– Kaip pristatytum savo kūrybą žmogui, kuris jos dar nėra matęs?

Kuriu įvairiomis temomis. Piešiu gyvūnus, žmones, miestus. Herojai dažnai atsiduria fantastinėje, už realybės ribų esančioje aplinkoje.

– Kaip apibūdintum savo meninį stilių? Kaip jį atradai?

Sunku atsakyti į šį klausimą. Dar ieškau savo meninio kelio. Mano pirmieji darbai – tai monochrominė grafika. Vėliau „susidraugavau“ su akvarele, piešiau ir žymekliais. Ketinu pabandyti kurti meną skaitmeniniais prietaisais, tai yra, taip vadinamąjį „skaitmeninį meną“ (ang. „digital art“).

– Ar turi specialių ritualų, be kurių neįsivaizduoji kūrybos proceso?

Greičiausiai ne, nebent, jei arbatos virimą galima būtų vadinti ritualu. Daug kuriu, turėdama įkvėpimą ar konkrečią idėją, kurią noriu išlieti ant popieriaus. Nepaisant to, kartais turiu prisiversti kurti.

– Kas darbuose yra svarbiausia – spalvos, kompozicija, mintis ar kas nors kito?

Menas yra subjektyvus dalykas. Kiekvienas jame mato kažką kito, todėl nelabai mėgstu aiškinti savo darbų prasmės. Manyčiau, kad svarbiausia mano darbuose yra kompozicija. Kartais tenka paruošti keletą ar net keliolika juodraščių, kad nuspręsčiau, kuris iš jų geriausiai tiks būsimam darbui.

– Kaip paaiškintum žmogui, pirmą kartą išgirdusiam apie Lenkų dailininkų kūrybinę sąjungą „Elipsa“? Kaip apibūdintum sąjungos veiklą?

„Elipsa“ – tai ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje gerai žinoma dailininkų sąjunga. Narių darbai buvo rodomi daugelyje Europos šalių, taip pat Jungtinėse Amerikos Valstijose bei Rusijoje. Darbai yra labai įvairūs, kadangi sąjunga jungia skirtingais žanrais besidominčius meno žmones. Nepaisant to, paveiksluose dažnai vaizduojamas Vilnius, šalies gamta ar fantastikos elementai.

Palyginus su kitais, gan neseniai tapau „Elipsos“ nare, nes prie sąjungos prisidėjau tik 2015 metais.

– Kaip tapai „Elipsos“ nare? Ilgus metus mokeisi dailės pas Danutą Lipską, dabartinę šios sąjungos vadovę. Ar tai ji tave atvedė?

Prisidėti prie „Elipsos“ pakvietė buvęs tapybos ir piešimo mokytojas Vladyslav Lavrinovič (Władysław Ławrynowicz). Jis buvo tas žmogus, padėjęs man suprasti, kad mano hobis gali tapti kažkuo daugiau nei paprastomis keverzonėmis. V. Lavrinovič įtikino mane, kad į dailę turėčiau žiūrėti rimtai, nes turiu galimybių tapti gera menininke.

Danuta Lipska keletą metų buvo mano piešimo mokytoja mokykloje, kurią baigiau. Dažnai prisimenu tiek p. Danutos, tiek p. Vladyslavo vedamas pamokas, nes šių žmonių dėka vis drąsiau ėjau savo kūrybos keliu.

– Kaip „Elipsa“ padeda kūrėjams? Ką menininkui gali duoti dalyvavimas sąjungos veikloje?

Didžiausias priklausymo sąjungai pliusas – parodų organizavimas. Jų metu galima ne tik parodyti savo darbus, tačiau kartu ir susipažinti su kitais dailininkais bei meno mylėtojais. Sąjunga taip pat organizuoja seminarus bei užsiėmimus po atviru dangumi. Tai, kad esu „Elipsos“ dalis, mane motyvuoja toliau kurti ir lavinti save mene. Esu dėkinga ir už tai, kad susipažinau su labai daug žmonių.

– Ar Vilnių vadintum menišku miestu?

Manau, kad taip. Vilnius dažnai tapdavo ir tampa dailininkų, gyvenančių Lietuvoje, meno objektu. Tai galima pastebėti ir „Elipsos“ narių darbuose. Šis miestas yra išskirtinis Senamiesčiu, įvairių kultūrų jungimu, šiuo aspektu turi daug ką pasiūlyti.

– Kodėl nusprendei apsigyventi Krokuvoje? Ar atradai didelių skirtumų tarp Vilniaus ir Krokuvos lenkų?

Nusprendžiau baigti magistro studijas Jogailos universitete, kalbant konkrečiau – studijuoju tarptautinę ekonomiką.

Krokuva yra labai gražus miestas. Jo architektūra truputį primena Vilnių. Šiame mieste jaučiuosi gerai, susipažinau su labai daug puikių žmonių.

Aišku, skirtumų tarp bendruomenių yra. Vilniaus lenkai yra daugiakultūriški, kalba keliomis kalbomis. Reikia pripažinti, kad jie yra atviresni už Krokuvoje gyvenančius lenkus.

– Kuo skiriasi Vilniaus ir Krokuvos menininkai?

Krokuvoje gyvenu mažiau nei tris mėnesius, todėl man yra sunku ką nors komentuoti šią tema. Ir viename, ir kitame mieste vyksta parodos. Krokuvos Senamiestyje, kaip ir Vilniuje, dailininkai pardavinėja savo paveikslus. Ir ten, ir ten veikia dailininkų sąjungos.

– Ar teko sutikti Vilniaus lenkų, gyvenančių Krokuvoje? Kaip bendraujate tarpusavyje?

Taip, susipažinau su keliais Vilniaus lenkais. Dauguma jų – studentai, tačiau yra ir Krokuvoje dirbančių žmonių. Daug bendraujame, organizuojame renginius arba tiesiog susitinkame mieste. Kalbant apie renginius, kaip pavyzdį galiu pateikti tai, kad rengiame Kūčių vakaro šventę.

– Paskutiniu metu tapo madinga save vadinti „Vilniaus gyventoju“, o ne priskirti save konkrečiai tautybei. Kuo laikai save? Kodėl?

Man artimiausias yra lenkės iš Vilniaus apibūdinimas. Taip vadinami „vilniukai“ („wilniuk“) – žargoninis pavadinimas. Jaučiuosi lenke, lenkų kultūra ir tradicijos yra man labai artimos.

Susiję