Svarbiausia – būti žmogumi

Pagrindinė nuotrauka
Živilės Karevaitės nuotr.

Už lango skamba Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios varpai, ūžia pro šalį prašvilpiančios mašinos, klega pavasarišku penktadieniu besimėgaujantys praeiviai. O dailininkės Saulės Kisarauskienės dirbtuvėje tylu ir ramu. Tik įtempus ausis gali išgirsti, kaip šnabžda drobės…

Ieškant įkvėpimo

Menininkai sako, kad kuriant būna pakilimų ir nuosmukių. Ar patiriate kūrybinių krizių?

Gyvenimas siunčia kiekvienam žmogui įvairių išbandymų: ligų, problemų su tėvais ar vaikais. Kai turi problemų šeimoje, kūryba jau tampa kitokia. Tai, kas būna svarbu jaunystėje, vėliau nublanksta. Nori to ar nenori. Patirtis ,,užgesina“ impulsyvumą, aktyvumą, tampa aišku, jog emociniai proveržiai yra tušti ir jais nereikia žavėtis.

Kūryba yra didžiulis balansavimas tarp idėjos, formos, vidinės energijos, aplinkos ir kitų dalykų. Aplinka, kurioje gyveni, menininką arba slegia, arba pakilėja. Kodėl, tarkim, Paryžius ar Niujorkas įkvepia? Žiūrėdamas į juos žmogus negali būti primityvus. O jeigu esi kilęs iš kaimo, tai įkvepia peizažas, ramunės, saulėlydžiai, upeliai. Visa, kas yra aplinkui.

Taigi įkvėpimas kurti ateina iš aplinkos?

Taip, bet tas įkvėpimas nebūtinai yra kūrybinis. Jei idėjos nepergalvoji, jeigu peizažas lieka tik peizažu, čia ne kūryba. Tai yra visai kas kita. Sakyčiau, kūryba prasideda nuo gilios, gilios idėjos. Žinoma, atsakymo į klausimą, iš kur kyla tos idėjos, nėra, nors kūrėjai jo vis ieško.

Visą gyvenimą nepaklusote socialistinei santvarkai, tuometinėms madoms, nemėginote įtikti. Ką dabar patartumėte jauniems menininkams?

Kiekvienam jaunam menininkui aš patarčiau pažinti gyvenimą. Jis nebus kūrėjas tol, kol nesupras, ką jis iš tikrųjų nori daryti. Vien pasakymo, kad bus dailininku arba aktoriumi, negana. Norėti kažko yra tik pradžia. Bet ką paskui daryti su norėjimu ir kaip tai realizuoti?

Pirma, reikia visokių patirčių. Ir į užsienį nuvažiuoti, viskuo domėtis. Tik nereikia galvoti, kad alkoholis ar narkotikai gali padėti. Vargu. Jeigu nori būti rimtas kūrėjas, tai tik ,,užgesins“. Netikros iliuzijos gali užkirsti kelią ir tuomet iškils rizika ir pasilikti tose iliuzijose. O jų ir taip daug jauniems žmonėms.

Nepasakyčiau, kad aš labai garbinu kūrybines profesijas, nes svarbiausia būti žmogumi. Jeigu turi žmogiškąsias savybes, tai gali daugiau palikti žmonijai nei tas, kuris įsivaizduoja esantis aukštai, bet su žmogiškumu gerokai prasilenkia. Tokio menininko kūryboje atsispindi panieka žmogui, moteriai, gailesčio nebuvimas. Kam tuomet reikia meno, apie ką jis kalba? Puikybę, egoizmą? Jo ir taip pilna gatvėje.

Žinoma, yra istorijoje daug garsių kūrėjų, kurie buvo žiaurūs egoistai. Bet aš ne už tokius.

Prabylanti materija

Menininkai dažnai būna egocentrikai. Kaip manote, kodėl taip yra?

Todėl, kad visuomenė paprastai tą leidžia. Jeigu visuomenės reikalavimai kūrėjui būtų kitokie ir jeigu visuomenė būtų kitokia… Jeigu tikrus moralinius principus demonstruotų Seimas ar Prezidentas, tai visi žmonės kitaip jaustųsi ir kūrėjų gretose nebūtų tokių.

Ar galėtumėte išskirti daugiau savybių, be egocentriškumo, kurios būdingos menininkams?

Menininkai apdovanoti visokiomis savybėmis. Kartais kūrėjai pasineria į meditaciją, mistiką ir tada bando kurti. Pinigų troškimas taip pat padaro savo. Žmogus pilnas visokių savybių, ne išimtis ir kūrėjai. Ir jeigu jam reikia auditorijos, kad jį būtinai matytų ir tik taip, kaip nori jis, žiūrovą jis tiesiog prievartauja.

Kokios savybės Jums padeda kurti?

Nežinau (juokiasi). Aš esu viena iš tų vienišių. Kai pradedu dirbti, prisidedu dirbtuvėse eskizų ir aplinkoje neturi būti jokių žmonių, net artimų. Jie mane blaško. Aš turiu visiškai užsidaryti ir tik tada galiu dirbti. O po to irgi ne visada galiu rodyti, nes turi labai ilgas laiko tarpas praeiti, kol man pačiai tie darbai pasidaro neįdomūs. Tik tada galiu juos traukti ir žiūrėti. Čia taip pat yra savotiškas egoizmas. Aš nežinau, kam aš darau.

Kuriu dėl to, kad man taip susiklosto visi dalykai, kuriuos noriu išreikšti. O po to man jie tampa neįdomūs. Žinoma, yra daug idėjų, kurių aš neįgyvendinau. Jos taip ir liko idėjomis, nes gyvenimas buvo visoks, ir nieko nepadarysi. Žinoma, kai kurių gaila, kai kurių ir ne.

O tas idėjas įgyvendinti dabar būtų neįdomu?

Tai praeitis. Su idėjomis yra taip: neįgyvendintos jos paskui persiformuoja, perauga į kažką kitą. Jos turi būti realizuotos, kai atsiranda. Niekada nebūna taip, kad išpildai absoliučiai tai, ką nori, nes tapyba, grafika, skulptūra yra materialios medžiagos, o čia disponuoji savo vaizdiniais, jausmais, įsitikinimais ir labai subtiliomis materijomis. Labai sunku tą materiją priversti kalbėti su tavimi. Ne kiekvienam duota ir ne kiekvienas pajėgia tai įgyvendinti.

Graviūra ežere

Kas Jus įkvepia kurti?

Knygos ir muzika. Labai patinka klasikinė, minimalistinė muzika, džiazas. Mėgstu Bethoveną, Bachą, Šubertą ir kitus didžiuosius kūrėjus. Žinoma, yra labai gražios sakralinės muzikos, rusų sakralinė muzika yra nuostabi.

Taip pat įkvepia žmonės, kurie bent šiek tiek išsilavinę, apsiskaitę. Pavyzdžiui, žiūri į ežerą ir jo atspindžius, o matai japonų graviūrą. Jeigu kyla audra, iškart prisimeni siautėjantį Bethoveną.

Mes jau nenatūralūs, todėl tie primityvieji dailininkai, pavyzdžiui, buvusi daržininkė ar siuvėja, kai ji pradeda piešti, tai daro tikrus, nuostabius dalykus. O mes esame jau apaugę keliais sluoksniais.

Kiek užtrunkate prie vieno darbo?

Įvairiai. Yra buvę keletas tokių protrūkių, kada tikrai junti, jog nori kažką pasakyti. Bet jis baigėsi ligoninėje, nes, benuodydama plokšteles, apsinuodijau. Ir po to trejus metus negalėjau dirbti. Man be galo gaila, bet to jau niekados negrąžinsi.

Šiaip mano būna gana ilgi kūrybos procesai. Vis dar atrodo, kažko nepasakei, darai vieną, kitą bandymą. Ir po to jau būna išsekimas, apima nepasitenkinimas savimi.

Jeigu kiltų karas, tai vieną darbą pasiimčiau su savimi. Pažiūrėjusi į jį galiu pasakyti, čia aš esu. O visi kiti paveikslai lyg ir mano, lyg ir aš, bet ne visai.

Kodėl imtumėte būtent tą vienintelį darbą?

Todėl, kad jis yra beveik tuščias, todėl jis ir geras. O kas ką jame pamatys, čia jau kiekvieno žiūrovo reikalas. Jis nutapytas 1998 metais ir pavadintas C-1. Visas tas laikotarpis buvo toks, kad, atrodo, vis darai ne tą, o po to supranti, kad beveik nieko nereikia daryti. Tas niekas ir yra kaip minimalistinė muzika. Jeigu nebus skambėjimo, nebus ir muzikos. Nors nepasakyčiau, kad pabaigusi ir šitą darbą džiaugiausi.

Nesu nutapiusi nė vieno paveikslo, į kurį pasižiūrėjusi būčiau labai savimi patenkinta. Galbūt nėra blogai, ką padarau, bet kad didžiuočiausi, nepasakyčiau.

Gal su minimalizmu atsiranda talpumas? Pasakant mažai, galima pasakyti daug?

Tapyboje spalvos buvimas, pasakymas nepasakant duoda daug interpretacijų. Ir aiškinti nereikia. Jeigu tik bandysi tą minimalizmą užkaišioti idėjomis ir įžvalgomis, sugadinsi. Jis yra ir nieko nereikia iš jo norėti. Jis egzistuoja kaip vakare nurimęs ežeras. Mūsų interpretacijos yra tik žodžiai, bet ar kūryba tikrai tą sako? O gal ir nebūtina kiekviename paveiksle ieškoti gilių minčių.

Aukščiau už viską

Jūsų ir vyro paveikslus apibūdindavo žodžiu „kisarauskiškas“. Kuo pasižymi ,,kisarauskiški“ darbai?

Pirmiausia konstruktyvumas. Netgi jo dienoraščiuose yra rašoma: ,,Vėjas drasko medžius, jie kunkuliuoja, blaškosi…” Jis ir ten mato didžiulį gaivalą, potenciją, nors tie medžiai, atrodo, siūbuoja ir tiek, o jokio gaivalo jie patys savaime neturi. Gaivalas buvo pats Kisarauskas.

O kuo tuomet išsiskiria Jūsų kūryba?

Pirmiausia ji yra daug ramesnė. Netgi mūsų požiūris į literatūrą, graikų tragedijas skyrėsi.

Vincui ir ten svarbios kunkuliuojančios aistros, tragiški likimai. O mane įkvepia pačios graikų moterys ir jų tragiškumas, užsiangažavimas, kad ir tos pačios Antigonės apraudoti brolį, gelbėti tėvą, priimti smūgius, bet kartu ir nepriimti, būti kažkuo aukščiau už viską. Šituo klausimu mes labai skyrėmės.

Kodėl Jums būtent graikų moterų tragiškumas buvo toks svarbus?

Aš pati moteris (juokiasi), ir dėl to, kad esu moteris ir kad gyvenau tokioje visuomenėje. Aš nežinau, kiek dabar ji yra pasikeitusi, bet mūsų laikais moteris buvo velniškai niekinama. Buvo sakoma: „Ach, tos bobos“. Žinoma, ir dabar yra paniekos moteriai. Man tai absoliučiai nesuvokiama.

Mano tėvų namai buvo kitokie. Mane toks požiūris į moterį labai slėgė. Juk vyrai be moters negali gyventi. Jie patys pagimdyti moters. Jie paskui turi moteris – savo dukras. Koks čia dvasinis bukumas? Aš nesuprantu. Kodėl lietuviai šitokie? Todėl tos graikų tragedijų moterys man buvo labai artimos. Ir iki šiol artimos.

Kūrybinis vientisumas

Jūs iliustravote Eduardo Mieželaičio poezijos knygą. Šios iliustracijos sovietų valdžios buvo pasmerktos. Kaip tai paveikė Jūsų kūrybą? Tas pasmerkimas labiau paskatino tolimesnį norą kurti, eiti savo vaga ar nuleisti rankas?

Ta knyga ir tos iliustracijos – nei didžiulis avangardas, nei kažkoks pasaulio atradimas. Bet ateina žmonės, kaip tie patys graikiški likimai, į tokią epochą, į tokią situaciją. Aš pakliuvau į tokią situaciją, kada Chruščiovas Maskvoje visus tuos avangardistus traiškė. Tas pats atsitiko Lietuvoje. Po daug metų leidyklos direktorius man pasakė, kad iš Centro komiteto jiems buvo liepta Kisarauskienei dešimt metų neduoti jokio darbo. Žinoma, aš to nežinojau. Vis nueidavau, galvodavau, kad ką nors gausiu.

Žinoma, tai yra likimas, kuris… Žlugdė ar ne? Kažkiek taip. Prisimenu, kad po kurio laiko į parodą atnešiau kažkokį darbą: „Ką Kisarauskienė atnešė? Darbus! Lauk!“. Tada iš vienos pusės buvo skaudu, iš kitos – kiti tuos darbus matė ir kai kurie dailininkai sakė: „Aš mačiau tavo darbus – tai geri darbai. Tu tik nesinervink“. Nervinkis nesinervinęs, bet valgyti tai norėjosi. Bet, kita vertus, šitos pamokos išėjo į gera. Ir ta pati rusų Ana Achmatova nukentėjo, kai ją uždraudė ir nespausdino. Tu matai, kaip žmonės, kenkdami kitam, daro savo karjerą. Net ant jų pykti neišeina. Jų tiktai gaila. Jie buvo įrankiai, įrankiai šitos ideologijos. Ir ką jie šiandien turi?.. Daugelis iš jų, kurie ten visaip mėtė ir kitaip dergė, šiandien neturi iš ko parodas padaryti. Paprasčiausiai darbų neturi. Kitas dalykas, kai esi išbrauktas, įgauni didžiulę laisvę. Tu esi absoliučiai laisvas. Tu darai taip, kaip nori. Kai aš iliustravau E. Mieželaitį, man buvo 23 metai, o kai išleido, man buvo 24 metai. Buvau nebrandus žmogus.

O Jūs tada supratote, kad problema ne Jūsų darbai, o politika?

Šitą aš iš karto supratau, nes visai ne aš tas iliustracijas sugalvojau. Mieželaitis su dailininkais nuvežė į Maskvą parodyti, kad štai Lietuvoje yra tokių kūrėjų. Poetas Borisas Sluckispamatė mano darbus ir liepė Mieželaičiui duoti man iliustruoti savo poeziją. Man buvo šokas – iliustruoti Lenino premijos laureto knygą. Parsinešiau rankraštį, skaičiau – visai gražūs eilėraščiai, įkvepia. Ir viskas. Leidyklai mano iliustracijos labai patiko. Bet…

Aš paskui susipažinau su maskviečiais, kurie ir toliau mane globojo, buvo mano kūrybos draugai. Jeigu Lietuvoje beveik nebuvo kam mane palaikyti, tai maskviečiai, kai aš nuvažiuodavau, manęs laukdavo. Ten aš jausdavausi gerai. Kad ir ne kasdien, bet turėjau į ką atsiremti. Žinojau, kad ne mano čia problema. Kad tai pirmiausia yra visuomenės problema, politikos problema.

Po to temos, kūryba pasikeitė?

Man kartais atrodo, kad aš ir šiandien tokia pati. Darbai – gal vienas didesnis, kitas – mažesnis, bet man atrodo, kad aš esu iš tų, kurie lieka beveik vientisi.

Įelektrinantis kūrybos procesas

Pradėjote kalbėti apie raišką. Jūs kuriate grafiką, tapote. Kas Jums labiau patinka?

Mėgstamiausias užsiėmimas yra kūryba (juokiasi). Grafikos aš jau seniai nedarau. Po to, kai apsinuodijau, dariau vis mažiau ir mažiau. Čia yra tokia alergija.

Vienu metu aš labai mėgau monotipijas, beveik nedariau eskizų. Pasikloju lentą, užsivoluoju. Ir darau monotipijas. Nepatinka – į šiukšlių dėžę. Šiukšlių dėžė, žinoma, būdavo pilna. Daug kas klausdavo: „Kas čia? Čia ne menas!”. Na ir nereikia, bet man buvo gera. Buvo gera pajusti, kad nevergauju žmonių nuomonei. Na ir kas, tapytojai su diplomais – ir būkit, aš ne prieš jus. Tarp jūsų tikrai yra labai gerų, bet aš darau tai, ką noriu.

Ar būna tokių atvejų, kai būtent idėja padiktuoja raiškos būdą?

Taip. Yra tas dalykas, kai diktuoja ir tu kitaip negali.

Prieš pradėdama kurti Jūs įsivaizduojate viską iki smulkmenų ar viskas išsirutulioja proceso metu?

Proceso metu būni kažkoks ,,įsielektrinęs“. Kai stovi šalia drobės, uždedi potepį ir jis toks materialus, o tu toks ,,įsielektrinęs“ su įvairiais vaizdiniais, pradedi su ta drobe kovoti. Dedi brūkšnį, jį nugramdai, vėl dedi. Kita dieną – vėl ne tas. Vėl gramdai, vėl tepi. Vėliau lyg kažkas pašnibžda, kad tą mažutį taškelį reikia padėti taip ir tas taškelis padiktuoja visą kitą gamą. Nežinai nei kodėl, nei kada tas ateis. Su drobe visada tiesiog kovoji. Tu nori vieno, o ji – materiali. Ir tos pačios spalvos. Tu vos vos ją padarei šviesesnę ar vos vos rausvesnę ir ji visai ką kita kalba. Ta begalinė gama. Ir iš tos begalinės gamos atrinkti, kad atitiktų ir mintį, ir būseną, labai sudėtinga.

Sprogstantis ekperimentas

Galbūt atsimenate, kaip Jūsų darbus pakeitė atgauta nepriklausomybė?

Tai turėjo didžiulį ryšį. Aš labai pavydžiu jūsų kartai. Nepriklausomybė iš pradžių buvo labai sunki, kol viskas susireguliavo, susidėstė, bet neliko politinio teroro, kuris visą laiką tvyrojo mūsų gyvenime. Nesvarbu, kad nesodino į kalėjimą, bet tai tvyrojo ore. Tas negalėjimas visą laiką būti tuo, kuo esi, slėpti save… Dabar komunistai gali kalbėti su konservatoriais, ginčytis, ir tai gali daryti atvirai. Jūs neįsivaizduojate, kaip mes gaudavome kai kurias knygas, – iš kažkur, kažkaip. Tas pagrindines filosofines, poezijos knygas ir Nobelio premijos laureatų kūrinius. Taigi ne visus spausdindavo, ne visus įsileisdavo.

Jeigu būtumėte visą laiką gyvenusi dabartiniais laikais, ar kūryba būtų kitokia?

Tikriausiai. Tikriausiai aš sau leisčiau dar daugiau eksperimentuoti. Būčiau ne tokia konservatyvi – mes vadinome save modernistais, bet, lyginant su šių dienų kūryba, buvome konservatyvūs. Kažką daryčiau kitaip, kitaip save realizuočiau.

Kuo pasireiškia tas konservatyvumas?

Nėra to pagrindinio sprogdinančio eksperimento. Mūsų pažiūros nebuvo sovietinės, bet jos buvo kitaip konservatyvios. Jos buvo užspaustos tam tikrų principų. Dabar aš nebijočiau laužyti tų principų. Nebūtina pulti į tuos super eksperimentus, bet aš daug daugiau ieškočiau. Yra daug įdomių dalykų ir ypač šiais laikais, kada gyvenimas toks nevienareikšmis. Šita epocha iš vienos pusės yra sunki, iš kitos – nuostabi.

O nepradėjote daugiau eksperimentuoti?

Ne. Tuo labiau, kad nepriklausomybės pradžioje buvo sunki mano finansinė situacija. Bet aš nepaprastai džiaugiuosi, kad gyvenu dabar, nes aš net ir smetoninę Lietuvą atsimenu: Laisvės alėjoje pardavinėjo nepaprastai skanias dešreles, o mama virdavo nepaprasto kvapo želė iš natūralių medžiagų.      

Su lyriniais nukrypimais

Jūsų kūryboje yra labai dažna namų erdvė: moteris prie stalo, stovinti moteris. Kodėl?

Aš nežinau, ar tai namų erdvė. Reikėtų pasakyti kitaip – aš esu namų žmogus. Nors aš ir labai mėgau keliauti, dabar tam nebėra sveikatos. Visas gyvenimas, koks jis bebūtų, jis visas vyksta namie. Bet tvirtinti, kad tai matyti kūryboje, nežinau, ar galiu.

Jūsų vaizduojamoms moterims tarsi ankšta paveiksluose, ar tai galėtų reiškia sovietinę izoliaciją?

Niekada nedarykite tokios klaidos. Politika ir menas yra du skirtingi dalykai. Aš kategoriškai prieš tokį suvokimą. Jeigu jos yra įspraustos, tai turbūt taip ir reikia, bet ne dėl politikos. Suprantate, čia yra formalus reikalas, įdomu, kaip tą moterėlę patalpinti į beveik neįmanomą kvadratą. Kaip ją surangyti.

Bent man politika toli. Pirmiausia yra žmogiškosios problemos, žmogaus egzistencinės problemos pačia giliausia prasme – kas tu esi. O tuo labiau moteris visatoje turi ypatingą misiją. Tegul vyrai ką nori šneka.

Studijavote tekstilę. Kodėl vėliau ji dingo iš Jūsų gyvenimo?

Aš iš pradžių stojau į grafiką. Niekada nenorėjau būti tekstilininke, nes mano tėveliai spaustuvininkai ir aš esu iš tų, sakykim, spaustuvininkų. Po to aš bandžiau perstoti ir man nepavyko. O paskui, kai gavau Mieželaitį, galvojau, kad nebesikankinsiu stodama į institutą, nes jau tada gavau per galvą ir už knygą, ir už Kisarauską. Maniau, kad nepriims vien dėl pavardės. Profesija ne kažkokia paslaptis. Jeigu tu dirbi,viską gali atrasti.

Kokiai meno srovei priskirtumėte savo darbus? Ar juose yra kubizmo?

Kubizmo – ne. Aš tiesiog esu modernistė su lyriniais nukrypimais.

Ačiū už pokalbį.

 

Nuotraukų autorė Živilė Karevaitė

Patalpinta: Rašiniai