Teisėjas T.Blinstrubis: Nemėgstu pasakymo „Teisėjas irgi žmogus“
Nepaisant to, kad teismai Lietuvoje tampa atviresniais žmonėms, teisėjo profesija išlieka mistifikuota. Viešoji erdvė ir žiniasklaidos priemonės teisėją traktuoja kaip šaltą, visada objektyvų, tokį, kuriam užjausti, juokauti ir gailėti yra svetima ir nepriimtina. Vis dėlto Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Tomas Blinstrubis skuba paprieštarauti tokiai nuomonei ir sako, kad teisėjas neturi būti išskiriamas iš kitų žmonių.
Tomas Blinstrubis. Valentinos Kulikauskienės nuotr. Mitus ir stereotipus apie teisėjo darbą griovėme projekte „Diena su teisėju 2017”. Jau ketvirtus metus skaičiuojantis edukacinis projektas leidžia teisės ir žurnalistikos studentams susipažinti su teisėjo kasdienybe, suprasti, kaip funkcionuoja teisinė sistema Lietuvoje bei išsiaiškinti, ką reiškia būti teisėju šiandien.
Svarbu ugdyti žmogiškumą
Didžioji dalis visuomenės teisėją mato kaip žmogų, kuris privalo būti objektyvus ir atsiriboti nuo asmeninių patirčių, emocijų ir išgyvenimų – tik tokiu atveju gali būti priimtas teisingas sprendimas. Tačiau teisėjas T. Blinstrubis kelia klausimą, ar užjausti žmogų yra draudžiama?
„Paplitęs mistifikuotas požiūris, kad teisėjas tarsi dievybė – nešališkas, bejausmis, šaltas ir į nieką nereaguojantis. To nereikia reikalauti. Aš manau, kad teisėjas natūraliai atsineša viską iš savo gyvenimo – praeitį, auklėjimą, gyvenimo patirtį. Teisėjas privalo nuolat dirbti sunkiausią savęs pažinimo darbą ir turi atpažinti savo silpnybes. Žmogaus patirtis yra pernelyg plati, kad būtų įkalinta vienoje teorijoje, todėl teisėjas privalo ieškoti protingo, konkrečioje situacijoje tinkamo sprendimo. Teisingumo klausimas yra jautrus ir neduos ramybės iki gyvenimo galo“, – aiškina T. Blinstrubis.
„Ar tai blogai, kad aš užjausiu žmogų? Kas draudžia jausti užuojautą, suprasti, gal net ir viduje pateisinti? Tačiau tai nereiškia, kad dėl to aš priimsiu tam žmogui palankų sprendimą“, – teigia teisėjas.
T. Blinstrubio nuomone, teismas nėra ta institucija, kuri teikia teisingumo paslaugą. Toks viešojoje erdvėje paplitęs požiūris, anot teisėjo, ne tik sumenkina teismo nešališkumą ir paskirties prasmę, bet ir atspindi istorinio, psichologinio bei filosofinio konteksto neišmanymą. Teismas neteikia paslaugos, jis vykdo teisingumą.
Anot T. Blinstrubio, teisės aktų ir teismų praktikos išmanymas bei nuolatinis studijavimas yra svarbus, tačiau nėra lemiamas – esminį vaidmenį teisėjo gyvenime atlieka gyvenimiška patirtis, asmens dvasinė branda.
„Teisėju tampama ne nuo to momento, kai teisėjas duoda priesaiką. Idealiu atveju tai gali sutapti, tačiau manau, kad tai yra sudėtingas procesas – vidinės patirtys, visi gyvenimo įvykiai yra tai, kas laikui bėgant žmogų daro teisėju“, – sako jis.
T. Blinstrubio teigimu, esminis dalykas teisėjo gyvenime turi būti ne teisingumo paslaugų teikimas, o teisingumo klausos ugdymas: „Teisėjas, priešingai nei kiti žmonės, turi daryti viską, kad ugdytų savyje tas savybes, kurios daro jį žmogumi, galinčiu pajausti, kas yra teisinga, kas yra protinga ir tinkama skirtingose situacijose.“
Neišspręstos bylos persekioja ir namuose
Kalbėdamas apie teisėjo darbo krūvį, T. Blinstrubis pasakoja, kad per savaitę tenka skelbti tris – penkis sprendimus, yra tekę skelbti net devynis. Didelis tempas darbe negali atsiliepti darbo kokybei.
T. Blinstrubis neslepia – atvejų, kai reikia nusižeminti ir pripažinti klaidas, yra buvę ne vienas: „Teisėjas turi būti drąsus ir pripažinti, kad taip pat klysta, pavyzdžiui, teisme gavęs skundą, panaikinti savo nutartį.“
Būti teisėju ir dirbti teisėjo darbą, anot T. Blinstrubio, skirtingi dalykai. Geras teisėjas turi atpažinti savo silpnybes ir stengtis jų atsikratyti.
„Administracinis teismas ypatingas tuo, kad žmogus yra ginamas nuo valstybės institucijų galimo savivaliavimo. Teisėjas, prisiimdamas atsakomybę dirbti šį darbą, turi ne vien laikyti save teisminės valdžios dalimi, bet save traktuoti kaip tautos, kurios dalis jis yra, tarną. Tam jį įpareigoja Konstitucija“, – sako T. Blinstrubis.
Jis pabrėžia, kad teisėjas privalo elgtis pagarbiai, negali pažeminti žmogaus, jam turi būti svetima arogancija ir išdidumas. Net jei priimtas sprendimas žmogui nėra palankus, žmogus turi jausti, kad sprendimas pagarbus, protingas, teisingiausias, koks tik galėjo būti.
Vis dėlto teisėjo darbas nesibaigia už Vilniaus apygardos administracinio teismo durų. T. Blinstrubis pasakoja, kad mintys apie neišspręstas bylas persekioja ir namuose.
„Labai nemėgstu pasakymo „teisėjas irgi žmogus“. Tokiais atvejais toks teiginys kaip tik yra užslėptas bandymas laikyti save išskirtiniu. Visi žmonės sunkiai dirba ir savo darbus parsineša į namus. Teisėjas šiuo požiūriu nėra išskirtinis“, – tikina T. Blinstrubis.
„Be to, kad teisėjas atstovauja teisminę valdžią, jis turi būti pavyzdžiu viešojoje erdvėje ir privačiame gyvenime“, – samprotauja T. Blinstrubis.
Neretai teisėjo portretas spalvinamas blankiomis spalvomis, o pats teisėjas įspraudžiamas į taisyklių rėmus. Pasigirsta ir tokių nuomonių, jog vienintelis tobulėjimo šaltinis teisėjui yra teisės aktų studijavimas ir gilinimasis į teismų praktiką. Teisėjas T. Blinstrubis nesutinka su tokia nuomone ir sako, kad „augti“ jam padeda tokie gyvenimiški dalykai kaip, pavyzdžiui, grožinė literatūra, ar klasikinė muzika.
„Mylimiausias mano rašytojas yra Antonas Čechovas. Niekas taip neaprašo žmogaus beprasmės kasdienės tragikomiškos būklės. Dauguma jo kūrinių yra nuostabūs, o kiti yra dar nuostabesni“, – šypsosi T. Blinstrubis.
