Jei žmogus nemeluoja, jis kuria save
Ant grafiko Mikalojaus Povilo Vilučio dirbtuvių sienos kaba kovą pesimizmui skelbiantis šūkis: „Sekasi gerai. Gyvenu gerai. Gyvenimas nuostabus.“ Nors dailininkas įsitikinęs, jog menas gimsta iš kančios, savo kūriniais kitiems nori suteikti tyro džiaugsmo. M. P. Vilutis teikia intelektualinio džiaugsmo ir savo įžvalgomis apie meistrystę, paveikslų vertes, meno paieškas ir jo prigimtį.
M. P. Vilutis „Sala“ (serigrafija; 1992; 32x39). Iš M. P. Vilučio asmeninio archyvo. Iki 1965 metų Valstybiniame dailės institute studijavote architektūrą. Kodėl perstojote į grafiką?
Kai aš stojau, grafikos nebuvo. Dailės institutas buvo paverstas Taikomosios dailės institutu. Ten tuo metu tokių grynų specialybių kaip tapyba, skulptūra, grafika nebuvo. O po to jos vėl atsirado. Tada daug kas perėjo į grynąsias specialybes. Lietuvoje tuo metu grafika buvo turbūt pati populiariausia ir stipriausia iš visų dailės rūšių. Matyt, dėl to ir perėjau į grafiką.
Jūs ir pats dėstote Vilniaus dailės akademijoje. Kokia Jūsų nuomonė apie jaunuosius grafikus, apie studentus, kuriems dėstote? Ar sutikote talentų?
Aš dėstau grafiką, kompoziciją, estampą, kartais knygos iliustraciją. Taip, manau, kad yra talentų. Kai aš studijavau, buvo taip pat. Iš esmės niekas per daug nesikeičia. Talentingų žmonių būna labai nedaug. Mano laikais Dailės akademijoje buvo 300 ar 400 studentų, žvaigždžių buvo maždaug 10. Jie tapo žymiais menininkais.
Esate serigrafijos pradininkas Lietuvoje.
Nepasakyčiau. Ir iki manęs buvo bandymų daryti serigrafiją. Šilkografija buvo kuriama Dailės kombinate. Tiktai, kadangi ji tokia patogi spausdinti ant bet kokių paviršių, tai daugiausia buvo naudojama, pavyzdžiui, gatvių pavadinimams. Kai kurie ėmėsi ir meninių bandymų, bet man ta technika jau buvo pagrindinė. Be to, su docentu Eduardu Jurėnu mes mokėmės šitos specialybės Kijevo eksperimentiniame poligrafijos institute. Po to ji atsirado ir Dailės institute.
O kuo Jus patraukė būtent ši technika?
Man ji tiko. Mintyse sukuriu vaizdą. Įvairūs būdai yra. Kiti kuria spontaniškai. Ypatingai moterys kuria grynai jausmu. Jos pradeda, nematydamos pabaigos, ir išeina gyvas, non-finito paveikslas, kuriame dar lieka darbo ir žiūrovui kaip kūrėjui. O aš kuriu kitaip. Aš jau turiu tą vaizdą galvoje, po to renkuosi techniką, kuri patogiausia tam vaizdui įgyvendinti. Šilkografija tiko mano kūrybiniam braižui.
Taip pat kuriate ir skaitmeninius piešinius. Kokių privalumų teikia kompiuteris ir kokie yra jo minusai?
Kai tarp dailininko ir jo kūrinio, kurį jis daro, yra tiktai ranka, tada to dailininko, to žmogaus kūrinyje yra labai daug. O kai tarp dailininko ir jo kūrinio yra tas baisus daiktas kompiuteris, tada jau pasidaro nebeaišku, kas kuria, ar kompiuteris, ar dailininkas. Kūrinyje nebelieka gyvybės. Todėl aš tuos kompiuterinius savo paveikslėlius vadinu plastmasiukais. Bet aš juos darau pagal užsakymus.
Visiškai laisva kūryba, kai dailininkas ja užsiima tik sau, nesuka galvos, ar kam nors patiks, yra jo būsenos materializacija. Jei kuriu žmonėms kalėdinę atvirutę ar ekslibrį, ar puošnius inicialus, kad žmogus galėtų kažkam padovanoti juos ar sau turėti, tai čia jau ne mano saviraiška. Aš galvoju apie kitą žmogų. Noriu, kad būtų gražu akims, kad teiktų žmogui džiaugsmo.
Paskutiniu metu užsiimate ir skulptūra, ir tapyba. Kodėl nusprendėte neapsiriboti vien grafika?
Aš apskritai esu plataus profilio kūrėjas. Dabar jau aš ir rašytojas. Rašytojų Sąjungos narys – turiu dokumentą, kad esu rašytojas. Kodėl yra sakoma, kad menininkas geriausius savo darbus sukuria maždaug iki 30 metų? Jis pasiekia tam tikrą lygį ir jeigu jis pagalvoja, kad tas lygis jau yra pats aukščiausias, aukščiau siekti man nėra reikalo, prasideda jau nebe kūryba, bet gamyba, savęs kartojimas.
Ir aš pajutau, kad gražiausią savo grafikos paveikslą jau esu sukūręs ir nėra prasmės dauginti tų paveikslų. Jų ir taip be galo daug. Žinoma, jei žmogus nemeluoja, tai jis paišo save, rašo save, iš skulptūros kala save. Jis nukala taip, kaip kitas nenukals, jis elgiasi taip, kaip kitas nesielgia, jis yra toks, o ne toks, kaip kitas.
Grafika man nusibodo. Mano brolis yra skulptorius ir jis mane paskatino imtis skulptūros. Man tai yra nauja. Man labai patinka lįsti į akmenį. Akmuo – toks be galo tikras daiktas. Lendi į tą akmenį ir atveri klodus, kurie milijonus metų buvo neatverti. Netgi toks mistinis poveikis. Juo labiau, kad aš nemoku. O kai nemoku, tai labai meniškai išeina. Kai jau moki, kai pradeda dominuoti meistrystė, pasidaro truputį negerai.
Čia Jums su grafika taip atsitiko?
Gal ne. Aš jokiu būdu nemanau, kad meistrystė kliudo. Nemokantis žmogus, pavyzdžiui, liaudies menininkas, padaro kažką įdomaus, bet visiškai ne taip, kaip nori. Jis kitaip nesugeba. Liaudies menininkai daro labai daug klaidų. Klaidų juk galima be galo daug padaryti, o tiesa yra viena. Tada, kai jau išmoksta, pasidaro nebeįdomūs kūriniai. Pradedi galvoti, kad tai, jog jo darbai, kol jis nemokėjo, buvo gražūs, yra atsitiktinumo nuopelnas, o ne jo paties.
Visi vaikai gražiai, netikėtai paišo. Bet tai nereiškia, kad jie paišo taip, kaip jie nori. Jie kitaip nemoka. Paskui pradeda mokytis, iškart pasidaro nebeįdomu. Atsiranda tikslas nupaišyti kažką, o ne tai, kas eina iš vidaus. Kitų tada jau talentas atsiskleidžia, nemokėjimas jau nėra kliūtis. Amato įvaldymas, meistrystė teikia tikrąją kūrybinę laisvę. Kai menininkas gali padaryti tai, ką jis nori.
Minėjote, kad visa kūryba, jeigu menininkas nemeluoja, tai ir yra jis. Ar tai gali būti susiję su tuo, kad labai dažnai piešiniuose naudojate savo veidą, savo portretus?
Oi, ne. Tiesiog man yra taip patogu. Man nereikia modelio. Menas slypi kitur. Čia tėra tik paviršius, paveikslo siužetas. Jis nėra reikšmingas. Žinoma, Rembranto portretuose atrodo, kad ten yra gyvybė. Čia jau yra kitos rūšies meistrystė. Yra įvairių paveikslo verčių. Bet, kalbant apie meną, tai jis yra nepaaiškinamas, kaip gyvybė. Yra rankos, yra kojos, jos juda, bet judančios rankos ir kojos tai ne gyvybė. Tai ir menas taip panašiai.
Negali žinoti, kas yra menas. Jis jaučiamas. Jis nėra nei siužetas, nei forma, nei spalvų derinys. Yra dalykų, kurie malonūs akiai, ausims, bet tai vadinti menu – per daug. Tai daugiau yra grožis. Ten nėra nieko, kas sukrėstų sielą iki pačių gelmių. Ne kančiose jie gimsta.
Tikrasis menas gimsta iš kančios?
Per aspera ad astra. Milijonas metų kaip tas yra suprasta. Jeigu žmogus yra nelaimingas, nepatenkintas pasauliu, kuriame jis yra, savo gyvenimu, jis kuria sau kitą gyvenimą. Jis išeina iš savo gyvenimo į paveikslą, į muzikinį kūrinį, į literatūrinį kūrinį. Čia nėra jokios poezijos. Kai stogas pradeda važiuoti, atrodo, tuoj iš proto išeisiu, tada puolu prie kompo, pradedu rašyti, paišyti ir išeinu iš tos būsenos. O jeigu žmogui labai gera, tai kam jam dar kažkokį kitą pasaulį sau kurti.
Iš kur Jums kyla tokie fantastiniai vaizdiniai?
Viskas, ką žmogus patiria, ką jam teikia jo juslės, pojūčiai, išgyvenimai, lieka žmoguje, jo pasąmonėje. Tiktai reikia, kad iš pasąmonės tie vaizdiniai išlįstų į sąmonę.
Aš rašau ir nežinau, ar tą mintį kažkur perskaičiau, ar ta mintis mano paties sugalvota. Jeigu ta mintis ir kažkur perskaityta, bet yra sava, aš jai pritariu, ji atitinka mano prigimtį, mano mąstymo formą, ji yra kaip ir mano. Taip ir vaizdiniai.
Jei Pikasas būtų gyvenęs Renesanso laikais, jis būtų daręs kitokius paveikslus, bet ne blogesnius. Forma ateina iš išorės, o esmė lieka. Ta esmė, matyt, ir yra menas.
Kokia yra Jūsų kūrybos pagrindinė tema?
Žmogus. Aš antropocentriškas. Man paveikslas be žmogaus neišeina, nesipaišo. Žmogaus forma ir tik forma. Žmonės kartais žiūri į mano paveikslus ir galvoja, kad ten yra kažkokių simbolių, minčių, idėjų. Nieko ten nėra. Tik spalvų ir formų derinys.
Abstrakcionistai patys sukuria neįvardintas formas. Tokias, kokių gamtoje nėra. Aš atsispiriu nuo realių dalykų ir dėlioju formas paveiksle taip, kaip kompozitorius dėlioja garsus. Jeigu paveiksle yra kryžius, tai jis ten ne dėl to, kad kažką reiškia, o dėl to, kad man ta forma patinka. Aš formalistas.
Ar galima sakyti, kad Jūs dar ir siurrealistas?
Turbūt, kad galima. Bet siurrealistų kūriniuose būna užslėptų dalykų: minčių, filosofijų. Pavyzdžiui, sakoma, kad Salvadoro Dali kūryba yra pagrįsta Froido teorijomis. Siurrealistų kūryboje yra atspirties taškai, apie kuriuos būtų galima kalbėti. Aš to nedarau.
Jeigu žmogų į negyvenamą salą nuvežtų, gal tada jis darytų tokius dalykus, kurių niekas nematė. Yra mėgdžiojimas ir yra mokymasis. Jei tu mokaisi iš žmogaus, pritaikai sau jo naudotas menines išraiškos priemones. Pavyzdžiui, Leonardas da Vinči atrado sfumato – tapybos techniką, pagristą neaštriomis tarsi oras formomis. Ją naudojo ir kiti. Bet tai nereiškia, kad jie mėgdžiojo. Aš nevaizduoju žmogaus tokio, koks jis yra. Jį darkau, vaizduoju dalimis. Galbūt tokia laisvė pasiskolinta iš siurrealistų.
Sakėte, kad nežinote kaip žodžiais išsakyti, kas yra menas, bet rašote knygą „Meno ieškojimai“. Ar toje knygoje yra atsakymas, kas yra menas?
Ne, nėra. Kai nežinai, kas tai per daiktas, žiūri į jį iš įvairių pusių. Ir kaskart pamatai kažką kito, kažką tokio, ko nesimatė iš pirmo žvilgsnio. Yra tokia indiška pasaka: keturiems neregiams pastatė dramblį ir liepė pasakyti, kas tai yra. Vienas čiupinėjo straublį ir sakė, kad dramblys yra panašus į vamzdį. Kitas čiupinėjo koją, tai sakė, kad dramblys panašus į stulpą. Kitas uodegą – panašus į virvę.
Tos esmės taip ir negali pasakyti. Aš turiu apibrėžimų, bet jie yra labai nekonkretūs. Aš manau, kad menas – tai yra metafizinė energija, kuri teikia žmogui aukštos kokybės išgyvenimus. Energija – tai, kas veikia. Nesvarbu, ar ji veikia tavo kūną kaip šiluma, ar ji veikia tavo dūšią. Bet tai nieko apie meną nepasako. Jei pasakysi, kad šiluma teikia kūnui teigiamus išgyvenimus, tai nedaug ką apie tą šilumą pasakysi. Tik savo reakciją į ją. O ne tai, kas ji yra.
Kurie Jūsų darbai Jums labiausiai patinka?
Man labiausiai patinka tie darbai, kuriuos aš sukūriau maždaug iki 8-to dešimtmečio. Bet sunku pasakyti, ar tai yra objektyvi vertė. Aš vis dėlto galvoju, kad menas yra skirtas jausmams ir yra kuriamas jausmais, intuicija.
Vėlesniuose darbuose aš jau protą įjungiau. Kai kur protas pradėjo net dominuoti. Tada tą darbą suvedi į schemą, į jau žinomą kompozicinę struktūrą. Į tą struktūrą dedi meną. Tai jau yra proto darbas, bet ne jausmų. Tuomet būna estetiškai gražu, bet menas po visa ta estetika, po visu tuo sukonstruotu dalyku kažkur giliai pasislepia. Jeigu paveikslas išsiveržia iš tavęs, tada tas menas yra arčiau. Ne tiek užgožtas tuo, kas yra tiktai meno bruožai, bet ne pats menas.
Kaip manote, ar Jūsų kūrybai daro įtaką Jūsų žmonos kūryba?
Nemanau. Mes per daug skirtingi žmonės. Ji yra emocija, ji dirba emocijomis, ji gyvena emocijomis. Aš daugiau gyvenu protu, kuris nelabai tinka menui kurti. Tad įtakos mes vienas kitam, matyt, neturime. Tai nėra blogai – nenaikiname vienas kito prigimties.
