Siūlome Audros Čepkauskaitės kalbą, pasakytą per LEŽUDI surengtą diskusiją „Kas gins viešąjį interesą pavojingai susipinant žurnalistikai, ryšiams su visuomene ir reklamai?“ (Visą diskusijos tekstą rasite čia.)

Rytas Staselis pasakė svarbų dalyką – žurnalistika yra profesija, o žiniasklaida yra verslas. O Žygintas Pečiulis yra sakęs bent vienam savo interviu, kad žurnalistika yra verslas. Aš manau, kad tai ir yra viena iš priežasčių tos painiavos: mes studijuojam ir girdim sakant, kad žurnalistika yra verslas. Toks žodžių vartojimas atrodo nieko tokio, bet iš esmės jis konstruoja mūsų mąstymą ir mes nebesuvokiam, kas su mumis vyksta.

Šiandien mes kalbam apie žurnalistikos, viešųjų ryšių ir reklamos susipynimą tarsi į kokią draugystės apyrankę, ir apie tam tikrą viešo intereso išsiplovimą persipinant mūsų profesijoms. Dabar kalbama, kad tai neišvengiama, kad galbūt kalta aplinka, globalizacija, ir kad galbūt visai nieko, kad toks susipynimas vyksta, ta draugystės apyrankė ir yra žiniasklaida, o mes esame susipynusios tos apyrankės gijos. Turim puikų raštą, kurį galime nešioti.

Norėčiau supažindinti su gyvūnu, vardu miksinis apskirtažiomenis. Tai vienas seniausių žinomų išlikusių žemės gyvūnų. Atrodo kaip ilga kirmelė arba ilgas ungurys. Jis priskiriamas žuvų klasei, netgi angliškai vadinamas hagfish. Gyvena tiek šiaurės, tiek pietų pusrutuliuose. Gyvūno medžiagų apykaita labai lėta, jis gyvena dugne ramiai susirangęs, kai išalksta – iškelia galvą ir užuodžia auką. Akių neturi. Apskritažiomenio maistas – padvėsusios arba bedvesiančios žuvys. Jis įlenda į aukos vidų ir sugraužia ją iš vidaus, lieka tiktai griaučiai. Nors neturi žandikaulio, bet turi liežuvį, nusėtą aštriais dantimis. Mokslininkai dvejoja, prie ko šį gyvūną priskirti. Nors miksinis apskritažiomenis tradiciškai priskiriamas prie žuvų, tačiau ne visi su tuo sutinka, nes žuvų klasė priklauso stuburiniams, o miksinis apskritažiomenis stuburo neturi, nors turi kaukolę.

Į žurnalistus šis gyvūnas panašus ne tik aštriadančiu liežuviu, bendras mums ir sturburo – ar bestuburiškumo – klausimas.

Darydama laidą kalbėjau su dvyliktokais iš mažo miestelio. Jie leidžia savo laikraštį. Klausiau, kas ateina į galvą, kai jie išgirsta žodį „žurnalistas“. Jie atsakė, kad tai parsidavėlis, žmogus be principų, neturintis jokių vertybių. Nė vienas iš jų nenori būti žurnalistu, jie nori studijuoti teisę, politologiją. Kai prieš daugiau nei dešimt metų stojau į žurnalistiką, mes kitaip įsivaizdavom tą darbą. Galima sakyti, kad moksleiviai tik kartoja nuostatą, kuri yra visuomenėje. Nežinau, gal kaip sakė profesorius [Ž. Pečiulis], jei paklaustume jų apie teisininkus, prokurorus, politikus, jie tą patį atsakytų. Tačiau jeigu turime ambicijų studijuoti šitą specialybę ir dirbti šitą darbą, tai, kad mes turim šitokį vardą, yra labai stiprus signalas.

Noriu parodyti tris savo rašiklius. Vieną nusipirkau pati, kitą man davė kolegė, tai Lietuvos radijo rašiklis, iš laikų, kai dar radijas turėjo pinigų, trečią pasiėmiau Santariškėse, kur buvo surengta spaudos konferencija apie kaulų čiulpų donorystę. Tai labai svarbus klausimas, mano pačios draugės tėtis laukia tokios transplantacijos. Nuėjau į tą konferenciją ir jaučiausi kaip žąsis, kurią šeria kukuliais, ne tik todėl, kad ten buvo maisto, tušinukų ir viso kito gėrio. Ten sėdėjo gydytojas, sėdėjo žmogus bemirštantis, žmogus nenumiręs ir visi visi, kurių reikėjo mano pasakojimui. Man tik reikėjo mikrofoną jiems pakišti. Aplinka buvo labai draugiška, grojo muzika, mums davė kažkokių barškučių, kad galėtume dalyvauti akcijoje. Padariau pasakojimą – tai užtruko vieną dieną.

Du metus noriu padaryti apie sveikatos apsaugos sistemos pertvarką. Ir nepadarau. Du mėnesius skaičiau visokius dokumentus, kaip veikia mūsų sveikatos apsaugos sistema. Dabar žinau tiek daug dalykų ir nieko negaliu padaryt, nes tai yra taip sudėtinga.

Galima sakyti, kad [kaulų čiulpų donorystės atveju] viešieji ryšiai bando užpildyti žurnalistikos spragas. Užuot laukęs, kol žurnalistams ateis į galvą „padaryti“ šią temą, gali suorganizuoti spaudos konferenciją, su maistu – na, žurnalistai alkani – ir tu tą informaciją paskleisi. Tai sveikintinas dalykas, čia viešasis interesas – dabar mes, visuomenė, daugiau žinom apie kaulų čiulpų transplantaciją. Bet poliklinikos, kurios yra uždaromos, neturi galimybių surengti tokių spaudos konferencijų. Ir ten aš nenueisiu.

Vaikščiodami po spaudos konferencijas ir persakydami, kas ką pasakė, mes galime sąžiningai dirbti ir gerai gyventi. Bet lieka klausimas – ar turime mes gebėjimų, laiko, noro ir motyvacijos gilintis ir nušviesti klausimus, kuriais niekas nieko nepasakė ir niekada nesurengs spaudos konferencijos, o tokių klausimų yra dauguma. Kad mes reaguojame į viešuosius ryšius – ne problema, kol jie nėra pagrindiniai mūsų darbotvarkės sudarinėtojai.

Mes esame čia trijų profesijų atstovai. Kai kalbu, galbūt atrodo, kad galvoju apie jas kaip apie skirtingas barikadų puses. Neturiu nieko prieš viešuosius ryšius ar reklamą. Didžioji dalis mano buvusių kolegų ten dirba. Mes stojome į žurnalistiką merginos – keturiolika į vieną vietą, o vaikinai – aštuoni į vieną vietą. Dabar iš mūsų trisdešimties žurnalistais dirba gal keturi. Ką tai reiškia? Mes čia įstojame kaip pirmūnai norintys tapti žurnalistais. Per ketverius metus mums tas noras praeina, o jei ne per ketverius, tai per pirmus dvejus darbo metus. Man rodos, visa tai labai susiję su tuo miksiniu apskritažiomeniu ir viešojo intereso klausimu.

Viena viešojo intereso žurnalistikos funkcijų – sergėtojo funkcija – ieškoti galią turinčiųjų atsakomybės, atskleisti apgavystes, sukčiavimus, korupciją, neūkiškumą ir kompetencijos stoką. Antroji – rasti, ištraukti ir pateikti informaciją, kuri padėtų visuomenei būti informuota, susidaryti savo požiūrį ir priimti sprendimus.
Noriu kalbėti būtent apie šią žiniasklaidos prievolę informuoti, paaiškinti ir analizuoti. Vakar kalbėjome su profesoriumi Pečiuliu apie tai, kad tiriamoji ir analitinė žurnalistika Lietuvoje nesivysto. Atrodo, kad mes net neturime ambicijų. Taip, yra sudėtinga paskambinti į Aliaską ar dar kur nors. Bet tai yra įmanoma – jeigu mes tik norėtume. Aš nekalbu apie tai, kad mes, žurnalistai, Lietuvoje neanalizuojame paprastų dalykų, kurie Čiobišky vyksta ar Viešintose. Mes atsisakėm tų ambicijų ir tai yra susiję su viešojo intereso klibintojais. Apie juos kalba britų žurnalistikos analitikas Martin Moore. Vienas iš jų – nepasitikinti Vyriausybė, kuri nebėra įsitikinusi ketvirtosios valdžios verte, antras – vis galingesnis ir savo įvaizdžio svarbą suvokęs verslas, trečias – susipainiojusi visuomenė, patirianti informacijos atakas ir kenčianti nuo jos pertekliaus, ir ketvirtas – pati žiniasklaida, nevykdanti savo pareigos viešajam interesui.

Kai mes susiduriam su viešaisiais ryšiais ir reklama, aišku, kad mes esame silpnesni, nes mes esame mažiau finansuojami. Mano situacija yra ypatinga, aš esu iš „šiltnamio“ atėjusi, iš Lietuvos radijo. Ten nėra šeimininkų. Galiu gauti barti nuo vyriausiojo redaktorius, bet ten nėra šeimininko, išskyrus visuomenę. Seimo pirmininkė Degutienė parašė laišką priekaištaudama dėl mano pasakojimo, parašėme jai atsakymą, bet ji nėra mano šeimininkė.

Žurnalistų perėjimas iš žurnalistikos į viešuosius ryšius ar reklamą nebūtinai yra jų bestuburiškumo ar neambicingumo įrodymas, kartais gali būti priešingai. Dalis mano kolegų, ambicingi žurnalistai, išėjo iš to darbo sakydami, kad aš geriau būsiu geras „piarščikas“ negu blogas žurnalistas, nes dirbu privačiam laikrašty, kur iš manęs nori lojalumo darbdaviui, o ne kažkokiam viešajam interesui, kurio net apibrėžti neįmanoma.

Taigi visuomenė mumis abejoja ir mano, kad mes esame parsidavėliai – tai sunkinanti aplinkybė. Ir patys mes, mes nusikertam šaką. Mūsų pasirinkimai pirmiausiai yra mūsų asmeninė atsakomybė. Kalbant apie mane – nesu tas žmogus, kuris kaip nors ypatingai gintų viešąjį interesą. Esu formalistė, man daug svarbiau, kad koks nors garsas gražiau radijuje nuskambėtų. Nieko tokio ypatingo aš nedarau. Bet vis tiek manau, kad greta kiekvieno iš mūsų asmeninės atsakomybės dar yra ir sisteminės problemos, kurias šalindami mes galime pakeisti tuos dalykus, viskas čia nėra taip neišvengiama.

Kartais girdžiu, kad Lietuva yra maža šalis, mes negalime turėti kokybiškos žurnalistikos. Tačiau Estija, kur yra vienas milijonas estiškai skaitančių, kažkodėl gali turėti „Postimees“, latviai galėjo turėti „Dieną“. Ten rinka nebuvo per maža, o mes, kartodami, kad rinka per maža, patys nusikirtome šaką.

Prieš kokius ketverius ar penkerius metus viename interviu man pasakė, koks yra „Lietuvos ryto“ tiražas Kauno rajone: 300 egzempliorių. Čia įskaičiuojant bibliotekas, mokyklas ir visas kitas institucijas. Mes neskelbiame savo tiražo ir nepasakom, kokie esam nereikšmingi. Tai yra simptomas to, kad mes patys save naikinam.

Tokia bloga žurnalistikos ir žiniasklaidos situacija yra vertinga, nes verčia susigriebti ir pakeisti požiūrį į savo darbą.

Manau, kad penktasis žurnalistikos ir viešojo intereso klibintojas yra Lietuvos žurnalistikos mokykla, Lietuvos žurnalistų parengimas. Kalbu ne tik apie Vilniaus universitetą, bet ir Vytauto Didžiojo universitetą, kuris toliau eina tuo reklamos, viešųjų ryšių ir žurnalistikos kaip vienos profesijos suliejimo keliu, o šis kelias ir kuria tokią draugystės apyrankę, kur mes neva visi informuojame – vieni iš vienos pusės, kiti iš kitos. „Rinka yra ribota, mokykitės, vaikai, žinokit, kad ir taip bus, ir taip bus, kad ir čia reikės padirbėti, ir čia reikės padirbėti…“ – tą galime išgirsti iš mūsų dėstytojų. VDU jau siūlo tokią programą, kur tu praktiką atlikinėsi tiek viešuosiuose ryšiuose, tiek žurnalistikoj. Paaiškinimas – taip mes geriau vieni kitus suprasime.
Ir iš tikrųjų – mūsų vakarėliai bendri, mes baigę tas pačias studijas, sukūrę šeimas, mūsų temos bendros. Iš tos draugystės gimsta elitinis kalbėjimas, pasidaro taip, kad didžioji visuomenės dalis ir jos problemos lieka paraštėse. Mes net nekalbėsime apie juos, mes kalbėsime tiktai apie tai, kas mūsų rate kalbama.

Manau, kad žurnalistų parengimas turi atsisakyti pažiūros, kad žurnalistas yra tas, kuris perduoda informaciją. Nebereikia nieko perduoti. Valstybės institucijos ir verslas turi pakankamai savo specialistų, kurie perduos tą informaciją, kurią jie nori perduoti. Yra socialiniai tinklai, kur žmonės perduoda informaciją vieni kitiems. Todėl manau, kad žurnalistų parengimas turėtų krypti į sugebėjimą paaiškinti ir analizuoti tikrovę – sunkiomis sąlygomis, taip, globaliomis sąlygomis. Bet man globalizacija atrodo galimybė. Esu iš „šiltnamio“, kuris dar skiria pinigų tokiems dalykams, galiu paskambinti bet kam, neprivalau apsiriboti. Ir jeigu mes turėsime ambicijų, niekas mūsų neribos.

Peržvelgus žurnalistikos instituto dėstomų dalykų sąrašą, pateiktą internete – nors man profesorius sakė, kad daug kas dabar keičiama – jame dažniausiai kartojasi žodžiai „informacija“, „komunikacija“. Tai ne tik Lietuvos žurnalistikos mokyklos situacija. Nuo dvidešimto amžiaus, kai pradeda vystytis komunikacijos mokslas, žurnalistika pradedama suvokti kaip jo taikomoji veikla. Maždaug kaip viešieji ryšiai, ar ne? Ir kas tada atsitinka? Išplaunamas turinys, kodėl mes čia esam. Žurnalistikos priskyrimas komunikacijos fakultetui arba pačiai komunikacijos paradigmai legitimuoja mūsų buvimą universitete. Nes šiaip tarsi mes galėtume būti ir profkėj, kur mus galėtų mokyti, kaip įjungti ir išjungti mikrofoną. Bet kadangi čia yra universitetas, tai esą turime studijuoti komunikaciją ir visada galvoti apie perteikimą – tai yra mūsų mokslas. Ir nebelieka kalbos – arba jos lieka per mažai – apie turinį, kuris yra perteikiamas.

Turi įvykti revoliucija ir galbūt net jūs galėtumėte ją padaryti. Žurnalistų parengimo ašis turėtų būti ne komunikacija, o viešasis interesas. Tai reikštų, kad žurnalistikos programoje nebegalėtų viskas būti suskirstyta tik pagal medijos formą: seminaras radijui, seminaras televizijai, seminaras spaudai ir t.t. Viešojo intereso žurnalistika reiškia, kad mes turime būti paruošti labai labai specializuotoms sritims, sugebėti jas analizuoti. Labai stiprus praktinis pasirengimas ir nuolatinis žurnalistikos filosofinių pagrindų patikrinimas – kodėl mes darome tai, ką darome, kokia viso to prasmė – padėtų mums studijų metu sustiprinti savo stuburą ir būti ambicingesniems. Negalima sakyti, kad Lietuvos žiniasklaidoje nėra vietos specializuotai žurnalistikai. Ji atsiras, kai bus interesas, kai mes turėsim ambicijų. Jeigu visi, kurie išeiname iš žurnalistikos, nes ji pernelyg paviršutiniška ir nesuteikia galimybės mums specializuotis, gilintis į vieną ar kelias sritis, būtume turėję daugiau ambicijų, tai turėtume ir specializuotą spaudą. Kodėl Islandija gali turėti kokybišką spaudą? Jie mano, kad gali padaryti, o mes kažkodėl taip nemanom. Manau, kad dar ne viskas prarasta.

Latvijos „Dienos“ pavyzdys, kurį jūs tikriausiai žinot: juos nupirko, žurnalistams nepasakė, kas yra naujasis savininkas. Jie bandė išsiaiškinti, kai jiems vis nesakė, dvidešimt žurnalistų išėjo iš to laikraščio. Ar Lietuvoj buvo toks atvejis? Nebuvo. Mes arba prisitaikom, arba išeinam pavieniui. Ir kai atvažiuoja „Dienos“ žurnalistė Nellija Ločmele skaityti paskaitos, Žurnalistikos institutas kaip auditoriją pasiūlo pirmakursius. Tai, aišku, yra labai gerai, bet pirmakursiai dar nėra turėję pakankamai praktikos. Taigi kažkas klausosi, kažkas telefonais žaidžia. Pagal klausimus gali suprasti, kad tai nėra visai ta auditorija. Kodėl nėra antrakursių, trečiakursių, ketvirtakursių, nė vieno dėstytojo? Tai reiškia, kad mums kaip ir neįdomu, nes mūsų žurnalistikos mokykla yra kitokia – ji yra apie informaciją.

Bet reporteriavimas, kaip šiandien jį suvokiame, yra nykstantis dalykas. Jeigu mes neturime ambicijų būti šis tas daugiau, mes greitai išnyksime.

Susiję