2015-08-27

J. Šikšnelio skulptūros – ne saloninio grožio

Juozas Šikšnelis – rašytojas, skulptorius, bibliotekininkas ir aktyvus Klaipėdos kultūrinio gyvenimo veikėjas, pristatęs jau daugiau nei 20 parodų Lietuvoje ir užsienyje. Vasarą uostamiestyje atidarytos parodos „Baibokai ir jų lazdos” proga menininkas pasidalino savo kūrybinio kelio įspūdžiais ir papasakojo, kaip gimsta jo skulptūros ir kiti kūriniai.

Juozas Šikšnelis parodoje Klaipėdoje. Eimanto Chachlovo nuotr.

Vadindamas savo skulptūras baibokais autorius tikėjosi, kad šio žodžio reikšmė visai kita. „Pirmą kartą taip šias stovylas pavadino mano bičiulis. Man pavadinimas labai patiko ir tuo metu galvojau, kad šis žodis reiškia visai ką kitą, nei iš tikrųjų. Tik šiandien užklaustas patikrinau internete, pasirodo, kad taip vadinamas išdykęs vaikas, o kalbininkų nuomone – tai apskritai svetimybė, neteiktinas žodis. Nepaisant to, man jis reiškia kažkokį keistą, baisoką pavidalą, galbūt matytą sapne, vizijose. Juk šiose skulptūrose saloninio grožio neišvysite”,– pasakojo J. Šikšnelis.

J. Šikšneliui kūryba nėra tikslas ar baigtas darbas. „Tai ėjimas užrištomis akimis, kai pasiėmęs medžio gabalą ar akmenį tarsi prietemoj matai, ką padarysi, kiekvienas kirtis tau atskleidžia vis kažką nauja. Aš visad tikiuosi, kad kūrinys taps šedevru ir prilygs Mikelandželo darbams, bet pabaigęs kiekvienąkart nusiviliu, nes niekada neišvystu jo tokio, kokio norėčiau”,– pasakojo menininkas.

J. Šikšnelis: „Ir dabar pažiūrėjus į skulptūras matyti, kad jos užsimerkusios. Daugelis kritikų, kurie bando vertinti mano darbus sako, kad čia iš budizmo kilę motyvai, kad skulptūros vaizduojamos kaip kaupiančios mintis, susitelkusios, bet taip nėra – aš tiesiog nemoku jų išskaptuoti.”

Autorius sakė, jog geriausi darbai jam atrodo tie, kurie dingo: „Vienu metu tokių buvau priskaičiavęs 3-4 šimtus. Kai kurie iškeliavo žinomais adresais, kiti nežinomais, viena dėžė buvo pavogta Vengrijoje, kita dingo Sankt Peterburge, dabar turiu vos keletą likusių. Bet manau, kad tai normalu – blogų darbų juk niekas nevagia”,– juokėsi skulptorius.

J. Šikšnelis sakė nežinąs, kodėl pradėjo užsiimti tokia veikla – giminėje menininkų nebuvo, o mokykloje per darbų pamokas gaudavo trejetus. „Dažnas skulptorius interviu ar atsiminimuose pabrėždavo, kad vaikystėje jau lipdydavo skulptūras iš duonos minkštimo. Man taip nebūdavo, aš duoną valgydavau, gerbiau ir laikiau ją šventa”,– šmaikštavo autorius. „Normaliam žmogui sunkiai suvokiama, kaip aš galėjau to imtis, nes daryti dirbinius iš medžio, ypač jei tai liepa ar drebulė, dar palyginti nesunku, tačiau turint vieną ranką skaptuoti akmenį – gana sudėtinga.”

Menininkas pasakojo tik prisimenantis, kaip apsisprendė to imtis: „Atvykęs į Klaipėdą vieną dieną darbe kolegėms pareiškiau, kad vasarą grįžęs į tėviškę pradėsiu drožti. Jos pasijuokė, bet aš ir pradėjau. Pirmasis darbas buvo kaukė iš alksnio.”

Nuo pat pirmojo darbo iki šiol autoriui sunkiausia išskaptuoti akis: „Pirmame darbe aš palikau vietoj jų tik plyšelius. Ir dabar pažiūrėjus į skulptūras matyti, kad jos užsimerkusios. Daugelis kritikų, kurie bando vertinti mano darbus sako, kad čia iš budizmo kilę motyvai, kad skulptūros vaizduojamos kaip kaupiančios mintis, susitelkusios, bet taip nėra – aš tiesiog nemoku jų išskaptuoti.” Autorius sako, kad akis padaryti labai sudėtinga ypač kai pats nėra baigęs jokių su tuo susijusių mokslų, o ir eskizą nusipiešia labai retais atvėjais.

Menininkas sakė, kad praėjo jau kone dešimtmetis nuo to laiko, kai padarė paskutinę skulptūrą: „Kiekvienas užsiėmimas turi turėti tęstinumą. Jei kurį laiką kokia nors veikla neužsiimi, tai nuo to ir atpranti. Dažnai rašytojai sako, kad rašo, nes negali nerašyti. O aš jiems siūlau pabandyti nerašyti dieną, savaitę, mėnesį, metus ir pamatys, kad praeis noras. Taip ir čia. Yra tam tikra nuotaika, tam laikas, nusiteikimas.” Autorius juokavo, kad kurį laiką jau ir neberašo, taigi niekam nebėra konkurentas, visi rašantys gali lengviau atsikvėpti: „Kiek galima rašyti – prirašyti jau kilogramai, pridrožta taip pat daug, vien tik lazdų jau išdovanota apie 3 šimtus. Aš kažkada labai norėjau nudrožti kiekvienam Lietuvos ubagui po lazdą.”

Autoriaus mokytoja – gamta. „Jei pamatau rastą ar akmenį ir jaučiu užuominą, į baibokizmą, aš tą užuominą paryškinu. Ar pagerinu tą gamtos grožį, paryškinu, ar sugadinu – nežinau. Švendubrėje esu atradęs akmenį, kuriame pamačiau Čiurlionį, taigi iškaliau Čiurlionio galvą. Profesionalai iš to darbo pasijuoktų, bet kažkodėl kasmet Druskininkuose susirenkantys pasaulio čiurlionininkai sustoja prie mano sodybos ir skulptūrai nusilenkia. Tai man labai didelis įvertinimas”,– sakė skulptorius. Į gyvus medžius J. Šikšnelis sakė nesidairantis ir užuominų kūrybai neieškantis – pastaraisiais tik gėrisi.

J. Šikšnelis papasakojo ir apie slapyvardžio „Raidas Dubrė” kilmę: „ Tai darinys iš mano tėviškės Švendubrės – Dubrė ir šalia esančio Raigardo – Raidas. Tie, kurie myli lietuvių kalbą dažniausiai taip ir iššifruoja, tačiau daug kas „kaltina“ pasirinkus prancūzišką slapyvardį, bet jis tik skamba prancūziškai.”