Šokio improvizacijomis ji kalbina apleistas, pamirštas arba tiesiog nepastebėtas sostinės vietas. Nors dėl visokių priežasčių – kelionių, premjerų, bendradarbių reikalų – projektas laikinai sustabdytas, gražiai sutvarkytoje kavinėje Gedimino prospekte choreografė pasakojo, kaip ir kokį Vilnių pažino šokdama.

– Kodėl nusprendėte šokio improvizacijomis fiksuoti nepastebėtas, apleistas Vilniaus vietas?

– Tos apleistos vietos man labai gražios. Jų apleistumas sukuria laikinumo pojūtį, leidžia suvokti, kad šioje Žemėje tu tik laikinas pakeleivis. Noriu užfiksuoti tokias man gražias vietas, nes jos keičiasi. Šiandien jos tikrai niekam neįdomios. Bet kaip mums patinka, bent jau man, išsitraukti senas močiutės nuotraukas. Atpažįsti kokią vietą, kurioje kažkada buvai, o dabar ji visai kitaip atrodo.

Vilniuje yra tokių seną istoriją turinčių vietų, kurias dabar sutvarkė. Neva dabar gražu. Bet jos prarado visą energiją, gyvybę. Dėl to ir kilo tokia mintis. Kai kurių vietų žiauriai gaila, nes jos taip gražiai sutvarkytos. Jos nebegyvos. Gyvenimas kinta, kinta ir sienos, nieko nepadarysi.

(„Turiu tokį tylų norą, kad architektai ir visi, kurie tuos pastatus tvarko, jautriai tai darytų“, – trumpąja žinute po pokalbio pridėjo choreografė. – aut. past.)

– Kuo šis metodas, Vilniaus pažinimas šokio improvizacijomis, skiriasi nuo tradicinių, tarkim, ekskursijų po apleistas vietas?

– Tiesiog į tą vietą kartu įpinu judesį. Žiūrovą supažindinu su šiuolaikiniu šokiu, parodau, koks jis gali būti. Manau, kad ne visi jį gerai pažįsta, žmonės labai ribotai tą šokį priima. Nors jis tikrai platus. Vieno piršto judesys jau yra šokis. Gali stovėti – šokis, gali verkti – tai irgi šokis. Jis palaiko gyvybę, parodo, kaip ta aplinka mane veikia. Būtent ta siena, būtent tuo momentu. Kartu atskleidžia, kokia aš, kokia mano vidinė būsena.

– Kiekviename projekto filmuke mes matome du elementus: šokį ir vietą. Kuris iš jų svarbesnis?

– Erdvė svarbiau. Judesys tik įsipina.

– Koks procesas vyksta nuo  Jūsų atvykimo į vietą iki žiūrovų matomo, galutinio kūrinio –  gražiai sumontuoto filmuko?

– Muzika atsiranda paskutinė. Improvizuoju visiškoje tyloje. Labai įdomu, kai užsideda muzika, ir staiga tiek operatorius, tiek aš nustembame. Atrodo, kad šoku pagal muziką. O pati vieta… Kai nuvyksti, pirmiausia susikoncentruoji, sugeri tą erdvę ir neri į šokį. O tada operatorius tave gaudo.

– Kiek laiko gali praeiti, kol Jūs pajuntate tą atmosferą?

– Labai įvairiai. Gali visą valandą improvizuoti, o gali iš viso per penkiolika minučių viską padaryti.

– O kiek ilgiausiai yra užtrukę?

– Tuoj pasakysiu. Viena, dvi… Na, gal keturias valandas vieną sykį teko šokti. Bet čia, ko gero, tik vienas kartas toks ir buvo.

– Kuo pasirinktos vietos išskirtinės? Kaip išsirenkate?

– Labai intuityviai renkuosi. Tiesiog tose erdvėse yra kažko, net nežinau, aš tai įvardinu kaip gyvybę. Čia, pavyzdžiui, negyva. Gyvybė yra ten, kur gali skaityti istoriją. Ateini ir namo siena tarsi kalba. Kažkada čia būta gyvenimo, kažkas vyko. Ji subraižyta, aprašinėta. Palikti kažkokie pėdsakai, tik tu nežinai kieno. O kai viskas va taip va (rodo aplinkui – aut. past.) sterilu, nėra jokios energijos.

– Kur dar planuojate apsilankyti?

– Vienoje laiptinėje, būtinai požeminėje mašinų stovėjimo aikštelėje. Taip staigiai neprisimenu. Esu užsirašiusi. Gal kažkokioje ligoninėje, dar kažkur.

– Kodėl būtent tos dvi erdvės?

– Tas dydis atskleidžia tokį tavo mažumą, bejėgiškumą. Toks kiekis mašinų… O laiptinėje tiek daug žmonių pėdsakų palikta. Per laiką susiformavo įspūdinga sena laiptinė.

(Šiek tiek vėliau choreografė prisiminė, kad labai norėtų paimprovizuoti bunkeryje ir požeminiame Vilniuje. – aut. past.)

– Kurią iš ligi šiol aplankytų vietų prisijaukinti buvo sunkiausia?

– Sunku buvo prisijaukinti tą iki galo nepastatytą namą Verkių parke. Ir Vilniaus gatvėje nebuvo taip paprasta pajusti likusią sieną, kur yra Radvilų rūmai. O kitos vietos visai įdomiai kūrė savo atmosferą. Kai kur labai lengva buvo įsijausti.

– Kur?

– Prie garažų ir tame kiemelyje kaip narve (Justiniškių rajone ir Šv. Mykolo gatvėje – aut. past.), Bernardinų kapinėse. Yra dar dvi vietos iš neparodytų filmukų, kurios iš karto suteikė energijos.

– Nuo ko priklauso, kad vienas vietas prisijaukinti lengviau nei kitas?

– Nuo daug ko. Ir nuo aplinkos, ir nuo operatoriaus bei mano nuotaikos. Mes gi žmonės. Vieną dieną atsikeli nervingas, kitą dieną – ne. Kad galėtum improvizuoti, reikalinga koncentracija. Turi susikaupti, kad atsiribotum nuo visko. O tiesiog nepavyksta susikoncentruoti, pašalinės mintys atklysta. Ne visada atsikelti anksti ryte būna labai smagu. Dieve, tada galvoji, kodėl aš taip sugalvojau, kokiam velniui to reikėjo.

– Jūs pasirinkote labai įvairiais vietas. Kuo skiriasi, tarkim, Bernardinų kapinių ir Justiniškių garažų emocijos, spalvos, nuotaikos?

– Dėl nuotaikos greičiausiai tik žiūrovas pasakys, skiriasi ar ne. Man skiriasi. Garažai man tapo žmonių mase, o Bernardinų kapinėse jaučiausi labai vieniša, bet kartu labai gerai. Pasimetusi tokia. Kapų energetika duoda vienatvės jausmą, nuo kurio ir gerai, ir blogai, ir smagu, ir visai nebesmagu. Kapinėse mano nuotaika labai kito, o garažuose ji buvo viena, konkretesnė. Bet tokių skirtumų visai gali nesimatyti, kai sumontuoja.

Man fantastiškai gražūs tie garažai, jų stogai, seni kapai. Pavyzdžiui, tas kiemelis, kur uždaras kaip narve. Šeimininkas net sutvarkyti norėjo. Nieko netvarkykit, prašiau, palikit taip, kaip yra. Netvarkoje tas grožis slypi.

– Ar į patį Vilnių pradėjote žiūrėti kitaip?

– Aišku, kad pradėjau žiūrėti kitaip. Pamačiau, kad iš tikrųjų yra labai gražių vietų. Nors kai reikia filmuoti, ne visos tinka perduoti tą informaciją.

– Ką naujo atradote?

– Petro Cvirkos aikštė man buvo atradimas. Niekada nežinojau, kad ten buvo kapai. Mes improvizavome, o kai baigėme filmuoti, atsisėdome. Dieve, sakau, man atrodo, kad čia buvo kapai. Bernardinuose aš taip kapinių nejutau, kaip ten. Pasižiūrim, kažkokia lentelė, kurioje įrašyta, kad čia buvę kapai. Nors tie laiptukai nieko bendro su kapinėmis lyg ir nebeturi, bet atmosfera liko.

Tie patys garažai. Jų kiekis. Ir rūkas. Kol važiavom, jokio rūko nebuvo, o kai atvykom, pakilo. Filmuoti buvo įspūdinga. Ir judėti. Tas sovietmetis, jo skurdumas sukuria laikinumo jausmą. Kai skurdu, norisi kažko daugiau. Aš apie vidinį pasaulį kalbu. Kai nepatogu, automatiškai pradedi daugiau ieškoti. O kada patogu ir gražu, su savimi tau nieko nebereikia daryti.

– Kaip įsivaizduojate savo auditoriją? Kam skirtas Jūsų projektas?

– Žmonėms po šimto metų. Tiems, kurių dabar gal net nėra. Arba jie maži maži kūdikėliai. Gal ne kūdikėliai, bet vaikučiai. Taip pat gali būti šokio auditorija, ir ne tik Lietuvoje. Per šiuos filmukus užsieniečiai pamatė Vilnių.

 – Kokių atsiliepimų iš jų teko sulaukti?

– O ką už kitus gali pasakyti? Jiems įdomu, idėja labai gera atrodo, o ar tai tiesa, aš nežinau. Buvo Olandijoje susidomėję, norėjo per vieną festivalį rodyti, bet aš pati atsisakiau. Internetui tai tinka, bet kad būtų rodoma atskirai… kol kas dar ne. Paskutinių filmukų kokybė man pradėjo labiau patikti, norėčiau judėti šia kryptimi. O pati pradžia buvo bandymai, ieškojimai. Dabar jau mintys gimsta kitaip. Improvizuodama supratau, kad kitaip norėčiau daryti.

– O kas prieš tai Jūsų netenkino?

– Gal pasiliksiu sau, kas manęs netenkina, ką ir kaip dabar keisčiau. Ne keisčiau, kas buvo, o tiesiog žiūrėdama į priekį, jau imčiau truputį kitaip daryti.

– Dėkoju už pokalbį.

Žiūrėkite šokių įrašus:

Susiję