Maestro paveikslai, kava ir geltonos rožės

Juozo Miltinio biblioteka. Autorės nuotr.

Juozo Miltinio palikimo studijų centras įkurtas 1996 m. režisieriaus asmeniniame bute, vykdant paskutinę valią. Šiame centre saugomas ne tik visas J. Miltinio palikimas, bet ir metraštininko Kazimiero Vitkaus Panevėžio dramos teatro archyvas, režisieriaus draugų centrui padovanoti meno kūriniai.

Centre išsaugoti du autentiški kambariai ir koridorius, o iš miegamojo ir dar prijungto buto sukurta erdvė parodoms. Svečių kambaryje ir bibliotekoje viskas tarsi ką tik palikta J. Miltinio. Įžengus į svetainę, į kurią pirmiausia visus užsukusius pakviesdavo režisierius, patenkame į tikro intelektualo sukurtą interjerą. Antikvariniai baldai: XIX a. drožinėtas stalas, XVII a. odinė kėdė, itališkas staliukas ir įmantrios turkio spalvos sienos. Visur gausu meno kūrinių – daugiausia aktoriaus portretų, kurie iškabinti ant visų sienų koridoriuje ir svetainėje.

Užsukus čia dar galima pajausti ir netgi užuosti J. Miltinio susikurtą namų atmosferą. Apie kiekvieną daiktą galima išgirsti intriguojančią istoriją, kurią mielai papasakos centro darbuotojos. Štai svečių kambaryje sieninėje spintoje saugoma režisieriaus kavos pupelių skrudintuvė ir kavamalė, dar likę jo paties gaminto geltonų rožių užpilo. „Juo ne tik svečius vaišindavo, bet mėgdavo ir pasikvėpinti“, – teigė centro darbuotoja. Pasirodo, geltonos rožės buvo mėgstamiausios J. Miltinio gėlės, jas dažnai dovanodavo užsukę svečiai. Vienas paskutinių Miltinio įrašų užrašų knygutėje buvo: „Nepamiršti liepos 13 d. užpilti geltonas rožes“. O apie kavą – kita istorija: kai Miltinis dar gyveno bendrabutyje, kilus gaisrui režisierius gelbėjo tik du daiktus – kavamalę ir savo portretą.

Įdomiausia šio muziejaus dalis  – biblioteka, kurioje išsaugota paties Miltinio sukurta tvarka. Iš beveik 3500 knygų tik apie 200 yra lietuvių kalba, nes maestro skaitė prancūziškai, angliškai, vokiškai, itališkai, ispaniškai, mokėjo ir klasikines – senovės graikų ir lotynų kalbas. Paskutinėmis savo gyvenimo dienomis mėgo vartyti senovės graikų kalbos žodynus ir versti įvairius posakius. Kyla klausimas: kodėl nepaminėta rusų kalba? Juk sovietmečiu gyvenęs žmogus Lietuvoje tikrai turėjo mokėti šią kalbą, be to, daug gastroliavo įvairiuose Rusijos miestuose, dirbo Panevėžio dramos teatre, kur oficialūs raštai buvo rašomi rusų kalba. Pats Miltinis, važiuodamas į gastroles, prašydavo vertėjo, nes teigė, kad nemoka rusų kalbos, bet iš centre saugomų asmeninių laiškų galime daryti kitą išvadą, nes daugiausia laiškų parašyta rusų kalba.

Intriguojantis įrašas vienoje iš knygų. Autorės nuotr.

Nors J. Miltinis retai ką įleisdavo į savo biblioteką galbūt todėl, kad tikėjo, jog knygą vogti nėra nuodėmė, dabar centro lankytojai gali laisvai skaityti bei vartyti čia saugomas knygas. Visos knygos yra pažymėtos išraiškingu režisieriaus autografu, o itin mėgtose yra ir įvarių komentarų, išverstų frazių ar šiaip brūkšteltų idėjų. Išsiskira režisieriaus  prancūziškų knygų serija „Que suis – je?“ („Kas aš esu?“), kurią jam siuntė Paryžiuje gyvenantis grafikas Žibuntas Mikšys: kiekviena knyga pažymėta specialiai  sukurtais ekslibrisais Panevėžio teatro režisieriui Juozui Miltiniui.

Parodų salėje galima susipažinti su 2007 m. dailininkės-scenografės Ritos Kosmauskienės suformuota ekspozicija, kurioje nuotraukomis nupasakota J. Miltinio gyvenimo istorija. Taip pat  šiuo metu vyksta paroda skirta Panevėžio J. Miltinio dramos teatro aktorės Liudos Adomavičiūtės 80-mečiui.

Patalpinta: Rašiniai