Užėjus į dvarą į akis krenta apleisti, baugiai atrodantys ir prietemoje skendintys koridoriai, nusilupę dažai nuo sienų ir dideli sluoksniai dulkių ant medinių grindų. Visur tvyro spengianti tyla, tik kartais per koridorių nuaidi tylūs balsai. Pasižiūrėjus iš šalies, neįmanoma suprasti, kaip tokioje aplinkoje įmanoma ką nors sukurti, nes pirmas įspūdis išties keliantis šiurpą. Tačiau menininkams, rodos, tai nė kiek netrukdė, netgi atvirkščiai, kūryba čia tiesiog virte virė. „Čia tikrai labai graži vieta, nuostabus kraštas, o aplink supanti gamta yra pagrindinis įkvėpimo šaltinis, – dalijosi įspūdžiais dailininkė iš Austrijos Jutta Brusteiner, – vienintelis blogas dalykas yra prastas oras, labai šalta.” Menininkė Lietuvoje jau yra 3 kartą ir žada, jog šis apsilankymas Lietuvoje dar tikrai ne paskutinis. „Lietuva tikrai nuostabi šalis, jeigu galėčiau, tai čia, šiame kambarėlyje, ir pasilikčiau”, – šypsosi ji. Jos darbuose mirgėjo gamtos motyvai – spalvingai nutapytos ežero lelijos, grafiškai piešti medžio gabalėliai.

Kiekvienas menininkas užsiėmė savo kampelį dvare ir pusantros savaitės nepailsdami dirbo. Visuose darbuose buvo galima įžvelgti skirtingas technikas, skirtingus vaizdus, o kai kurie iš jų nebuvo lengvai suprantami paprastiems žmonėms.  Mélanie Vialaneix, menininkė iš Prancūzijos, daugiausia dirba su medžiu ir piešia grafinius piešinius su pieštukais – medžio žievės gabalėlius, konkorėžius. Vienas iš jos darbų taip pat buvo besidriekianti per kambarį gyvatė, sudėliota iš medienos atplaišų.

Užsukus į Violetos Gasparaitis kamabrėlį galima buvo išvysti didžiulius paveikslus ant drobės, tačiau tai nebuvo tradicinė, visiems įprasta tapyba – ant drobės buvo liejami dažai ir paveikslai įgavo keisčiausias formas, kurias suprasti kiekvienas galėjo savaip, priklausomai nuo fantazijos. „Aš esu keramikė, todėl mano ir tapyba kitokia – keramiška. – teigė V. Gasparaitis, – Man patinka eksperimentuoti, lieti spalvas, maišyti ir stebėti, kas iš to išeis.”

Menininkas iš Vokietijos Jensas Pfhuleris visą jam skirtą kambarį stengėsi paversti vienu dideliu meno kūriniu – viską, ką rado kambarėlyje panaudojo kaip savo kūrinio komponentus: seną lovą, stovinčią kampe, ant sienų kabančius plakatus bei stalus, paliktus likimo valiai. Nuo palubės karojo keistos iš medienos sukonstruotos valtys, o ant stalų buvo galima išvysti keistus beveidžius žmones. „Gaila, kad nemoku lietuviškai, nors labai norėčiau išmokti, tačiau savo šiame darbe bent jau stengiausi įlieti lietuviškų spalvų” – pasakojo menininkas. Ir iš tiesų, kambaryje mirgėjo geltona, žalia ir raudona spalvos, o ant stalo gulinčiuose lapuose prirašyta lietuviškų frazių, kurios taip pat buvo kūrinio dalis.

Dailininko iš Vokietijos Hassan Haddad kūriniuose taip pat vyravo netradicinė tapyba. Paveiksluose buvo matyti keisti, tarsi išblukę žmonių siluetai, neįprastos išlietos formos bei savotiški siužetai. „Tai yra žmonės neturintys asmenybės, neturintys savo charakterio, – savo kūrinius stengėsi paaiškinti dailininkas. –  Tačiau kiekvienas žmogus juose mato tai, ką pats nori matyti.”

Pasukus už dvaro buvo galima rasti medžio skulptorius, kurie pasiėmę į rankas reikiamus įrankius stengėsi sukurti medinius šedevrus, vėliau papuošiančius vaikų globos namų parką. Skulptorius Reinhardas Rösleris iš Vokietijos ketino padaryti biblijos veikėjo šv. Kristoforą, kuris iš upės išgelbėjo vaiką – Jėzų Kristų – skulptūrą. Šią mintį jam pakišo vaikų globos namai, įsikūrę šalia dvaro. Skulptorius savo darbus daro tik su kirviu, daugiau jokių kitų įrankių nenaudoja. „Man čia yra vienintelis tikras medžiui apdirbti skirtas instrumentas”, – tvirtina Reinhardas.

Šiek tiek toliau, galiniame vaikų globos namų kieme plušo gerai žinomi menininkai Genadijus Kovaliovas, Edmundas Broga bei Saulius Savickas. Visas kiemas buvo nusėtas medžio skeveldromis bei darbui su medžiu skirtais įrankiais. Skulptūros turėjo papildyti vaikų globos namų kiemą, suteikti jam žavesio bei džiugesio vaikams. „Dirbame tam, kad tie darbai suteiktų kitiems džiaugsmo, – tikino G. Kovaliovas. – Joks atlygis neprilygsta vaikų šypsenoms.”

Rugpjūčio 2 dieną, per plenero uždarymą buvo galima pamatyti visus menininkų kūrinius. Lauke stovėjo išrikiuoti Alvydo Stausko darbai, tapyti iš natūros, spalvingi Maios Berzinos bei Zane Berzinos dailininkių iš Latvijos paveikslai, užbaigti Violetos Gasparaitis kūriniai, taip pat Danguolės Brogienės, dailininkės iš Vilniaus, tapyba ant šilko. Nors šios dailininkės sritis yra abstrakcijų tapymas, tačęiau šį kartą šilką papuošė laumžirgiai, gėlės ir mažos mergaitės braidžiojančios po laukus. „Po 33 metų nuo instituto baigimo, pagaliau galėjau atsipalaiduoti ir išreikšti savo sielą, atsipalaiduoti, – pasakojo D. Brogienė. – Tai taip gera! Čia pirmas pleneras, kuriame dalyvauju, tačiau tikiu, jog tikrai ne paskutinis.” Įėjus į dvaro vidų buvo galima išvysti ir kitų menininkų darbus, taip pat ir Algirdo Gaižausko paveikslus, papuošusius dvaro vestibiulį, o menininkas iš Austrijos Josef Brunsteiner netgi sukūrė filmą apie dešimt dienų trukusį darbą plenere bei demonstravo jį koridoriuje ant sienos, kad visi norintieji galėtų pamatyti kurybos procesą iš arti. Kiemą papuošėužbaigtos skulpūros – kirviu iškirstas šv. Kristoforas, Edmundo Brogos krokodilas su kiaušiniais, įspūdingas Sauliaus Savicko angelas, Genadijaus Kovaliovo bei Algirdo Gaižausko medžio darbai.

„Šį plenerą išties galime vadinti sėkmingiausiu iš visų keturių, – teigė vienas iš organizatorių Virgilijus Gasparaitis. – Visi patenkinti ir nori sugrįžti dar kartą, todėl tikimės, jog ši tradicija nenutrūks.” Visi menininkai atvyko į plenerą savo lėšomis bei dirbo be jokio honoraro, tik iš pašaukimo ir noro prisidėti prie gražesnės Antazavės dvaro ir vaikų globos namų aplinkos. Belieka tik padėkoti Antazavės vaikų globos namų direktoriui Kęstučiui Ražanui už plenero metu meninkams suteiktą pastogę bei maistą, taip pat organizatoriams Virgilijui ir Violetai Gasparaičiams, kurie nepabūgo iššūkio organizuoti šį renginį.

Menininkės Jutta Brusteiner iš Austrijos (kairėje) ir Mélanie Vialaneix (Prancūzija). Autorės nuotr.

Menininkų darbo aplinka. Autorės nuotr.

Plenero dalyviai, atvykę iš 5 šalių. Autorės nuotr.

Antazavės dvaras, kuriame vyko menininkų pleneras. Autorės nuotr.

Susiję

ŠMC skaitykloje – skulptoriaus Mindaugo Navako įkvėpta vienos knygos paroda

Niujorkietis A. Bareikis naujausius savo darbus pasirinko pristatyti Lietuvoje

Fotografo V. Luckaus kūrybos sugrįžimas – pamirštų menininkų eros pradžia