Daigai kosminių medžių soduose
„Atlieki apeigas ant kokio piliakalnio mėtydamas grūdus, atvažiuoji po kiek laiko, žiūri, kad jau jų pridygę, tai net įdomu – auga daigeliai. Tikriausiai ir žmoguje, jei taip palaimini, auga“, – mąsto prie nešiojamo aukuro, ant piliakalnių krikštijantis, tuokiantis ir kitas pagoniškas apeigas atliekantis Valentinas Dilginas. Visą gyvenimą piešęs, tapęs, lipdęs, medį skobęs, jis sėdi ant Danės upės kranto, su susižavėjimu žiūri į vabalą, ir sako esąs net tik kūrėjas, bet ir gamtonis.
Apeigos Ožnugario Romuvoje. Asmeneninio archyvo nuotr. Dalintis ugnimi, vandeniu ir grūdais
– Dėl ceremonijų jaučiuosi neramus visą vasarą: tai reikia aukuriuką pasidaryti, tai gintarinių karoliukų, tai dar kokių gražių šventinių atributų, kad, pavyzdžiui, krikštijamas vaikas, būtų apibertas visom įmanomom gėrybėm ir malonybėm.
Vestuvės, krikštynos, apgėlai, ar kitokie pašventinimai – tai visas apeigų ciklas, kiekviena šventė turi savo specifiką, tačiau visose mes turime pereiti ir ugnį, ir vandenį.
Ugnis turi labai stiprią tradiciją, mes ant tos ugnies užaugę. Vanduo taip pat labai svarbus – jis siejasi su motinos įsčiomis. Be vandens mes neturėtume giluminio mąstymo. Jis yra ir gyvybė, ir mirtis. Tiek vanduo, tiek ugnis yra naudojami per apeigas. Atrodo, nesuderinami dalykai, bet jie yra adekvatūs vienas kitam. Grūdai apeigose simbolizuoja derlių, kuris vestuvininkams reiškia vaisingumą, vaikui – augimą.
Vestuvių riedos rate jaunieji yra vedami tris ratelius, o kartais, ir daugiau, aplink aukure degančią ugnį, galima garsiai kas žingsnį priesakus sakyti, galima tyliai pražingsniuoti. Džiaugsmas apie tą ugnį einant, kelia emociją į dangų.
Per vestuves sutuoktinių pora yra surišama viena bendra austine juosta, o per krikštynas vaikelis yra apgaubiamas savo juostele. Ta raštuota juosta kūdikiui simbolizuoja virkštelę, Laimos juostą – tai Laimos palaiminimas.
Pradedant apeigos ciklą, vandenį, girą ar arbatą, žiūrint, kas ką turi, pirmiausiai pasidalini su žeme. Pasidalini viskuo, ką tu turi: duona, grūdais, gintaro dulkėm, medum pavaišini bičių deivę Austėją. Tarsi atneši aukų stalelį, kad visos dievybės būtų pamaitintos, nes mes iš to ir gyvenam. Yra aukštybių reikalai, yra žemės reikalai, bet tu juose visuose dalyvauji. Seniau apeigų metu nervindavausi, kad kažką pamiršiu, ar ne taip pasakysiu, bet kas tau gamtoj gali sudiktuot ką nors?
Atsimenu, jaunystėj, dar metalistai buvom, tai, aišku, ir alaus išgerdavom, bet man tą pirmą butelį vis tiek rūpėdavo nupilti į žemę, jai atsidėkojant, kad nesijausčiau vien vartotojas. Kai pasidalindavau su žeme, tada ir pačiam skaniau būdavo.
Amžinoji ugnis – ne aukure, o aplink jį
– Nešiojamas aukuras reikalingas tam, kad būtum labiau nepriklausomas, kad būtų galima atlikti apeigas bet kurioje vietoje. Nes ant kai kurių piliakalnių negalima kurti laužo, o ir norisi išsaugoti jų natūralų grožį, nepalikti laužaviečių ar visokių šiukšlių.
Žmonės apeigų atlikti kartais ir į sodą pasikviečia, būna savotiškai įdomu. Užkuriu tame aukure ugnį, ten: grūdai, vanduo, ugnis, viskas maišosi. Yra dar žmonių, kurie jaučia kažką tose tradicijose.
Aš vis noriu per kiekvieną lygiadienį kur nors naują aukurą pastatyt. Ypač kai surandi kokį tektoninį lūžį, kur yra buvusi šventykla, ir jinai duoda kažkokį impulsą, norisi ten žmones sukviesti, kad jie būtų kartu ir turėtų ugnį, savo vidinę ugnelę, nes tai yra amžinoji ugnis, kurią nuolat reikia prižiūrėti, įdėti meilės malkelių. Nes be tikėjimo – tekėjimo nebus.
Kur sugrįžti kosminiam medžiui
– Tos apeigos, kurias atliekame, nėra vien religinės, jos naminės. Dažnai žmonės, net po krikščioniškos ceremonijos, nori atlikti ir baltiškas apeigas. Anksčiau, ypač pajūrio krašte, žmonės simboliškai nešdavo krikštyti vaikus į bažnyčią, nes taip reikėjo, tačiau grįžę vis tiek eidavo prie savo upelių, šaltinėlių arba namuose į kokį bliūdą įsodindavo ir su kibiru vandens apiprausdavo vaiką. Tai toks pašventinimas, nes vanduo nuplauna viską.
Aš nepykstu ant krikščionių, ar ant kitų religijų, tegul tik žmonės kažkuo tiki. Pagonys tai vertina kaip tikrovę, o ne amžiną priešpriešą ir kovą. Iš gamtos atėjom, į gamtą sugrįšim. Taip geriau pasakyti, negu: „dulke buvom, dulke ir pavirsim“ – mes juk daug ką nuveikėm, nesame dulkės, esame kosminiai medžiai. O tas pasaulio medis buvo tikrai visose tautose. Pas mus iš viso: pasižiūrėkit į tautinius raštus, į senovines skrynias, langines, koplytstulpius, stogastulpius, ir viskas bus aišku.
Gamta dovanoja tau tikrovę, tu niekad nepasimesi joje. Medelius augint reikia: pasodink rudenį, nusikirpk plaukų, ir įdėk prie šaknų. Tada tu visada turėsi savo šaknis, turėsi kur sugrįžt. Nes mes, žmonės, dabar nebeturim kur eit, kur grįžt. O jei turės savo medį, nesvarbu, kur žmogus bebūtų, kad ir sau visatoj kur nors skraidytų, jis žinos: vis viena čia tas mano medelis auga. Nes kartais mes patys sau savo šaknis apsikarpom, apsikapojam. Tu pats sau medis, pats sau kūryba, pats sau visata.
Žynys – dvasiškai švarus tarpininkas
– Kai kurie žmonės klausia: „kaip jūs čia patampat tokiais?“ O gi daug skaitom, daug būnam, daug praktikuojam. Ir tas žynio lygis ateina per žinias, kurių semiesi iš dvasinės praktikos. Pirmiausiai, tu turi būti atsakingas su savimi. Per šventes ir apeigas reikia stengtis būti kuo švaresniu tarpininku.
Mes visi žemėje esame tik tarpininkai, kaip ir augalai. Kas išeina, kas ateina, mes nieko nežinom, nes mus vis tiek viskas vienija, nors ir esame atskiri individai. O atskiri būdami, turime ir su savimi susigyventi: sėdi su savim, būni, medituoji. Pasaulis yra susuktas taip, kad kuo mažiau žmogus turi ryšį su savo tiesioginėm šaknim, tuo daugiau mišrainės atsiranda. Aš pats medituoju jau dvidešimt metų. Maždaug kas metus atlieku dešimties dienų tylos meditaciją. O tyla viską pasako ir patiems žmonėms, ir jų smegenims.
Tai pagrindas, norint pasiruošti švariam priėmimui, švariai transliacijai. Aišku, prieš apeigas dar žiūrima ir į astrologiją, žvaigždynus, ir į saulę – būtinai į saulę – nes mes saulės vaikai. Mūsų protėviai labiausiai vadovaudavosi saulės kalendoriumi. O mėnulio kalendorius yra skirtas labiau žemės ūkio reikalams.
Žynys turi eiti į žinią ir ją nešti. Žinia eina iš viršaus į apačią, iš apačios į viršų, ir aplinkui – visą laiką. Aš tokiais aukštais titulais kol kas nesigąsdinu ir kitų negąsdinu. Nors manau, kad reikia šiek tiek teatrališkumo palikti, nes taip yra įdomiau ir gražiau. Jei improvizuoji iš širdies, tai ir apeigose matosi. Pradžioje, kai tave pavadina žyniu, tai susigūži – atrodo, per aukštas titulas. Tačiau paskui pagalvoji, kad tie visi pavadinimai negadina žmogaus. Tik reikia pačiam nebijoti, tiesiog būti tuo, kas iš tikrųjų esi.
Čia vienas krikštynas turėjau ant Birutės kalno, aš sau einu aplink tą ugnį, staiga man kažkas patapšnoja per petį, ir sako: žiūrėk, Valentinai. Pakeliu galvą, pažiūriu į dangų, ir matau saulę, o aplink saulę – apvali vaivorykštė. Tada ir supranti, kad tas apeigas net karūnuoja, palaimina kažkas iš viršaus. Malonus šiurpas vien prisiminus pereina. Tokie dalykai suvirpina, parodo, kad tu toks mažas, toks mažėliukas, toks ne žynys, o tik žyneliukas, ir tu džiaugiesi tuo, nes jauti, kad kažkas vyksta.
Kabintis į tai, kas palikta
– Šiurpas man pereina, kai išgirstu apie parduotus Lietuvos miškus. Visi gyvūnai juk turi tokius gražius pasaulius. Aš kažkada stebėjausi, kaip ančiukai žaidžia slėpynių: nardo, grynai, kaip mes vaikai žaisdavom. Pas juos irgi yra mamos, yra auklės. Paukštis išvis yra tarpininkas tarp oro, vandens, žemės: šitiek jie valdo stichijų. Dėl to ant baltiškų amuletų dažnai būna žąselės ir kiti paukšteliai.
Mano namai irgi apžėlę žolynais. Žinau, kur takažolė auga, ramunės. Ir aš jas laikau, nepjaunu. Paskui takažoles susidžiovinu – inkstams gerai. Jeigu jau akmenį pratalžo ir išauga, tai jau žinok, kad inkstams gerai.
Aš net nežiūriu masinės informacijos priemonių, klausausi tiktai radijo klasikos. Norisi išvengti tos baisios neigiamos informacijos. Dažniausiai, kai žinias sako, radiją trumpam išjungiu, o tada vėl įsijungiu.
Kai pamačiau „atnaujintą“ Rambyno kalną, man rankos nusviro. Ten atseit sutvarkė, dirbo dizaineriai: nugriovė visus senus aukurus, ant žemės sumynė kažkokius akmenis ir užrašė: „čia Perkūnas, čia Patrimpas“… Padėjo tokią skardą: čia, sako, aukuras. Man tai skamba kaip piktosios jėgos.
Man dėl viso to skauda, bet, atrodo, kiek tu save skaudinsi. Reikia kabintis į tai, kas yra, į tai, kas buvo palikta, ir rūpintis vaikais, tais, kurie toliau neš tą palikimą. Reikia kažkiek perduoti, kažkiek būt, tausot, mylėt. Nežinau, kur tas pasaulis ritasi, bet galiausiai mes atsirisim iki savęs, tiktai iki savęs. Ir tik paskui suprasim, kokį mes jovalą padarėm, ir kad nesugebėjome nieko perduoti jaunesnėms kartoms. Pasaulis vartoja, vartoja, vartoja, o man atrodo, mes jau atvalgėm tris žemes. Nebėr ko prisiplėšt, nebėr ko palikt kartų kartoms.
Žmogus dabar apskritai per daug nori. Jis eina, nori, nori, nori. O kai viską pasiekia, tada vėl nori, nori… Manau, šita problema prasideda nuo darželio, mokyklos, nuo tėvų. Vaikai pasigauna tą koduotę.
Didysis gyvenimo pyragas
– Mano dukra buvo pakrikštyta ant Šventosios kranto, Žemaičių alke, per Mildos dieną. Dar neturėjo metukų. Buvo apnešta aplink ugnį, pašventinta vandeniu, Tai yra smagu, nes gali džiaugtis, kad tu ją dovanoji saulei, tu ją dovanoji jūrai, ir apskritai, gamtai. Kol augo, buvo išvažinėti visi piliakalniai, visokios baltiškos šventės. Taip vaikai užsikabina.
Vaikai savo didįjį gyvenimo pyragą, kurį ragaus iki pat pabaigos, gauna iš aplinkos, kurioje užauga iki penkerių metų. Mes vis sugrįžtame į savo vaikystę, ir ką mes norėjome nuveikti, kuo svajojome būti, tą ir turime daryti visa širdimi: juokingai atrodys, negražiai bus – nesvarbu. Kuo būsi pats sau savesnis, tuo daugiau gausi žinių, ir galėsi jas nukreipti į bendrą srautą.
Malonu, kai tėvai vaikus atsiveda ant piliakalnių. Tada jie mato, kad ten žmonės švenčia blaiviai, gražiai, šypsodamiesi, dainuodami, dalindamiesi duona, vandeniu, gira, o ne šašlykus kepdami, ne girtaudami. Tose ceremonijose tu esi gamtos dalyvis. Ypač per lygiadienius: mes kūlversčiais verčiamės, kad patys pasikeistume, kad įvyktų virsmas ir viskas keistųsi į gera.
Ir tie vaikai, pirmiausiai yra tėvų rankose, o tik paskui darželių, mokyklos. Kažin kiek čia tos mokyklos bebus, kiek jos efektyvios. Pagrindas yra seneliai. Jie turėtų perduoti savo išmintį. Jeigu neperduoda, padeda „svaigti“, rengiasi kažkokiais juokingais drabužiais, nepripažįsta savo senatvės, nori tik jaunėt. Pokalbis ir žinių perdavimas yra padėka protėviams, dievams.
