Vis dėlto ši „Euromaidano“ tolerancija sukūrė „banditų“ ir „nacių“ dichotomiją, kur „banditai“ – V. Janukovičiaus valdžia ir struktūros, o „naciai“ – visas „Euromaidano“ judėjimas. Ji yra klaidinga, bet tokia stipri, kad neleido „Euromaidanui“ tapti progresyviu judėjimu, akcentuojančiu opias socioekonomines problemas ir žmogaus teisių pažeidimus – nors sociologinės apklausos rodo, kad būtent tai per „Euromaidaną“ gyventojus jaudino labiausiai.

Šiandien Ukrainoje progresyvios politikos klausimai beveik visuomet nutildo karo korta.

Siūlo galo beieškant

Kuomet 2013 metų gruodžio 8-ą dieną protestuotojai Kijeve nuvertė paminklą Leninui, vienas iš Ukrainos opozicijos lyderių Arsenijus Jaceniukas juokavo, kad „Leninas griuvo iš pavydo, nes jam pavyko sukelti vieną revoliuciją, o štai mūsų prezidentui – dvi”. Iš tiesų: žvelgiant iš šalies, „Euromaidano” protestai, sudrebinę Ukrainą 2013 metų lapkričio-gruodžio mėnesiais, priminė garsiąją „Oranžinę revoliuciją”, vykusią prieš dešimt metų. Ta pati vieta – nepriklausomybės aikštė Kijeve, panašus laikas – baigiantis metams ir spaudžiant šaltukui, ir tas pats priešas – Viktoras Janukovičius, kurio teise valdyti šalį abu kartus buvo suabejota, nors ir dėl skirtingų priežasčių. Netgi socialinis protestų pjūvis abiem atvejais atrodė panašiai – tai universitetų studentai, viduriniosios klasės atstovai, smulkieji verslininkai, daugiausia šalies vakaruose gyvenantys piliečiai.

„Euromaidano” protestai – didžiausi ir ilgiausiai trukę nepriklausomos Ukrainos istorijoje, savo mastu pralenkę net „Oranžinę revoliuciją”. Dėmesys jų metu buvo nukreiptas į ideologinius dalykus, o šalies politinės krypties pasirinkimas pristatytas kaip „Europa prieš Rusiją” ir „Rinkitės: pirmyn į Vakarus arba atgal į Sovietų Sąjungą”.

Kita vertus, nors dviejų didžiausių Ukrainos istorijoje protestų panašumai akivaizdūs, jie turi ir svarbių skirtumų. „Oranžinė revoliucija” buvo visuomenės atsakas į suklastotus rinkimus ir turėjo labai aiškų reikalavimą – atšaukti rezultatus ir pakartoti rinkimus, šįkart dalyvaujant nepriklausomiems stebėtojams. Protestuotojai prezidento poste norėjo matyti opozicijos lyderį Viktorą Juščenką, tuo metu kadenciją baigiantis Ukrainos prezidentas Leonidas Kučma postą mieliau būtų perdavęs Viktorui Janukovičiui. Žinoma, dešimties metų trukusio šalies valdymo L. Kučma nenorėjo baigti kraujo praliejimu, todėl derybos vyko ir su V. Juščenka.

Kairieji aktyvistai, kurie atkeliavo į „Euromaidano” protestus su socialiniais šūkiais už nemokamą mokslą, sveikatos apsaugą bei nepriklausomas profsąjungas kaip „europietiškąsias vertybes”, buvo vadinami provokatoriais tiek kalbose ant scenos, tiek savigynos būrių, tiek žiniasklaidoje. Jie buvo kaltinami protesto vientisumo griovimu.

„Euromaidano” metu Ukrainos opozicija atrodė daug labiau susiskaldžiusi ir nesugebanti suformuluoti konkrečių reikalavimų, kuriuos palaikytų dauguma. „Euromaidano” protestai apskritai prasidėjo kaip pilietinė iniciatyva, nelabai pasitikinti organizuotomis opozicijos partijomis ir jų lyderiais. O tuo metu „Oranžinės revoliucijos” metu protestuotojai aiškiai palaikė tuometį opozicijos lyderį šūkiu „Juščenka – TAIP”. „Euromaidano” šūkiai buvo įvairūs – nuo proeuropietiškų „Ukraina yra Europa” iki nacionališkai patriotinių „Šlovė Ukrainai”.

Kilus „Euromaidano” protestams, tuometis Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovičius jau buvo įpusėjęs savo kadenciją, konsolidavęs ir centralizavęs valdžią, todėl taip lengvai nusileisti neketino. Policija, vyriausybės paliepimu, agresyviai išvaikė pirmas proeuropietiškas demonstracijas, taip prišaukdama dar daugiau žmonių į naujus protestus. Nepriklausomybės aikštei apginti buvo suburti savigynos būriai, statomos ir stiprinamos barikados, o moterys, vaikai ir pagyvenę žmonės raginami nesirodyti aikštėje intensyvios konfrontacijos metu.

Nors kol kas nėra išsamios mokslinės „Euromaidano” protestų analizės, aukščiau minėti neramumų Ukrainoje panašumai ir skirtumai yra detaliai aprašyti bei aptarti Ukrainos ir Vakarų žiniasklaidoje. Tačiau egzistuoja ir kita grupė panašumų bei skirtumų, į kuriuos apžvalgininkai kreipia mažiau dėmesio. Paminklo Leninui nugriovimas, minėtas straipsnio pradžioje, gali tapti siūlo galu, galinčiu padėti šiuos panašumus ir skirtumus pastebėti.

Nuo komunizmo prie demokratijos: kada pasibaigs „perėjimas”?

Esama 2014 m. įvykių Ukrainoje paralelių su senesne, 1989-1991 metų, regiono istorija. Džiūgaujančių minių, griaunanačių Lenino paminklus, vaizdas nebuvo retas 9 deš. pabaigos ir 10 deš. pradžios antisovietinių protestų metu. Toks aktyvizmas tapo valstybių „perėjimo nuo komunizmo prie demokratijos” dalimi.

Nors teiginys „perėjimas nuo komunizmo prie demokratijos” moksliniu požiūriu nėra tikslus, nes komunizmas reiškia politinę ideologiją, o demokratija – valstybės valdymo formą (todėl apie perėjimą nuo vieno prie kito kalbėti būtų tas pat, kas kalbėti apie perėjimą nuo „žalios spalvos” prie „obuolių”). Tačiau toks „perėjimas” gan gerai atspindi tų dienų politikos klimatą bei žmonių viltis, aktualias ir „Euromaidano” dalyviams.

Šių vilčių varomoji jėga – ne tiek politiniai sprendimai, kiek utopiniai ir antiutopiniai vaizdiniai.

„Komunizmas” daugeliui protestuotojų reiškė niūrios autoritarinės praeities naštą, kuri vis dar jaučiama, tačiau galėtų išnykti nugriovus paminklą, simbolizuojantį praeitį.

Vis dėlto protestuotojų naudoti šūkiai, panašūs į Čilės komunistų partijos „El Pueblo Unido Jamás Será Vencido” (liet. „Vieningi žmonės niekada nebus nugalėti”), reikalavimas nacionalizuoti šalies pramonę ar garantuoti visų piliečių lygybę „Euromaidane” nebuvo suprantami kaip komunizmo idėjos.

Protestuotojams „demokratija” (nuo pat Šaltojo karo laikų smarkiai susijusi su „Vakarais”) reiškė tiesiog geresnį, sotesnį gyvenimą: galimybę pirkti kokybišką europroduktą, namuose atlikti euroremontą, be persekiojimo baimės apskųsti vietos valdžios atstovą, kai jis elgiasi „nedemokratiškai”.

„Demokratijos” reikšmė „Euromaidane” buvo lygiai tokia pat miglota. Smurtas prieš kairiuosius, feministus ar profesinių sąjungų narius nepriklausomybės aikštėje nebuvo laikomas antidemokratiniu. Tokiomis nelaikytos ir ksenofobiškos kalbos, skambėjusios nuo scenos. Daugelis protestuotojų praktiškai nieko nežinojo apie Europos Sąjungos struktūrą, asociacijos su Europos Sąjunga sutarties turinį, kartais nesuvokė ir skirtumo tarp „asociacijos” ir „narystės ES”.

Protestuotojams „demokratija” (nuo pat Šaltojo karo laikų smarkiai susijusi su „Vakarais”) reiškė tiesiog geresnį, sotesnį gyvenimą: galimybę pirkti kokybišką europroduktą, namuose atlikti euroremontą, be persekiojimo baimės apskųsti vietos valdžios atstovą, kai jis elgiasi „nedemokratiškai”.

Utopinis Europos vaizdinys dažnai buvo sustiprinamas anti-utopiniu Rusijos, kaip autoritarinės blogio šmėklos, vaizdiniu. Kaip pastebi sociologas Volodimiras Iščenko, „Euromaidane” didelė masė žmonių įtikėjo, jog palyginti nedidelės jų pastangos galėtų užkirsti kelią artėjančiai katastrofai, susijusiai su Rusijos neokolonijinėmis ambicijomis ir bendros ekonominės erdvės su Kazachstanu ir Baltarusija steigimu.

Reikalavimai ir rūpesčiai

Aptarus „perėjimo nuo komunizmo į demokratiją” paradoksą, galima sakyti, kad visuomenės tyrėjams būtų vertingiau – užuot įsiliejus į paplitusias diskusijas apie Ukrainos „perėjimą” ar geopolitinę kryptį – analizuoti tas istorijos akimirkas, kuriomis iškildavo „komunizmo prieš demokratiją” priešybė. Ir klausti ne „kas yra komunistiška?”, tačiau „ko nori protestuotojai, kad atsikratytų praeitimi ir ją užmirštų?”, taip pat ne „kas yra demokratiška?”, o „kokie yra protestuotojų reikalavimai ir viltys?”.

Iki „Euromaidano” ir iki karo vykusiuose protestuose Ukrainoje daugiausia buvo akcentuojamos socialinės ir ekonominės šalies gyventojų problemos. Tarptautinio Kijevo sociologijos instituto duomenimis, didžiausią rūpestį 2012 metais ukrainiečiams kėlė didėjančios maisto kainos (58%), komunaliniai mokesčiai (54%), darbo vietos netekimas (34%), laiku nemokami atlyginimai (32%), korupcija (27%) bei nusikalstamumas (20%).

Tačiau protestai, susiję su socioekonominėmis gyventojų sąlygomis, sulaukdavo mažiau profesinių sąjungų, nevyriausybinių organizacijų, politinių partijų, žiniasklaidos dėmesio.

Užtat protestai, susiję su ideologinėmis, politinėmis šalies problemomis, buvo plačiai nušviečiami ir palaikomi. Nors jie, minėtojo instituto duomenimis, tuomet gyventojams kėlė mažiausiai rūpesčių: bendradarbiavimas su ES (3%) bei NATO (1%), religinių grupuočių nesutarimai (2%) bei gretimų valstybių kėsinimasis į Ukrainos teritorijas (3%).

Tyrimas, kuriuo siekta nutapyti „Euromaidano” dalyvio portretą (protestų metu buvo apklausti 1037 atsitiktiniai protestuotojai) atskleidė, kad 92% iš jų nepriklausė jokiai politinei partijai ar nevyriausybinei organizacijai. Tik 5% iš jų atėjo protestuoti paraginti opozicijos lyderių, o trys svarbiausios protesto priežastys buvo policijos represijos, ypač smurtas prieš protestavusius studentus (70%), tuometinio prezidento atsisakymas pasirašyti Ukrainos ir ES asociacijos sutartį (53,5%) bei noras pakeisti gyvenimo kokybę Ukrainoje (50%).

Šie duomenys atskleidžia, kaip skyrėsi žmonių rūpesčiai. Matyti, kad daugiausia jiems rūpėjo socioekonominės problemos ir pilietinės teisės. Vis dėlto politikos lyderiai to neakcentavo.

Gal dėl to piliečių pasitikėjimas politikos lyderiais Ukrainoje yra itin žemas. Šalį skaldančios ideologinės bei geopolitinės problemos leidžia susiformuoti netikroms dichotomijoms, kai balsuoti už „mūsų niekšus“ atrodo teisingiau, negu už „jų niekšus“.

Atsispyrimas dichotomijai „banditai prieš nacius”

Viena iš dichotomijų, leidusi tiek valdančiajai partijai, tiek opozicijai išvengti diskusijų opiomis socioekonominėmis bei žmogaus teisių temomis „Euromaidane” buvo „banditai prieš nacius”. Egzistuojant supriešinimui, „Euromaidano” protestuotojai, kuriems įgriso „banditų” valdžia šalyje, savo grupėse toleravo net ekstremaliausias dešiniojo sparno jėgas, jei tik jos prieštaravo valdančiajam elitui. Kita vertus, šis elitas iš visų jėgų stengėsi pavaizduoti „Euromaidano” protestuotojus kaip „nacius”, kurių nacionalistinis radikalizmas skaldo valstybę. Taip piliečiai buvo skatinami palaikyti „banditus” kaip mažesnį blogį.

Tokia dichotomija valdančiojo politinio elito buvo primesta ir „Oranžinės revoliucijos” metu. Kai kada jos šaknys siekia net sovietinę praeitį, kuomet nacionaldemokratų disidentai, susirūpinę ukrainiečių kalba bei kultūra, buvo apšaukti antisovietiniais nacionalistais, o prieš juos imtasi represijų. Tačiau vienas svarbus skirtumas tarp sovietinių laikų ir „Oranžinės revoliucijos” yra tas, kad šiandien dešinieji radikalai iš tikro yra nepriklausoma politinė jėga, o ne tik dirbtinė, politinių priešininkų sukonstruota, kaliausė.

Kuomet Viktoras Juščenka 2004 metais kandidatavo į prezidentus, jis iš savo partijos už ksenofobines bei antisemitines kalbas išmetė Olehą Tjanhyboką. „Oranžinės revoliucijos” metu V. Juščenka kėlė politinės tautos idėją, sakydamas, jog nesvarbu, kokia kalba žmogus kalba, kokį tikėjimą išpažįsta ar kokios jis tautybės. Šiuo jis suvienijo nuosaikius nacionalistus ir liberalus, prijungė ir dalį apolitiškų protestuotojų. Bet per 2012 metų rinkimus, O. Tjanhyboko socialnacionalistų partija „Svoboda“ surinko net 12.3% balsų, o vykstant „Euromaidano“ protestams apskritai atsidūrė politinių įvykių ir institucijų centre, išplėsdama dešiniojo Ukrainos sparno ribas iki tokių radikalių grupuočių kaip „Stepano Banderos Tryzub organizacija“ ir „Ukrainos Patriotas“.

„Euromaidano“ tolerancija kraštutinei dešinei sukūrė „banditų“ ir „nacių“ dichotomiją, kur „banditai“ – V. Janukovičiaus valdžia ir struktūros, o „naciai“ – visas „Euromaidano“ judėjimas. Ji yra klaidinga, bet tokia stipri, kad neleido „Euromaidanui“ tapti progresyviu judėjimu, akcentuojančiu opias socioekonomines problemas ir žmogaus teisių pažeidimus.

Radikaliosios dešiniojo sparno grupuotės pasirodė disciplinuotos ir organizuotos konfrontacijų su policija metu. Opozicijos lyderis Vitalijus Kličko tuo metu pripažino, jog nacionalistai „nėra jo herojai“, kad Lenino paminklas jam asmeniškai netrukdė ir jo partija apie planuojamą nugriovimą nieko nežinojo (už šį nugriovimą atsakomybę prisiėmė „Svoboda“). Tačiau V. Kličko taip pat sakė, kad jis bendradarbiauja su „Svobodos“ nacionalistais dėl bendro tikslo nugalėti politinį režimą.

Kairieji aktyvistai, kurie atkeliavo į „Euromaidano” protestus su socialiniais šūkiais už nemokamą mokslą, sveikatos apsaugą bei nepriklausomas profsąjungas kaip „europietiškąsias vertybes”, buvo vadinami provokatoriais tiek kalbose ant scenos, tiek savigynos būrių, tiek žiniasklaidoje. Jie buvo kaltinami protesto vientisumo griovimu ir perdėtu rimtumu, kurio galėjo nesuprasti minia.

Šis priešiškumas kairiesiems nebuvo vienintelis „Euromaidano” protestuotojų tolerancijos dešiniajam ekstremizmui pavyzdys. Nuo scenos buvo skaitomi ksenofobiniai ir antisemitiniai eilėraščiai bei pasigirsdavo raginimai kovoti prieš provokatorius kairiuosius. Taip pat ir protestuojančios feministės buvo užpultos ašarinėmis dujomis.

Netgi kai liberalioji Ukrainos žiniasklaida pasmerkė dešiniųjų radikalų smurtą Nepriklausomybės aikštėje, pateikdama video medžiagą kaip įrodymą, „Euromaidano” organizacinis komitetas ir opozicijos lyderiai jokio pasiaiškinimo ar pranešimo dėl to nepateikė. Tad aktualus klausimas šis: ar tokios grupuotės turėtų būti laikomos „taktiniais partneriais“ kovoje prieš režimą? Greičiau ne, tokia partnerystė tik stiprina minėtą netikrą „banditai prieš nacius“ dichotomiją.

Kas iš to?

Šios refleksijos apie „Euromaidaną“ išvados turi tiek optimistinį tiek ir pesimistinį aspektą. Optimistinis rodo, kad Ukrainos žmonės susirūpinę savo socioekonomine padėtimi, turi lūkesčių, tikisi geresnės teisinės sistemos, sąlygų naudotis pilietinėmis teisėmis. Taip pat jie geba ir nori, netgi be politikos veikėjų arba nepaisant jų raginimo mobilizuotis savo teises ginti protestuose. Nors veiksmai ir grindžiami utopiniais „Europos” ir “demokratijos” idealais, jie rodo, kad kolektyviniai veiksmai Ukrainoje yra įmanomi. Netgi tarp piliečių, kurie paprastai save laiko apolitiškais ir nepriklauso jokioms partijoms ar pilietinėms asociacijoms. Tad progresyvus politinis judėjimas yra įmanomas.

Pesimistinis išvados komponentas rodo, kad egzistuoja tendencija piliečių lūkesčius ir rūpesčius vaizduoti nacionalizmo ir konservatizmo rėmuose (kita vertus – kaip ir daugelyje kitų Europos valstybių). Radikalių nacionalistų partija „Svoboda”, vadovaujama O. Tjahnyboko tik per devynerius metus iš politikos paribių pakilo į patį „Euromaidano” protestų centrą. To priežastis gali būti didžiulis ukrainiečių skurdas, prastėjantys švietimo standartai, kairiųjų pažiūrų atstovų demonizavimas ir policijos žiaurumas, savo ruožtu lemiantis ir piliečių žiaurumą („Euromaidanas” buvo ne tik didžiausias pastarųjų metų protestas Ukrainoje, tačiau ir geriausiai atskleidęs policinės priespaudos mastą šalyje).

Šio Ukrainos posūkio dešinės link priežasčių paieška yra atskiro dėmesio reikalaujanti tema. Tačiau jau dabar aišku, kad bet kokie šalies politiniai projektai, siekiantys progresyvių permainų, visų pirma turės ištrūkti iš „banditų ir nacių” dichotomijos, atsisakant rinktis mažesnį blogį, o vietoje to atsigręžti į opias piliečių socialines bei ekonomines problemas.

Šaltinis: pagal žurnale „Debatte” spausdinamą Anastasijos Riabčiuk straipsnį parengė Simas Butavičius. Maloniai dėkojame autorei už leidimą naudoti.

Apie autorę:

Anastasija Riabčiuk yra socialinius judėjimus tyrinėjanti mokslininkė, apsigynusi disertaciją jungtinėje Ukrainos nacionalinio universiteto „Kijevo Mohylos akademija” ir Prancūzijos École des Hautes Études en Sciences Sociales doktorantūros programoje. Šiuo metu A. Riabčiuk atlieka podoktorantūros stažuotę Keiptauno universitete (Pietų Afrikos Respublika)

Susiję

Aiškėja skausminga tiesa – „Facebook“ reklama buvo neefektyvi