūros tampa itin minimalios, tai kaip gurmaniškas maistas, kurį tu paragauji kartą per metus, ir tai ne visi sugeba paragaut, nes tai labai brangiai kainuoja, tai labai elitistinis dalykas. Kita vertus, yra labai daug muzikos, kuri, pavyzdžiui, amerikiečių minimalisto Filipo Glaso muzika, masiškai veikia kino muziką. Jeigu dabar pasižiūrėtume soundtracko žanrus, tai iš tikrųjų ji yra pakilime. Nemanyčiau, kad nebūtų įmanoma į didžiuosius muzikos apdovanojimus įtraukti labiau nišinių žanrų, juo labiau, kad erdvės dar būtų.

Gintaras Zdebskis: Apdovanojimams yra labai svarbus bendras kontekstas. Visus metus yra girdima, matoma, vertinama ir tai vertina kiekvienos srities bendruomenė: tiek akademinės, tiek džiazo muzikos. Ir visi puikiai žinome, kaip atrodo apdovanojimai, kai juose atsiranda niekam nežinomas atlikėjas, koks nors proveržis: sako, kas čia toks?

Lygiai tas pats atsitiks, jeigu mes ten įterpsime akademinės muzikos apdovanojimus, ar džiazo muzikos apdovanojimus. Pirmas dalykas, kils klausimas, nes nebuvo priešistorės. Apdovanojimams yra labai svarbi priešistorė,  kai yra kuriamos istorijos, kai yra pristatoma, kai yra reitinguojama ar tai portale, ar tai radijo stotyje, ar tai rodoma per televiziją. Ir tai vyksta ištisus metus, tam reikalingas įdirbis, kuris galų gale išsiskleidžia tuose pačiuose apdovanojimuose, kai jau visiems tampa aišku, kas čia tokie, ką jie veikia, tada atsiranda nuomonės, antinuomonės.

Tai yra svarbu tai sričiai, tai nišai, kurią tie apdovanojimai ir atstovauja. Dėl to man keista, jog akademinė bendruomenė sutiktų būti įterpta į ,,MAMA“ apdovanojimus. Aš galiu pasakyti atvirai, kokie jautrūs yra apskritai kūrėjai, atlikėjai, jie labai dažnai sako: „O tenai dalyvaus tas? – taip, dalyvaus, – tada aš nedalyvauju“.

Mykolas Natalevičius: ,,Grammy“ apima įvairiausius žanrus.

Lietuviška klasikinė muzika be tarptautinės rinkos praktiškai neegzistuoja, nes tiesiog yra per mažai klausytojų. Lenkijoje rimtoji muzika gali pati savaime išgyventi toje 40 mln. auditorijos rinkoje.

Natūralu, jog geriausi Lietuvos autoriai, geriausi vardai sulaukia įvertinimo užsienyje, ir tai yra susiję su tuo, kad jie veržiasi į užsienį. Tarptautinis kontekstas dėl rinkos mažumo yra itin svarbus.

Gintaras Zdebskis: Sekant istoriją, žiūrint į Lietuvos mentalitetą, mes dešimtmečius reaguojame į užsienį, mes niekaip neišsivaduojame iš kaimo sindromo ir mums yra nesvarbu, ką mes patys jaučiame, pagrindinis kriterijus yra užsienis. Jeigu mes gyvename vadovaudamiesi tokiais kriterijais, jeigu mūsų toks mentalitetas, tai mes ir įsiveskime tokį kriterijų.

Martynas Tyla: Šiandieną mes atsidarę bet kurį portalą, skaitydami bilietų pardavėjų puslapiuose atvykstančių atlikėjų aprašymus, būtinai pamatysime, kad bus parašyta – laimėjo ten, ten ir ten. Tai yra savireklamos dalis.

Mes čia sėdėdami kalbame apie tai, ką apdovanojimai duoda. Visiems atlikėjams duoda pridėtinę vertę, dėl kurios visi stengiasi, dirba, kiti tikisi sulaukti daugiau žmonių.

Gintaras Zdebskis: Jeigu teatras, kinas, akademinė muzika turi stiprius kritikus, kurie nubrėžia tam tikras kryptis, tai pop muzika Lietuvoje kritikų neturi iki šiol.

Mes turime apžvalgininkus, kurie tik konstatuoja faktus. Kritika yra gerokai gilesnis dalykas. Pop muzika yra silpniausia grandis. Jeigu būtų argumentuota kritika, profesionali, kurioje išdėstyti pagrindiniai akcentai, o ne apžvalga, tai mes galėtume pasiremdami tam tikromis kritikų nuomonėmis po to suformuoti tam tikrą paveikslą.

Kol mes to neturime, mes gyvename ,,ach, och, cool, veža“ pasaulėlyje, kuris mums neleidžia išsiveržti ir suprasti, ką mes iš tikrųjų darome.

Martynas Tyla: Ne vienerius metus, organizuodami ,,MAMA“ apdovanojimus, mes bandėme kalbėtis su spaudos priemonėmis, su interneto portalais, kad atsirastų būtent albumų, koncertų apžvalgos. Viena kita atsiranda.

Kritika mus priverčia judėti į priekį. Kada mes konkuruojame su ,,Lietaus“ apdovanojimais, patikėkit manimi, tai yra didžiausias spyris asmeniškai man ir visam kolektyvui. Tiktai taip mes pasitempiame.

Gintaras Zdebskis: Per ilgametę patirtį pastebėjau vieną dalyką, kad pop muzikos žmonės į akademinę ir į džiazo muziką žiūri pagarbiai, bet pop muzikos žmonės iš nieko tiek paniekos nėra gavę, kiek iš akademinės muzikos ir džiazo. Šitoje vietoje kam reikėtų šiek tiek nusileisti, tai tikrai ne pop muzikai.

Martynas Tyla: Ne vieną kartą diskutavome savo taip vadinamame populiariosios muzikos rate. Šiandien nepaneigsime, kad turime didžiulį eterį, didžiulę apimtį ir būtent tos rimtosios muzikos atlikėjai galėtų pasinaudoti, integruotis ir nereikia bijoti. Jeigu pasižiūrėtume pasauliniame kontekste, tokių dalykų yra, kada ta muzika integruojasi.

Viską galima padaryti, reikia noro, mažiau užriesti nosį ir eiti daryti, nes po pirmo karto, bus ir antras.

Gintaras Zdebskis: Aš vis dėlto linkėčiau kurti savo nišas dėl kelių priežasčių. Dėl svorio, koncepcijos vieningumo, nuomonių ir auditorijos sklaidos. Mes neišauklėsime žmonių, ir tie, kurie mėgsta tik pop muziką, staiga nepradės mėgti džiazo, klasikinės ar akademinės muzikos. Jiems galima duoti tam tikras nuorodas, bet prievarta kišti nereikia, dėl to kiekvienas kurkime savo nišas.

Prisiminiau vieną savo mylimo kompozitoriaus Džono Adamso pastabą. Jis yra pasakęs, kad visi apdovanojimai yra šiek tiek nesąžiningi, nes geriausi muzikos protai vis tiek lieka neapdovanoti arba sulaukia jau to amžiaus, kai gauna apdovanojimą už gyvenimo nuopelnus, kas irgi labai dažnai būna po mirties.

Ką mes galime po šito pokalbio, apsikeitę skirtingomis nuomonėmis, kartu nuveikti?

Julijus Grickevičius: Iš tikrųjų tai, kad ši diskusija įvyko, jau yra didelis žingsnelis.

Antra, apdovanojimai yra vis tik tam tikras rezultatas. Mes matome, kad yra labai daug spragų pačios industrijos bendradarbiavime ir atskirų sričių darbuose. Mes turime dar labai daug namų darbų padaryti, po labai nedidelį žingsnelį ir kantriai, kad industrija augtų, kad ją matytų kuo daugiau žmonių, ir tada, kai ateis laikas tiems apdovanojimams, kad jie žinotų, kas yra tie žmonės, apie kuriuos dabar mes garsiai kalbame.

Eteris pats savaime yra labai geras dalykas. Bet jei dar jį prisodrini geru turiniu, tai tada jis vykdo tam tikrą savo misiją. O toliau jau, žinoma, norisi, kad ir pati industrija pripažintų, norėtų ir juos tas apdovanojimų buvimas motyvuotų kurti, stengtis, eiti tolyn.

Mykolas Natalevičius: Svarbiausia, kad mes veiktume ir kažkas judėtų į priekį šiuo atveju, nes taip, yra skirtingos muzikos, yra skirtingi apdovanojimai.

Apdovanojimai visuomet šiek tiek kels konfliktų, ir tai yra labai gerai, nes per tuos konfliktus mes sužinome apie vieni kitus ir iš tikrųjų žmonėms pavyksta prikaustyti dėmesį ir išgirsti galbūt kažką naujo, ko niekas negirdėjo.

Visame šiame procese galima paskleisti žinią, plėtoti klausytojų skonį ir suteikti naujų patirčių. Tai ir  yra svarbiausia.

Susiję

Aviamodeliavimas – daugiau nei hobis

Geriausia jauna grupė „Timid Kooky“? Tik ne man

Kultūrinės perspektyvos keliu Panevėžys žengia abejodamas