Eugenijus Nalevaika: „Kad viską gyvenime būtų galima daryti neskubant, susikaupus“
Šiais metais minimos 140-osios Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimimo metinės. Ta proga Druskininkų širdyje esančioje Vytauto Kazimiero Jonyno galerijoje buvo atidaryta žymiausio lietuvių akvarelės meistro, grando Eugenijaus Nalevaikos paroda pavadinimu „Andante“. Parodos atidarymo dieną į galeriją sugužėjo daug meno mėgėjų, vietinių menininkų, miesto svečių bei gyventojų. Susirinkusieji galėjo pasigerėti autoriaus sukurtais darbais, kurie įkūnija kiek įmanoma daugiau sintezių, menininkas šiuos kūrinius sukūrė įkvėptas Čiurlioniškos pajautos, slėnių, pušų, visa, kas sklinda iš jo kūrinių, perėjo į šią akvarelinę kūrybą. Tai – menininkas, suderinantis ir organizacinį darbą – Kauno skyriaus Dailės sąjungos pirmininkas, Lietuvos Dailės sąjungos pirmininkas, ant jo pečių gula visi lietuviškojo meno reikalai, o jis dar sugeba atrasti laiko ir akvarelei. Dalis menininko gyvenimo yra paskirta būtent akvarelei, populiarinant šį sudėtingą žanrą. Lietuvoje, kaip bebūtų gaila, akvarelės meistrų nėra daug.
Nors ir gimęs Kaune, tačiau beveik visas vaikystės, paauglystės vasaras autorius praleido Dzūkijoje, pas senelius, todėl šį kraštą menininkas laiko savu. Kai galerijos koordinatorė Vida Mažrimienė pasiūlė galimybę surengti šią parodą, autorius be jokių dvejojimų sutiko, parodos detalių derinimas vyko prieš gerą pusmetį, Ši paroda buvo pradėta planuoti žiemą, ir ne visi darbai yra specialiai sukurti šiai parodai – yra vienas darbas, sukurtas prieš penkerius metus, tačiau paskutinysis baigtas tik prieš kelias savaites. Ir tas pusmetis, pasak Eugenijaus, prabėgo galvojant, kaip geriau suderinti tuos visus darbus. Pavadinime ieškota sąsajų su Čiurlionio metais, todėl ir buvo pasirinktas muzikinis terminas „Andante“. Pasak autoriaus, šis terminas jam tiko dėl to, kad „Antante“ reiškia neskubant, žingsnis po žingsnio, tai – mūsų visų svajonė, galimybė viską gyvenime daryti neskubant, susikaupus.
Autoriaus kelias link akvarelės buvo ilgas ir sudėtingas, jam ilgus metus nesisekė susidraugauti su akvarele, reikėjo gero dešimtmečio, kol pagaliau pavyko įvaldyti šią, iš pažiūros lengvą techniką, septyneri metai iš pradžių praleisti dailės mokykloje, tuometinėje Naujalio gimnazijoje, po to sekė studijų metai Dailės akademijoje, tik, baigus trečią kursą, galų gale menininkui įvyko lūžis, jam pagaliau pavyko susidraugauti su vandeniu, jį suvaldyti, tuomet atsirado ir pirmieji rezultatai, pradėta dalyvauti įvairiose parodose. Kaip pasakojo parodos autorius, po dailės mokyklos jis galvojo, kad prie akvarelės niekuomet negrįš, buvo pasirinkęs aliejinę tapybą, bet gyvenimas pasisuko taip, kad Dailės akademijoje akvarelė buvo privaloma, ir jam reikėjo sugrįžti prie tos nemėgstamos akvarelės. Viena iš vasaros praktikų vyko Juodkrantėje, pačios pirmos akvarelės buvo nevykusios, jis pamena, kaip gavo pylos iš tuomečių dėstytojų (dailininką mokė iškilūs pedagogai – Osvaldas Jablonskis, Česlovas Kontrimas, Algirdas Lukštas), tačiau autorius užsispyrė, kiekvieną rytą pasiimdavo pluoštą popieriaus lapų, vandens ir eidavo į Mirusias kopas, liejo akvareles vieną po kitos, o ten kažkas ir įvyko – viskas pradėjo gautis, įnirtingai stengiantis įveikti akvarelę. Atsitiko taip, kad, įpusėjus praktikai, baigėsi visi dažai, teko vykti į Kauną parsivežti akvarelių…
„Apskritai akvarelė yra labai sena technika, ir ne visi žino, kad ją galima pavadinti aristokratų užsiėmimu: nuo senų laikų didikai savo atžaloms stengėsi duoti išsilavinimą keliose srityse: prancūzų kalba, jodinėjimas žirgais bei liejimas akvarele. Reikalingos ir tam tikros charakterio savybės, kurios leistų valdyti tą techniką“, – sakė Eugenijus Nalevaika.
Autoriaus žmona Jovita sakė: „Daug kalbam ir turbūt reikėtų leisti kalbėti autoriaus darbams, Jūs žiūrėkite, bandykite pajausti, išgirsti, pamatyti, kas ten, kai kur labai daug sluoksnių įdėta“. Žmona prasitarė, jog yra nepaprastai dėkinga likimui, jog judviejų su Eugenijumi keliai susitiko, ji taip pat džiaugiasi, kad Eugenijus leido jai stebėti, kaip gimsta šitie kūriniai, nors ne iš karto buvo leista įeiti į dirbtuvę, Ji dėkojo Aukščiausiajam, kuris vedė tuo keliu ir atvedė šiai dienai iki čia, ir viliasi, jog dar ilgai ves kūrybos keliu Eugenijų, o ji pati galės šalia kartkartėmis stebėti, kaip tai vyksta.
Atidarius parodą, susirinkusieji sveikino parodos autorių, bandė rasti atsakymus į klausimus, kurie kilo žvelgiant į autoriaus kūrinius. Kiekvienas pro savo prizmę bandė perleisti išvystus kūrinius ir pamatyti, kokią žinutę siunčia autoriaus darbai. Tuo tarpu Eugenijus dėkojo Vidai Mažrimienei už kvietimą, už paskatą, už galimybę susikaupti ir siekti užsibrėžto rezultato, „nes juk, kai žinai, kad ta paroda tikrai įvyks, tai stengiesi, mintys sukasi apie tai, vyksta tikras kūrybinis darbas. Vidos dėka Druskininkuose šiemet esu jau trečią kartą, gal Dievas leis ir ketvirtą kartą apsilankyti“, – prasitarė autorius.