Aš tikiu atsitiktinumu
Grafikė Nijolė Ingelevičiūtė-Vilutienė pasiūlo susitikti jos vyro, taip pat grafiko, Mikalojaus Povilo dirbtuvėse. Rudeninio šalčio sustingdytą sielą šildo jaukus pokalbis. Dailininkė rodo savo atspaudus, kurie visai neseniai buvo eksponuojami Dailininkų sąjungos galerijoje. Toliau paroda „Nuoga gamta“ keliaus į Klaipėdą ir aprengs nuogas „Herkaus galerijos“ sienas. N. Ingelevičiūtė-Vilutienės žodžiai veda mus klaidžiu ir paslaptingu tapybiškos grafikos, įkvepiančios gamtos, skausmingų moterų bei kūrybinių talismanų labirintu.
1972 metais Vilniaus dailės institute įgijote grafikės specialybę.
Baigiau Čiurlionio mokyklą, kur gavau visą išsilavinimą: ir meninį, ir kaip žmogaus, ir, apskritai, gyvenimo sampratą. Vyresnė sesuo ten mokėsi baleto. Ji mane ir nuvedė į stojamuosius egzaminus. Iš pradžių buvau pasirinkusi tapybą, o vienuoliktoje klasėje perėjau į grafiką, nes tais laikais moterų į tapybą beveik nepriimdavo.
Dailės institute tuo metu buvo grafika su pedagogine pakraipa. Už tai aš dabar dėkinga, nes galiu mokyti, pavyzdžiui, Jūratės Stauskaitės studijoje. Mes turėjome daugiau teorinių paskaitų. Turėjome psichologijos discipliną, kas labai praverčia.
O ar sudėtinga mokyti meno?
Ir taip, ir ne. Pedagoginis darbas atima daug sveikatos. Ir jeigu būdavo taip, kad nepasitenkinau ta pamoka, man savaitei krisdavo nuotaika. Aš norėjau būti ir dailininkė, ir mama, ir bobutė, o viskam save atiduoti nelabai išeina.
Turi taip pateikti teoriją, kad mokiniams būtų įdomu. Mažiukams reikia giedros, o ne susirūpinimo. Tik tada, kai linksma, jie piešia. Iš viso nederėtų mokyti mažiukų. Tada jie tampa nebeužtikrinti tuo, ką jie daro. Aš nenoriu jų varžyti taisyklėmis.
Čiurlionio mokykloje buvote pasirinkusi tapybą. Ar nepasiilgstate tapybos?
Tapybiškumas mano kūryboje jaučiamas. Mano grafikoje taip ir liko laisvės. Aš būnu skirtinga miniatiūrose ir dideliuose darbuose. Miniatiūrose aš susikaupiu, nesidraskau, per daug laisvės sau neleidžiu.
Vyras, pavyzdžiui, nemėgsta didelio formato, o aš mėgstu. Kai didesnis darbas, man tada norisi ritmo, visai nesinori vaizdinių. Tad gal ir liko ta tapybos įtaka.
Dabar aš akvareles pradėjau lieti. Aš net ir dėkinga, kad šiek tiek mokiausi tapybos. Nes iš esmės visa patirtis yra gerai. Mūsų specialybė dėkinga – jeigu bus geri darbai, ir vėlesniame amžiuje jie bus matomi.
Kokia pagrindinė Jūsų darbų tema?
Moters tema ir gamta. Neseniai vykusi paroda vadinosi „Nuoga gamta“. Ir moteris yra gamtos dalis. Mėgstu piešti moteris, aktus. Turiu pirminį piešinį iš natūros ir varijuoju tuo judesiu atspauduose. Institute labai domėjausi mitologija, etnografija, važinėdavau į ekspedicijas, po kaimus vaikščiodavau, piešdavau skrynias.
Jau nuo Čiurlionio mokyklos laikų domėjausi etnografija. Iš pradžių aš buvau dekoratyvi, bet tai natūralu. Pats lietuvių liaudies menas dekoratyvus. Vis grįžtu prie šių temų. Mano meilė – Žalčio tema. Man žaltys yra mitologinė būtybė, paslaptis, bet ne biblijinis personažas. Žalčio tema man siejasi su lietuvių liaudies pasaka „Eglė, žalčių karalienė“, su mitologija apie vyrą, moterį, išdavystę. Žaltys tautosakoje taip pat yra jungtis tarp žemės ir dangaus. Man tai yra iki galo nepažinta, neištyrinėta tema.
Kas Jus labiausiai įkvepia?
Gamta. Gyvenimui įkvepia visa gamta. Nenormali, matyt, esu. Vakar ryte pro langą mačiau: eina žmogeliukas, tempia maišą ir iš jo tyso tokie pagaliai, lapai nukritę. Net susigraudinau. Ir kuo toliau, tuo labiau pastebiu tokius dalykus. Jie negražūs, bet iš to negražumo yra gražu.
O kūrybai anksčiau įkvėpdavo jūra, vanduo, bet dabar prie vandens tiesiog gera būti. Anksčiau gėles patiko piešti, dabar labiau domina šakos dėl jų grafiškų linijų. Į žiedus man gražu žiūrėti, o piešiniui per saldu. Man patinka tie gamtos raizgalai, ritmas.
Matyt, aš tinginė esu, nes kitą kartą turiu pieštuką, bet nepiešiu – stebiu. O kartais pasiimu šakas, samanėles, kuprinėje atsinešu į kambarį, susistatau ir tada pradedu blusinėtis. Kažkada buvau gamtoje ir krito pirmieji lapai. Prabundu ir spėlioju, lietus – ne lietus. Toks ramus rytas, tik lapai šlama. Galvoju, kaip man tai pavaizduoti? Aš to garso neužmiršiu visą gyvenimą. Padariau mažą cinkelį ir aš prisimenu tą nuotaiką. Prisimenu, kodėl lapai čia staiga krenta per visą mano darbelį.
Kokia moteris yra Jūsų darbuose?
Skausminga. Vyrai kitaip mato moteris. Jie mato grožį. Vyrai piešia dailią moterį, kad ir skaudančią. Jie grožisi tuo kūnu, o aš ne, aš laužau moterų linijas. Man neįdomu, kai yra tik gražu nei mano, nei kitų kūryboje. Aš neafišuoju to skausmo, stengiuosi neafišuoti, gal kartais nepavyksta. Bet man įdomiau, kai šiek tiek skauda.
Man labai gražu apkūnios moterys. Apvalumai irgi gali būti skausmingi. Bet tokios formos dažniau asocijuojasi su tuo, kas gera, gražu, švelnu, nesimato kaulų. Man reikia net ne tiek moters, kiek kūno su savo linijomis. Net belytis asmuo tiktų. Tiesiog norisi įlįsti į sielą.
Kai kurie Jūsų darbai labai panašūs į abstrakcijas.
Man tai nėra abstrakcijos. Aš esu nuotaikos žmogus. Man turi būti nuotaika dirbti, neužtenka sukurti profesionaliai techniniu požiūriu. Net ir draskydamasi sausa adata, aš turiu nuotaiką ir mintį.
Paskutinėje parodoje, apskritai, vien tik linijos. Kai neramu, ir linijos neramios. Dar yra toks ciklas su ratilais. Jie kaip dangus, kaip chaosas, kaip visata. Aš to dar neišsprendžiau iki galo.
Mano darbuose lygtai nieko konkretaus nėra, bet tai yra mano jausmas ir nuotaika. Tose linijose aš įdedu savęs. Tikra abstrakcija yra ta, kuri nieko nereiškia, ten nieko nėra – minties neturėtų būti, tik spalvų ritmas.
Jus labiau skatina kurti neigiamos ar teigiamos emocijos?
Ir tos, ir kitos. Dabar aš stipresnė, dabar neigiamos emocijos mane net gerai veikia. Tik svarbu, kad negatyvo nebūtų per daug. Neįsileisti jo į vidų, kad jis nepakirstų jėgų. Neigiamos emocijos įkvepia daugiausiai, bet turi būti nors viena teigiama, kuri mane palaikytų. Bloga nuotaika suteikia kūrybinio pykčio. Tik svarbu, kad ji nesužlugdytų manęs. Žiūrėdama į kai kuriuos savo darbus, prisimenu tą buvusią situaciją. Nebūtina paveiksluose rodyti savo skausmus, bet, kai kuri, nejučia kažkas išsirėkia per linijas.
Ar Jūsų ir vyro požiūriai į meną sutampa?
Mes su vyru labai daug ginčijamės apie meną. Nuomonės būna visiškai priešingos, nors kertiniais klausimais sutampa. Jis nepripažįsta atsitiktinumo. Tu negali paaiškinti, kodėl. Tiesiog tuo metu tau atsitiktinai kažkas šovė į galvą ir uždėjai liniją. Jeigu aš iš anksto būčiau apgalvojusi, būtų nuobodu. Aš tikiu atsitiktinumu. Ir kuo toliau, tuo daugiau. Man labai gražu vyro piešinukai, kur jis irgi draskosi, bet jis jų nerodo, nepripažįsta, išmeta. Jam jie nevertingi, o man vertingi.
Sutariame su Miku, jog kūrinyje svarbiausia, kad tai veiktų žmogų. Nebūtinai žiūrovą, visų pirma, patį autorių. Autoriui turi patikti, ką jis daro. Šios diskusijos mane skatina nesustabarėti, domėtis, kad galėčiau vyrui apginti savo nuomonę.
Dėl domėjimosi linija Jus lygina su vienuoliais kaligrafais. Ar Jums daro įtaką Tolimųjų Rytų dailė?
Kai perskaičiau šitą palyginimą, susimąsčiau. Nemaniau, kad Tolimųjų Rytų dailė daro man įtaką, nes niekada ja nesidomėjau. Aišku, kaip ir visi, skaitau Dao, japonų poeziją. Kadangi ten daug dėmesio skiriama gamtai, tai gal nesąmoningai mane veikia jų filosofija. Tolimųjų Rytų kultūra skatina būti laisvu nuo visų žinių. Aš kartais taip ir jaučiuosi, kad aš tikrai nieko nežinau, nieko nemoku. Todėl viešai nerodau savo eskizų, savo kančių. Aš dar tik mokausi piešti.
Koks Jūsų kūrinys yra Jums brangiausias?
Yra tokia poza, toks vienas aktas, kuris mane lydi. Aš vis dar niekaip neperteikiu tos moters figūrytės. Ten buvo tokia lieknutė ir liūdna pozuotoja. Visi kūriniai su ja vadinasi „Aktas, viena“. Į kiekvieną parodą įdedu kokią nors to judesio versiją. Man tas motyvas kaip talismanas.
Ar yra grafikų, kurie darė įtaką Jūsų kūrybai, Jums imponavo?
Dar Čiurlionio mokyklos laikais žavėjausi Albinos Makūnaitės grafika. Jos darbuose irgi yra kažkas skausmingo. Taip pat man buvo įdomi vokiečių grafikė Käthe Kollwitz, nors ji gana dekoratyvi. Norėčiau sekti Rembrantu. Aš net jo darbų kopijas tušu esu pasidariusi. Visi gali žavėtis jo portretais, šviesotamsa, tapyba. Visą tai suprantu, bet man rūpi jo linijos, grafika.
Matyt, iš tikrųjų, kaip parašė menotyrininkas Vidas Poškus, esu apsigimusi grafikė. Tapyba gera, bet man vis tiek įdomesnės linijos. Net ir Pikaso grafika man labiau patinka nei jo tapyba.