Vilius Puronas apie… Šiaulių pėsčiuosius
Šiauliai pirmieji Lietuvoje įkūrė pėsčiųjų bulvarą – dabartinę Vilniaus gatvės atkarpą tarp Draugystės ir Žemaitės gatvių. Prieš 42 metus saulės miesto valdininkai padarė nelabai protu suvokiamą dalyką – uždarė centrinės gatvės dalį ir atsitraukė į stebėtojų pozicijas. Miestas sustojo? Užduso? Žmonės ėmė protestuoti?
Bulvaro fragmentas. Fotografuota iš 1975 m. buvusios pirmosios pėsčiųjų tako dalies. Tolumoje matoma arka – 1986 m. prijungta antroji dalis. Martyno Jaugelavičiaus nuotr. Dabar vienoje šio bulvaro arbatinėje susitinku su pramoninės dailės specialistu, kraštotyrininku, šiauliečiams puikiai pažįstamu Viliumi Purõnu ir pasiūliau pasikalbėti apie Šiaulių dedikavimą pėstiesiems.
Be įdirbio, su metodu – Vilius Puronas
Aš juk gimęs Panevėžyje. Tačiau tik ką po kariuomenės ir baigęs dailės institutą buvau paskirtas vykti į Vilnių. Bet gavau ir pasiūlymą važiuoti į Šiaulius – čia gausiu butą ir atliksiu miesto vyriausiojo dailininko funkcijas. Paskaičiavau, kad tai man apsimoka.
1973 m. žiemą atvykau į Šiaulius ir neturėdamas įdirbio, bet turėdamas metodiką iškart pradėjau dirbti vyriausiuoju miesto dizaineriu. Esu baigęs internatą, tad dirbti su žmonėmis aš mokėjau. Mokėjau ne primesti savo idėją kitiems, bet padaryti taip, kad tai būtų jų idėjos ir mintys. Man gerai tai pavyko.
Buvo taip: visi dirba man, o aš geriu kavą ir nurodinėju. Mano funkcija tapo projektuoti ne daiktą, o žmogų ir esmę.
Auginti miesto patriotizmą
Mūsų miestas savo biografijoje turi skausmingų dalykų – jis neturi senamiesčio. Per pirmą pasaulinį karą buvo sunaikinta 65 proc. pastatų, o per antrąjį – virš 80 proc. Šis trūkumas mums tapo savotišku privalumu, ko neturi kiti miestai.
Šiauliuose mums buvo svarbu formuoti Šiaulių patriotizmą. Mes jį vadinome Šiaulių humanizavimo procesu. Kodėl to reikėjo? Todėl, kad karai išdrabstė šiauliečius. Dauguma vadinamų šiauliečių buvo suvažiavę iš kitų miestų. Ir būtent miesto patriotizmas, kuris dokumentuose niekur nėra minimas, buvo viena iš pagrindinių funkcijų.
Pėsčiųjų zona humanizavimo procese pasirodė labai svarbi. Žinojom, jog pėsčiųjų zonos pasaulyje jau buvo išbandytos. Pirmoji – 1972 m. Amsterdame, antroji – 1974 m. Leipcige. O mes tapom pradininkais rytų Europoje. Būnant tretiesiems mums ne gėda!
Esmės projektavimas
Atsirado problema – į valdžią atėjo protingi žmonės. Džiaugiuosi tardamas Viliaus Kazanavičiaus pavardę, jis sumanė kurti pėsčiųjų taką. Man, dizaineriui, buvo paruošta projektuoti esmę, bet ne daiktą.
Tačiau sukilo architektai ir kiti veteranai, kad Šiauliai stovi ant kryžkelės. Uždaryti vieną atkarpą tos kryžkelės – sunkiai suvokiamas urbanistinis sprendinys. V. Kazanavičius pasakė: „Matau, kad jūs protingi žmonės“, ir davė užduotį architektei Virginijai Taujanskienei uždaryti gabaliuką gatvės. Tai buvo tarp dabartinių Tilžės ir Dvaro gatvių, oficialiai paskelbus, kad bus keičiamos požeminės trasos.
Pažiūrėjom, kaip funkcionuoja uždaryta gatvė: ji neužduso, mašinų eismas susireguliavo. Tada atsirado klausimai dėl vaikų žaidimų aikštelių, privažiavimų į parduotuves. Pamatėm, jog baisių dalykų neturėtų būti.
Man skyrė užduotį padaryti miestui laikrodį. Idėja buvo, kad jei jau darom pėsčiųjų gatvę, tai laikrodį pastatykim ten, kur dabar yra Pelikanų fontanas, vidury Vilniaus gatvės. Tačiau nusprendėm, kad per anksti taip rizikuoti, neaišku, ar bulvaro idėja prigis. Tai Gaidžio laikrodį pastačiau Tilžės–Vilniaus gatvių kampe. V. Taujanskienė kitais metais tęsė išdėstymo projektą.
Tad 1975 m. įkuriam pirmąją pėsčiųjų zoną.
Vienas iš humanizavimo procesų buvo studentų panaudojimas miesto fasadų atnaujinime. Čia kalbu apie meninius piešinius. Aš turėjau studentijos – būsimų piešėjų. Pasakiau: tiems berniukams ir mergytėms, kurie nori vasaros atostogų metu dirbti čia, o ne kolūkyje, aš duodu po statybos organizaciją, kuri skirs pastolius darbui. Jie tapybą permetė ant fasadų. Reikia nudažyti fasadą – studentai paruošia po tris-keturis eskizus, tada išsirenka geriausią ir piešia. Vėliau šitą sistemą permečiau prie statybinių tvorų. Visi buvo patenkinti, jog man dirbo studentai.
Tūrinės (anti)reklamos kompleksas
Dalykas, kuris man leidžia žiūrėti į viršų – tūrinės reklamos kompleksas. Tai buvo kokie… 1977-1979 metai. Tarybiniais laikais tokios kaip ir reklamos nelabai reikėjo. Bet kilo klausimas, o gal pastatyti reklamos stulpus? Taip atsirado: vėžys su cigarečių pakeliu – prie cigarečių parduotuvės, batas – prie avalynės parduotuvės, vienas rublis – prie taupomosios kasos. Vėžys, kuris dar dabar yra likęs, ko gero pirmoji antireklama Tarybų Sąjungoje. Dar kuo džiaugiuosi, jog apie analogus pasaulyje nesu girdėjęs iki šiol.
Kiek metų eina, o šitas kompleksas neišeina iš mados. Kodėl? Su tavim kalba dizaineris, o ne skulptorius. Aš projektuoju procesą. Aš žinau anatomiją, todėl ir neišeina iš mados. Kodėl tu graži? Todėl, kad esi proporcinga, tvarkinga, taisyklinga anatomiškai. Dirbant visada reikia žinoti taisykles.
Iki to laiko niekas nedirbo su dizaineriais. Buvo žinoma, kad jei yra skulptūra, ji turi autorių ir architektą. Pirmą kartą teko daryti tokį dalyką, kuomet dailininkas, autorius yra vienas asmuo, o dizaineris visai kitas. Aš esu komplekso autorius, o skulptūros tame komplekse – kitas. Buvo naujiena tais laikais.
Dovana miestui – antroji pėsčiųjų gatvės atkarpa
Pirmoji pėsčiųjų zona mums pavyko, bet buvo neišspręsta dar daugelis procesų – lauko kavinės, suoliukai, apželdinimas, šviestuvai. Tačiau pradėjo žmonės važiuoti čia, kad apsilankytų toje pėsčiųjų erdvėje.
1986 m. Šiauliai minėjo 750-ąjį gimtadienį. Ta proga architektai V. Mazuronis, R. Kačinskas ir V. Kačinskas gavo užduotį pratęsti pėsčiųjų taką – dabartinių Tilžės ir Draugystės gatvių atkarpą. Pamačiau, kad jie susiduria su problema – kuria viešą erdvę, bet ne funkciją. Mačiau problemas su šviestuvais.
Teko pačiam sėst prie jų. Ir atsirado šviestuvų – burbulų idėja. Mintis buvo tokia: vakare dega visi burbulai, o naktį tik dveji. Viršuj buvo galima vėliavėlę įsmeigti. Dar sugalvojau padaryti šviesų mirguliavimą. Nei velnias, nei gegutė, bet visiems malonu! Iki 2006-ų metų buvo tas dalykas. Su grupele studentų apsvarstėme reikiamus procesus. Atsirado šviestuvai, suoliukai, žaluma.
Gaila, bet antroji zona iki galo dar nėra užbaigta iki pat dabar. Dar yra minčių, kaip tobulinti ją. Ir tobulinsim!
