Spalvinga kasdienybė

Pasigirdusi pavojaus sirena ne tik sudrasko tylą, bet ir septyniomis minutėmis sutrumpina gyvenimą. Taip man tvirtina Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos (APGV) pirmosios komandos ugniagesiai gelbėtojai, pasakojantys apie stresą, kurį patiria darbe.

O išgirdus sireną, nėra laiko ieškoti cigaretės nuraminti nervus – susiruošti ir išvažiuoti į įvykio vietą reikia per vieną minutę. Tik kratydamiesi automobilyje gaisrininkai turi laiko pasiruošti tam, kas jų laukia. Jei kelionė ilgesnė, spėjama ir kiek atsipalaiduoti. Įsitempęs lieka tik vienas – vairuotojas. Tai, kad reikia lėkti dideliu greičiu laviruojant tarp automobilių – tik vienas iš nepatogumų. Bene labiausiai ugniagesius vairuotojus slegia tai, kad jų transporto priemonės neapdraustos: kas nors nutiks kelių milijonų litų vertės automobiliui – problemų neišvengsi.

Tuo tarpu norint kovoti su ugnimi, pirmiausia reikia įveikti tamsos baimę. „Gaisrai nėra tokie, kokius juos rodo filmuose“, – purto galvas ugniagesiai. Pasak jų, degančiame pastate taip tamsu, kad sunku ką nors įžiūrėti didesniu nei ištiestos rankos atstumu. Darbuojantis tokioje tamsoje nežinia, kokia staigmena tavęs laukia: gal į duobę įkrisi, gal prie atvirų laidų prisiliesi, o gal lubos ant galvos užgrius. Tačiau gaisrininkai į tai žiūri ramiai. Tie, kuriems pavojaus akivaizdoje dreba kojos ir rankos, palieka šį darbą, neištvėrę nė metų. Tuo tarpu tie, kurie lieka, kovoja su kitomis problemomis.

Pilki rūpesčiai

Kalbantis paaiškėjo, kad daugiausia rūpesčių ir įtampos gaisrininkai patiria ne dėl gresiančių pavojų ar matytų vaizdų, o dėl to, kad jiems trūksta patogių darbo sąlygų. Pasidomėjus, kas blogai su tomis sąlygomis, ugniagesiai parodo į viršų. Mūsų susitikimo vietą – nedidelę patalpą – apšviečia vienintelė elektros lemputė, todėl dalis vyrų tolimajame kambario kampe skendi prieblandoje. Su neslepiamu kartėliu gaisrininkai pastebi: „Nėra čia ko labai tikėtis – visgi garaže gyvenam“. Po to pasipila kitokių nusiskundimų lavina: socialinės garantijos mažėja, motyvacijos tobulėti nėra, pensija – ne poilsis, o vis artėjantis garantuotas atleidimas iš darbo. Baimė ne tik dėl kvėpavimo takų ligų, nugaros traumų, regėjimo sutrikimų, bet ir ateities. Griežti reikalavimai: du kartus neišlaikytas fizinio pasirengimo testas tolygus atleidimui iš darbo. Kartą metuose privalomas psichologo konsultacija. Galbūt jis padeda tvarkytis su įtampa darbe? Kalbėdamas su psichologu ugniagesys negali išsipasakoti savo problemų, nes tai gali sukelti nemalonumų: „Kai paklausia, ar viskas gerai, linksime galva“.

Kova su įtampa

Psichologai Inga Verbiejūtė ir Marius Daugelavičius teigia, kad bėda po vieną nevaikšto – problemos darbe dažnai sutampa su nesusikalbėjimu ir pykčiais šeimoje. Mano kalbinta gaisrininkų komanda negalėjo įvardyti, kad namie jų bendravimas skiriasi nuo kitų žmonių. Tad kodėl ugniagesio profesija yra įvardijama kaip viena iš labiausiai stresą sukeliančių pasaulyje? Atsakymas slypi psichologės I. Verbiejūtės teiginyje: “Galima kelti prielaidą, kad įtampa darbe dažnai susijusi su didesne atsakomybe ir mažesniu apibrėžtumu”. Sunku būtų rasti profesiją, kurioje būtų didesnė atsakomybė, nei ši, kai nuo tavo sprendimų priklauso žmonių gyvybės.

Kaip kovoti su persekiojančia įtampa? M. Daugelavičius siūlo daryti kvėpavimo pratimus arba užsiimti fizine veikla. Ugniagesiai atsako, kad jiems labiausiai padeda buvimas kolektyve ir savas humoras. Lengviau gyventi, kai žinai, kad tavo bėdas padės ištverti 15 draugų būrys. „Mes čia dalinamės ir gyvenimą, ir maistą. Gaisre pamatai gerąsias žmogiškas savybes“, – atsisveikindamas sako 49 metų gaisrininkas Gediminas, kuriam liko vieneri metai iki pensijos. Akimirkos, kai jo gyvenime nebeliks įtampos.

* LifeCare.com internetinės apklausos duomenys

Susiję