Daugiau dirbu teatre, bet esu tapytojas
Scenografo ir tapytojo Adomo Jacovskio dirbtuvės nustebina sterilia tvarka. Lentynose rikiuojasi didžiulės drobės, kvepiančios aliejiniais dažais. Dailininkas pasidžiaugia savo paties rankomis sumeistrautu molbertu. Su A. Jacovskiu kalbamės apie tapymo ir scenografijos kūrybos procesus, ekspresionizmą ir literatūriškumą, geros scenografijos receptą ir klišes.
Scenografas ir tapytojas Adomas Jacovskis. Austėjos Mikuckytės nuotrauka. Studijavote tapybą ir scenografiją. Kodėl pasirinkote būtent šias dailės šakas?
Kai buvau jaunas ir mokiausi dailės mokykloje, norėjau tapti tapytoju. Stojau į vitražą, nes tikėjausi būti priimtas ten. Kuomet stojau į institutą, kartu stojo Čiurlionio mokyklos pirmoji laida. Jie beveik be konkurso įstodavo ir tiems, kas ne iš Čiurlionio mokyklos, buvo labai mažai šansų patekti.
Paskui nutariau pereiti į scenografiją vien dėl to, kad ten dėstė Augustinas Savickas. Jis man labai patiko kaip tapytojas. Palaipsniui tapau scenografu, bet šiaip manau, kad esu tapytojas. Tik dirbu daugiau teatre nei tapau. Dirbu su gerais režisieriais ir neišeina atsisakyti. Kartais būna ir įdomu.
Tad Jūs labiau mėgaujatės, kai tapote, o ne kai kuriate scenografiją?
Aš labai retai tapau. Ir teatre nelabai dažnai dirbu. Daugiausia du spektakliai per sezoną. Bet tapybai reikia visiškai atsipalaiduoti. Galva turi būti laisva nuo pašalinių minčių. Kai buvau jaunas, galėjau po repeticijos grįžti į studiją ir tapyti. Dabar taip neišeina. Ir scenografiją kasmet vis sunkiau sukurti. Kuo daugiau žinai, tuo sunkiau. Deja.
Buvote scenografijos dėstytojas Vilniaus dailės akademijoje?
Taip, mane pakvietė studentai, kai ten vyko pertvarkos 1989 metais. Dirbau 25 metus. Manau, per ilgai. Aš nepakankamai susikaupdavau dėstyti studentams. Gal nesu iš prigimties pedagogas. Kartais man atrodydavo, kad ir žinių per mažai turiu ar pamirštu jau daug ką. Bet visuomet vienam kurse būdavo vienas – du žmonės, su kuriais būdavo malonu dirbti. Ir nebūtinai jie tapo scenografais.
Ką manote apie tuos jaunuosius, būsimus scenografus, apie savo studentus? Ar matėte talentų?
Praktiškai visi, kurie dirba Lietuvos teatre, yra mano ir Virginijos Idzelytės studentai. Kartais gerai sukuria, galima pavydėti. Bet dažnai tokių klaidų pridaro, kad aš svarstau, ko aš jus mokiau. Gali sumąstyti įdomiai, teisingai, bet reikia sugalvoti, kaip tai atrodys scenoje. Tas yra sudėtinga. Jaunimas šito kartais nejaučia. Ir aš nejausdavau, kai buvau jaunas. Tai su patirtimi ateina.
Dabar šiek tiek apie tapybą. Tapote daugiausia portretus?
Ne, aš netapau portretų. Anksčiau tapiau portretus, o dabar tapau tiktai galvas, rankas ir figūras. Tapau vis tą patį paveikslą. Nieko naujo neišradinėju. Ir personažai tie patys, tema ta pati. Mano darbų tema – melancholiškas žmogus, melancholija. Seniau buvo konkrečių žmonių portretai. Paskutinis portretinis darbas galbūt aktorės Dalios Overaitės portretas.
Jūs dažnai įvardinamas kaip ekspresionistas. Ar sutinkate?
Turbūt, turbūt. Realistas nutapo kruopščiai, o man nesvarbu. Man svarbiausia, kad man pačiam patiktų, kaip aš nutapiau. Neseniai bandžiau tapyti, niekas neišeina. Ištraukiau savo seną darbą ir nustebau. Nejaugi aš taip sugebėjau nutapyti?!
Po ilgų pertraukų labai sunku tapyti. Kai kuriuos paveikslus norisi pertapyti. O šiaip galima per dieną, per valandą nutapyti paveikslą. Drąsiai, su ekspresija. Ekspresija – tai nuotaika, energija.
Ar turite savo mėgstamiausią, artimiausią sau paveikslą?
Keletą. Man patinka tie, kurie yra ekspresionistiniai. Pavyzdžiui: „Keliautojas“, „Vandennešys“ arba „Einantis pro šalį juodais sparnais“. Juose pavyko padaryti tai, ką norėjau padaryti. Bet ne iki galo. Niekada neišeina taip, kaip susigalvoji. Kartais ranka nepriklauso nuo minties.
Kaip sugalvojate pavadinimus paveikslams?
Aš stengiuosi, kad būtų kuo paprastesnis pavadinimas. Stengiuosi, kad jis nebūtų įdomus. Kartais netyčia tampa įdomus. Bet šiaip, kai negaliu sugalvoti, palieku be pavadinimo.
O vieno paveikslo pavadinimui aš panaudojau ištrauką iš japonų haiku, iš Macuo Bašio. Parinkau pavadinimą „Pirma padavė man vyšnių šaką, o laišką po to“. Paveiksle pavaizduota raudona galva, tad toks pavadinimas tam, kad niekas negalvotų, kad veidas krauju aplietas. Kad niekas negalvotų taip literatūriškai.
Vengiate literatūriškumo?
Absoliučiai. Nutapiau figūrą užsidengusią veidą rankomis. Tai viena ponia klausia: „Ar čia tam, kad nematytų tiesos?“ Na kvailesnio klausimo jau ir būti negali. Čia literatūrinis mąstymas. Šiaip sau uždengė. Taip man norėjosi, o ne tam, kad nematytų tiesos.
Pereikime prie scenografijos. Kas yra gera scenografija?
Ji turi netrukdyti režisūrai ir spektakliui. Nebūtinai padėti. Svarbiausia, kad netrukdytų. O jeigu scenografija padeda, tai dar geriau. Režisieriai, deja, kartais to nesupranta. Būna spektaklių, kurie galbūt būtų neblogi, bet jei prasta scenografija, aš negaliu žiūrėti.
Aš stengiuosi daryti ne scenografiją, o erdvę, kurioje viskas vyksta. Scenografija – tai kažkas konkretaus, dekoracija. O čia gali būti tik zona, vieta. Dailininkas turi būti gerąja prasme tarnas. Sukurti erdvę, kurioje režisieriui, aktoriams ir dramaturgui būtų gerai.
Šiaip stengiuosi nebūti įdomus. Scenografija turi tikti, bet nebūtinai turi būti įdomi. Mano credo – likti antrame plane. Kuo mažiau scenografijos, tuo geriau. Kartais ir aš noriu būti įdomus, bet čia jau operoje. Operoje dailininko vaidmuo svarbesnis nei dramoje.
Ar tiesa, jog Jūsų scenografijai būdingos metaforos?
Metafora buvo, pavyzdžiui, spektaklyje „Edipas karalius“. Scenoje gulėjo toks didžiulis vamzdis. Kritikai sakė, kad čia likimas, kuris mala viską kaip volas. Mes su režisieriumi Rimu Tuminu vadindavome vamzdžiu. Aš tiesiog pagalvojau, kad bus gerai. Esu labai paviršutiniškas.
Maskvoje kūriau scenografiją Mocarto operai „Don Žuanas“. Pirmą kartą dirbau su režisieriumi Aleksandru Titel. Geras režisierius, bet jis mėgsta filosofuoti, o man nepatinka filosofuoti. Jis kalbėdavo, aš tiktai replikuodavau po keturias valandas. Taip pavargdavau nuo tų kalbų… Jis vis bandydavo manęs išklausti, kodėl taip, o ne kitaip.
Minėjote R. Tuminą. Jus R. Tuminas yra pavadinęs mistiku, turinčiu gogolišką pasaulėjautą.
Čia Tuminas fantazuoja. Aš paprastas žmogus. Tuminas mėgsta pafantazuoti, vaizdžiai pasakyti. Jis labai įdomiai kalba. Ne taip, kaip aš. Čia taip pat kaip vamzdis. Aš sakau vamzdis, jie sako likimas. Tuminas vieną sykį mane pavadino tamsos kunigaikščiu. Koks aš tamsos kunigaikštis? Tiesiog žinau, kad tamsioje erdvėje geriau pavyksta atmosferą sukurti.
Viename interviu kalbėjote apie scenografų štampus dekoracijoms. Ar galėtumėte papasakoti apie tai plačiau?
Čechovo pjesei, pavyzdžiui, iš senų lentų padaro sieną ar kambarį ir verandą, pritvirtina apdžiūvusių medžio šakų, truputį dar baltai apdažo ir būna čechovščina visiška. Visi taip daro. Visa Rusija taip daro. Na kiek galima? Kai kūriau scenografiją Čechovo pjesei „Dėdė Vania“, pagalvojau: „O gal veiksmas vyksta ne Rusijos kaime, o Norvegijoje.“ Kitą kartą visas lentas juodai išdažiau. Tada išėjo nebanalus Čechovas.
O Šekspyro pjesei paprastai padaro dekoraciją iš geležies ir ji tinka visiems jo kūriniams: ir „Hamletui“, ir „Makbetui“, ir henrikams. Aišku, sunku išvengti tų klišių, reikia pagalvoti. Esu matęs tokį amžiaus pradžios interjerą. Buitinės detalės, o, pasirodo, Hamletas. Man patiko toks nestandartinis požiūris.
Ar sunku dirbti kolegialiai?
Man sunku. Aš esu individualistas iš prigimties. O teatras – kolektyvinis darbas. Reikia rasti bendrą kalbą su režisieriumi. Su Tuminu man kažkaip gerai pavyksta, mes vienas kitą suprantame. Sunkiausia būna, kai tu pasakoji režisieriui apie scenografiją, o jis į tave žiūri kaip į kokį idiotą. O kai jis tau pasakoja, ko jis norėtų, tai tu į jį žiūri kaip į idiotą. Jeigu man režisierius pasako: „Padaryk, kad aktorius galėtų ten užlipti, bus įdomiau“, aš negaliu toliau jo klausytis. Nes man neatrodo, kad, jeigu aktorius kažkur palypės, bus įdomu. Ne ta esmė visiškai.
Su kokiais dar režisieriais Jums geriausiai sekėsi dirbti kartu?
Su Eimuntu Nekrošiumi buvo iš dalies įdomu dirbti. Bet jis pats viską žinodavo, ko nori. Man reikėdavo tik šiek pridėti. Jaunystėje buvo įdomu bendradarbiauti su Gyčiu Padegimu, nes jis labai išsilavinęs, turi fantazijos, intelektualus. Patiko kurti su Jonu Jurašu. Su Dalia Tamulevičiūte mes labai gerai sutariame, bet dirbti kartu sekėsi sunkiai.
Kokių scenografų darbai Jus domina?
Kažkada jaunystėje buvo toks scenografas iš Demokratinės Vokietijos Horst Sagert. Fantastika. Turiu draugų Rusijoje, kurie yra labai geri scenografai.
Kai grįžau iš kariuomenės, Vilniuje, Jaunimo teatre, buvo rodomas Dalios Tamulevičiūtės režisuotas spektaklis „Prisilietimas“. Po kariuomenės dar reikėjo adaptuotis. Man buvo šokas. Kaip man patiko ta scenografija! Man ir dabar ji patinka. Nemažai yra gerų scenografų pasaulyje, bet ne per daug. Kaip ir režisierių.
Su seserimi Aleksandra, kostiumų dailininke, dirbote operoje „Aida“. Ir tai toli gražu ne vienintelis jūsų bendras darbas. Kaip sekėsi kurti kartu?
Normaliai. Man gera dirbti su sese, nes aš galiu jai drąsiai, nesidrovėdamas pasakyti, kas blogai. Ji manęs dažniausiai klauso. Pora kartų dirbau su savo studentais. Jiems irgi pasakau, kas nepatinka.
Kita vertus, kai sūnus Marijus arba sesuo Aleksandra kuria kostiumus, o aš – scenografiją, man tenka daugiau atsakomybės. Tada aš jaučiuosi atsakingas ir už kostiumus. Tas man trukdo, kainuoja truputį daugiau nervų nei paprastai.
Kaip vertinate sūnaus Marijaus scenografiją?
Pradėjo mažiau klaidų daryti. Tad vertinu teigiamai. Kartais detalėse suklysta, bet manęs nenori klausyti, nenori mano patarimų išgirsti. Jeigu pamatau klaidą, tai būtinai patariu, kaip pataisyti. Bet jo požiūris į teatrą truputį kitoks. Jis šiuolaikinis žmogus, tad ir mąstymas skiriasi nuo mano.
