Žinojau, jog Oleksi Lietuvoje bus kelias savaites. Planavome susitikti, bet ne tokiomis aplinkybėmis. Į akis krito jo žvilgsnis ―  ryžtingas, pasitikintis. Teiravausi apie jo šeimą, artimuosius. Staiga sausakimša minia Vilniaus Nepriklausomybės aikštėje pradėjo judėti. Susikalbėti buvo sunku ir mes linktelėdami galvomis atsisveikinome, leisdamiesi nešami žmonių jūros.

Vakare sulaukiau Oleksi žinutės. Ukrainietis prašė palaikyti Anastasijai  draugiją, kol bus išvykęs. Prie žinutės prisegtoje nuotraukoje ― sukrauta kariška kuprinė, miegmaišis, maskuojančios spalvos apranga. Palinkėjau sėkmės. Oleksi atrašė, jog greitai susitiksime. Tada dingtelėjo, kad galbūt jo nebeišvysiu.

Iki vasario 24 d., Rusijos invazijos į Ukrainą, istorikas Oleksi daugiausia laiko skyrė disertacijos rašymui. Doktorantas gilinosi į istorijos slėpinius Vilniaus ir Vienos Centriniame Europos universitetuose. Rašė disertaciją pas profesorių Rimvydą Petrauską. Praeitą vasarą Oleksi studijavo lietuvių kalbą Vytauto Didžiojo Universitete. Dabar jis renka paramą Ukrainos gynėjams. Tarp kovojančių fronte yra ir jo draugų.

Apie lemtingus sprendimus ir lemtingas aplinkybes kalbamės jo namuose Naujininkuose:

― Po paskutinio mūsų susitikimo atsiuntei žinutę su sukrauta kuprine. Maniau, kad tavęs daugiau nebepamatysiu. Galvojau, kad važiuoji kariauti?

― Taip, turėjau bilietą į Ukrainą. Į karą rengėmės su draugu iš Lenkijos, bet nebuvo autobusų. Paskui atšaukė mano bilietą į Liubliną. Susitikę Varšuvoje nusprendėme prisidėti prie Tėvynės gynybos dirbdami Vilniuje.

―  Iš kokio Ukrainos regiono esi kilęs?

― Esu iš Mikolajevo, kuris yra tarp Odesos ir Chersono. Mano draugės Anastasijos šeima gyvena Kijeve. Aš dabar savanoriauju gyvendamas Vilniuje.

―  Ar turi giminių, kurie šiuo metu tebėra Ukrainoje?

― Taip, mano močiutė ir senelis yra Ukrainoje, Mikolajeve. Ten gyvena jau daugiau kaip  penkiasdešimt metų ir niekur nenori trauktis.

― Apie Rusijos agresorių žiaurumą ir elgesį su civiliais žino visas pasaulis. Buchos mieste rastos masinės kapavietės. Ar taip gali atsitikti ir Mikolajevo srityje?

― Visko gali nutikti, niekas nuo to neapsaugotas. Ten, kur Rusijos armija, gali pasikartoti Irpinės ar Buchos tragedijos. Iš Mikolajevo kilę daug ukrainiečių karių ir savanorių. Viena iš jų ― mano bendramokslė, su kuria kartu studijavome Kijevo universitete. Ji pasirinko tarnybą kariuomenėje ir kovo pabaigoje žuvo mūšyje Charkove.

―  Kokie šiandien Tavo kasdieniai darbai ir rūpesčiai?

― Iš ryto skaitau ir atsakinėju į elektroninius laiškus, rašau SMS žinutes, bendrauju  „Telegrame“ ir „Facebooke“, socialiniuose tinkluose. Juose plūsta užsakymai, pageidavimai, teiraujamasi, ar galime nupirkti kuprinių ir fronte būtinų daiktų, pavyzdžiui … ―  Oleksi bando atrasti žodį, rodydamas gestais į ausis ir aš mėginu spėti:

― Ausinių?

― Taip, taktinių ausinių, akinių ir pan. Tada skambinu draugams Varšuvoje ir teiraujuosi, ar jie turi šiuos daiktus. Jeigu neturi, toliau ieškau per savanorius Krokuvoje, Lvove ar Kijeve.

― Veiki kaip fizinis asmuo, ne juridinė organizacija. Kaip gali būti tikras, jog siunčiama parama pasiekia būtent tuos asmenis, kuriems ir buvo skirta?

― Sulaukiame daug nuotraukų iš Ukrainos su padėkomis ― ačiū, labai ačiū, dyakuyu nuo mano draugų ar net žmonių, kurių nepažįstu. Jei jiems irgi galime padėti, tad kodėl ne?

― Finansinei paramai rinkti teko atidaryti banko sąskaitą. Ar nebuvo kokių nors kliūčių, viskas vyko sklandžiai?

― Turėjome dvi sąskaitas: Revolut ir Paypal. Dabar Revolut nebeveikia  ―  buvo užblokuota, nežinau kodėl. Vėliau atsidarėme dar kelias sąskaitas: Lenkijoje ir Ukrainoje.

― Kokią sumą pavyko surinkti?

― Keturiasdešimt tūkstančių eurų, šešiasdešimt tūkstančių zlotų ir gal keturis milijonus grivinų. Taip, per du mėnesius tai nemažai.

― Labai daug, ― įsiterpiu.

― Labai daug, ― pritaria Oleksi.

― Ar renkant paramą lieka laiko moksliniam darbui?

― Deja, dabar negaliu pakankamai laiko skirti rašymui ir skaitymui ar kitos stipendijos ieškojimui.

Su Oleksi kalbėjomės per šventes, antrąją Pravoslavų Velykų dieną. Kitu metu buvo sunku suderinti susitikimą, nes Oleksi dažnai vyksta į Varšuvą. Ant šventinio pietų stalo buvo ukrainietiškos Velykų duonos paska ir šakočio. Mūsų draugijoje buvo ir Anastasijos jaunesnioji sesutė, dešimtmetė Valentina. Ji mokosi nuotoliniu būdu. Dalis Valentinos bendraklasių jau grįžę į Ukrainą. Čia mokyklos vis dar uždarytos ir nėra aišku, kada vėl atvers duris moksleiviams.

Kartu praleidome vos pusdienį, bet atrodo, jog juos pažįstu seniai. Šiais žmonėmis visiškai pasitikiu. Išauš diena, kai tokių, kaip Oleksi ir visų Ukrainos gynėjų pastangomis nutils okupanto artilerija. Ją pakeis ukrainiečių himno dermė, skambanti Pergalei ir šlovei didžios šalies žmonėms:

―  Šlovė Ukrainai!

―  Heroyam Slava! ― atsako Oleksi.

Susiję