Kultūra. Sąvoka, jauno žmogaus galvoje sukurianti virtinę įvairių asociacijų bei vaizdinių. Mokykloje teko susidurti su kūno kultūra ir kalbos kultūros pamokomis, seneliai, pamatę, jog galbūt neteisingai laikome stalo įrankį, pradeda klausti, kur mūsų kultūra, o tėvai kartais pasakoja apie šokius „kultūrnamiuose”.

Vis dėlto XXI-ajame amžiuje kultūrą dažniausiai suvokiame kaip tam tikrai etninei grupei būdingą pasaulėžiūros ir tradicijų visumą. Todėl kariu kvepiantis Londonas ar italų picerijomis viliojantis Niujorkas vadinami kultūros katilais, o į užsienio menininkų parodas ar tolimas šalis keliaujame pažinti svetimų kultūrų.

Taigi šįkart pradedame dialogą ne apie mūsų kultūrą, bet apie kultūras, kurios gyvuoja tarp mūsų. Vilniuje įsikūrę gruzinai pratina lietuvišką skonį prie Kaukazo virtuvės tradicijų, Prancūzų institutas kviečia mokytis kalbos, šokių studijos skatina judesiu pažinti Pietų Amerikos aistras, o meno galerijose trapūs kūriniai tyliai pasakoja skaudžią žydų tautos istoriją. Svetimos kultūros traukia ir mus pačius – domimės Tibeto ir Ruandos problemomis, skrendame į užsienį įkvėpti kitokių mados tradicijų.

Keliuose kvadratiniuose Vilniaus senamiesčio kilometruose pasislėpę institutai, parduotuvės bei kavinės leidžia suprasti, kad norint pažinti kitokį gyvenimo būdą visai nereikia brangaus lėktuvo bilieto. Einant gatve ausį nuolat glosto ispaniški, itališki ar net turkiški žodžiai, o pietaujant prie gretimo stalelio sėdinčio žmogaus druskos dažniau tenka prašyti ne lietuviškai, o angliškai, vokiškai ar prancūziškai. Tuomet supranti, kad Prancūzija nėra tik Paryžius ar Marselis – tai draugiškas bonjour druska gardinant Liono salotas lietuviškoje lėkštėje.

Leidinį skaitykite čia.

Susiję