Išlipus iš automobilio mus pasitinka trys šunys, kurie draugiškai apuosto ir tiesiog prašosi paglostomi. Pamiškėje esanti sodyba sekundei man primena technikos muziejų, nes prie įvažiavimo sustatyti žirgų vežimo furgonai, autobusas, traktorius ir kiti ne visai aiškios paskirties mechaniniai prietaisai. Einu toliau ir matau vis daugiau sodybos gyventojų: po kiemą laisvai bėgioja vištelės ir gaidys, prie tvartelio stovi ožkų banda, iš už kampo vis išlenda viena kita avis. Garsų čia dar daugiau nei gyventojų. Štai apkibęs  vaikais, vedinas žirgu pasirodo ir ūkio savininkas Liudas. Paskui jį žygiuoja dar šešios mergaitės, kiekvienai iš paskos seka žirgas.

Liudas ir visi jo pagalbininkai ateina pasisveikinti bei palydi mane tiesiai į trobą, kuri čia stovi jau ne vieną dešimtį metų. Liudo žmona Bronelė puola kepti kiaušinienę, virti karštus gėrimus. Liudas apgailestauja, kad  nespėjo iškepti šviežios duonos ir teks pasitenkinti pirktine. Mums pusryčiaujant į trobą vis įlekia vaikai. Vienas kamanų neranda, kitas žirgelio nepagauna. Visų bėdos rimtos, o Liudas šypsosi  „Manęs nėr, tai tuoj praneš, kad kas ne taip“. Gerdami kavą, paskanintą Liudo ožkos pienu, pradedame pokalbį.

Viskas prasidėjo nuo dainos

Liudas gimė ir užaugo Žygaičiuose, bet dėl savo įgimto muzikalumo išvažiavo mokytis į Vilnių, M.K. Čiurlionio menų mokyklą, kurioje išmoko muzikuoti ir pažino lietuvišką folklorą. Kai aš išgirdau folkloro dainas  savo tautos balsą, tada viskas ir prasidėjo. Prasidarė aišku, kad reikia eiti mokytis dainuoti ir tada būsi sveikas, laimingas ir dar kitiem padėsi. Tai buvo teisinga veikla, už kurią buvo baudžiama Sibiru. Kad okupantus psichologiškai įveiktumėm, reikėjo būti pasiruošusiems, turėti dvasinių resursų, vienas iš galingiausių  dainos. Ir visi atradom, kad mokam liaudies dainų ir galim dainuoti. Aš vadovavau kokiems trims pogrindžio folkloro ansambliams 1988  metais.

Liudas beveik prieš dvidešimt metų įkūrė vienintelę Lietuvoje ir Europoje raitųjų skautų organizaciją. Jos veikla Žemaitijoje rūpinasi jis su žmona, o Vilniuje skautavimu ant žirgų užsiima jo dukra Kotryna su vyru Audriumi. Kai sutikau  skautus pirmą kartą, pamačiau, kad ten vyksta labai geri, rimti, europiniai dalykai, kuriuos būtina tempti namo, kad būtumėm šviesūs. Skautavimas yra kelias ir tu turi daug suprasti, kad galėtum  juo eiti. Dabar dauguma mūsų negalėtų iškart būti skautais, reikia mokytis, kad perprastum tą gyvenimo būdą. O mes tuomet galėjom, nes buvom užaugę dainuodami, pasipriešinimo kovoj dalyvavom. Pasirodo, kad tokie ir turėjo būti skautai  mylintys savo tėvynę, tvirto būdo, dori, tikintys Dievu.

Mokyklos direktorius ant žirgo

Liudas buvo pirmosios Pavilnyje lietuviškos Vilnies  mokyklos kūrėjas ir direktorius. Mokykloje elgiausi kaip vaikas ir dariau viską, kas man buvo įdomu ir patiko. Ir pamačiau, kad tie tikri dalykai patinka ir vaikams. Man patinka dainuoti atėjus į klasę – ir vaikams patinka, kai aš dainuoju  jie man pradeda pritarti. Kiekvieną rytą pamokas pradėdavom himnu, o per pietus visa mokykla kalbėdavo maldelę. Nors tai buvo paprasta mokykla, bet visa tai yra skautų dalykai, kurie natūraliai prisitaikė.

Pradėjęs kurti mokyklą Liudas suprato, kad joje turi būti ir žirgas. Tačiau tuomet tai atrodė neįmanomas dalykas. Supratau, kad žirgo negausiu iš švietimo ministerijos, todėl nuėjau į žirgyną,  susitariau ir man panaudai davė žemaitukę Klanę. Panaudai reiškia, kad už jos išlaikymą moki pats, bet nuomos mokesčio nemoki jokio. Ir kai išveisėm pirmą jos kumeliuką, kurį teko atiduoti, pagalvojau, kad kaip mokykla be savo kumeliuko, gal ne visai čia teisinga. Kai atėmė kumeliuką vardu Klarnetas, Klarnetas pats nusprendė, kad jis neturi būti atimtas ir nenori ten gyventi. Po metų paskambino žirgyno direktorius ir paprašė pasiimti kumeliuką, nes nebuvo įmanoma su juo dirbti. Aš atvažiavau ir pamačiau, koks jis kūdas, žaizdotas, metaliniam garde uždarytas. Supratau, kad čia žirgas kankinys, kuris išsikankino tam, kad ištaisytų žmonių gobšumą. Žmonių, kurie nesuprato, kad tai, ką vaikai užsiaugino, tą reikia ir palikti jiems. Tą sulaukėjusį žirgą aš susitvarkiau ir man tai buvo pamoka, kaip būti žirgų dresuotoju. Ir taip visi dirbo vienas kito labui. Ir šitie žirgai, jie visi yra mūsų dalis. Ir mes esam jų. O tai yra darna.

Kelionė iš sostinės į kaimą

Iš Vilniaus į Klausgalvų kaimą Liudas persikėlė gyventi, kai reikėjo slaugyti žmonos Bronytės mamą. Jai mirus, namai liko be šeimininko ir Liudas kaip vienintelis žentas perėmė seną sodybą. Vilniuj jau buvo pakankamai atlikta, todėl galėjau bet kurią minutę pasitraukti ir niekas negriuvo. Čia mes esam daug arčiau gamtos nei Pavilny.  Didelėse ganyklose dabar ganosi 25 žirgeliai, net 19 iš jų – grynakraujai, senovinės lietuviškos veislės žemaitukai. Tarp jų ir pirmoji Liudo kumelė Klanė, kuri jau trisdešimtuosius gyvenimo metus skaičiuoja, ir pirmoji kumelaitė Klasika bei maištininkas Klarnetas, ką jau kalbėti apie nėščias kumeles, kurios vasarą atsives naujų kumeliukų. Skirgiškėse, pas Liudo dukrą Kotryną, gyvena dar keturi žirgeliai, kurie vasarą sugrįžtą į Žemaitiją.

Prisiminiau keliuką, kuriuo įvažiavome į sodybą ir ten stovinčią lentelę, nurodančią Žirgų gatvę. Pasidarė įdomu  kaip ji ten atsirado. Seniau čia buvo A. Jucio keliukas ir ten toliau  kaime  yra A. Jucio gatvė. Žodžiu, kaime dvi gatvės, tokiu pačiu pavadinimu. Tai greitosios, gaisrinės ir žmonės pradėjo klaidžioti. Ir mums vieną kartą reikėjo greitosios, o ji važinėjo po aną A. Jucio gatvę. Pasiskambinau  pasiteirauti kur užtruko, o jie mane ir išpliekė  ko iškart nesakiau, kad ta gatvė kur gyvena žirgai. Tai aš ir nuėjau aiškintis į miestą, kodėl dvi gatvės tokios pačios vienam kaime, o jie ir pervadino  ten kur yra žirgai  te bus Žirgų gatvė.

Joti gali visi

Pas Liudą mokytis joti gali visi norintys  tiek visiškai sveiki, tiek tie, kurie turi negalią. Štai tarp žirgų ir raitelių sukasi jaunuolis Algirdas, kuris padeda balnoti, šukuoja ir ant arklio vedžioja jaunėlius. Jis turi negalią, bet pas Liudą joja jau ne vienerius metus ir daug visko išmoko. Neseniai Algirdui tėvai nupirko ramią ir gerą kumelę. Šiandien čia daug žmonių, tai jis kuklinasi joti, bet šiaip Algirdas labai neblogai joja, neseniai išmoko kilnotis, žirgui bėgant risčia. Algirdą visi čia pažįsta, jis taip pat yra skautas ir į stovyklą vasarą važiuoja. Seniau  tėvai nežinojo kaip jį užimti, o čia jis puikiai pritapo, išmoko būti naudingu, o gavęs savo kumelei ir rūpintis turi kuo.

Kotrelė, mano dukra, susipažino su tam tikrais žmonėmis, kurie dirba su autizmu sergančiais vaikais. Ir kadangi mes dirbom gamtoj, su natūraliais dalykais, tai jiems labai tiko tokia aplinka. Labai reikšmingas dalykas, nes tai yra žmonės su negalia. O mes esam sveika ląstelė, todėl būtinai turim tą tautos kūno dalį gydyti. Tai net nėra pasiekimas, tai tiesiog natūralus buvimas savo tautoj, nes viskas kas yra mūsų tautoj  yra ir pas mus.

Apie skautus ir Lietuvos ateitį

Visi galvoja, kad skautas yra sterilus, formalus žmogelis, kuris ką pasakys vadovas, tą jis ir padarys. Nieko panašaus! Tai yra absoliuti kūryba ir galinga veikla. Galinga, nes aš pats galiu. Nieko be reikalo neprašau iš kitų ir pats galiu duoti. Skautas yra idealistas. Kuris mąsto ir stengiasi viską daryti idealiai gerai. Jis yra žmogus, todėl jam gali nesisekti, bet turi siekti to, ką užsibrėžė. Tas procesas ir yra geriausia dalis. Mūsų organizacija yra nedidelė, todėl tai yra labai gerai. Mes lengvai randam  kelią pas vienas kitą. Mano filosofija yra tokia, kad nereikia bijoti augti ir būti mažiems, nes mes visi esam labai arti vienas kito ir jaučiame ryšį dėsto Liudas.

Paklaustas apie Lietuvos ateitį Liudas kalba tiesiai šviesiai: Mūsų tautoj yra tokių jautrių ir protingų dalykų, kurių dažnas jau  nebemato arba nenori matyti, bet gimsta vaikai. Gimsta iš naujo daigo, su naujais kodais, kurie atneš nesugadintą prigimtį. Tik reikia kantrybės ją teisingai paauginti ir turėsim tokių protingų žmonių, kurių nepastumdysi.  Ir jiems nereikės aiškinti, kad tos liaudies dainos yra gerai ir reikia jas dainuoti, jie patys eis… eis ir prie žirgo.

Susiję