Problema ta, kad trečioji neklaužada, vardu žurnalistika, protestuoja, blaškosi ir stūgauja, kad ją pagimdė viešasis interesas. Niekas jos negali priversti persigalvoti iki tol, kol… ima gurgti pilvas. Išalkusi žurnalistika aptyla ir sliūkina atgal į mamos bei brolių glėbį. Tačiau kiekvieną kartą taip elgiantis, ją ima kankinti sąžinės graužatis: „juk išduodu savo prigimtį…“

Atrodo, neeilinė šeimos dilema. Kaip ją išspręsti?

„LEŽUDI“ surengtoje diskusijoje „Kas gins viešąjį interesą pavojingai susipinant žurnalistikai, ryšiams su visuomene ir reklamai?“ apie tai kalbėjo diskusijos dalyviai Lietuvos radijo žurnalistė Audra Čepkauskaitė, rinkodaros specialistas Audrius Savickas, Žurnalistikos instituto dėstytojas Mantas Martišius, komunikacijos agentūros „VRP | Hill & Knowlton“ valdybos pirmininkas Mykolas Katkus, žurnalo „Kelias“ vyr. redaktorius Rytas Staselis. Diskusiją vedė Rytis Juozapavičius.

Rytis Juozapavičius (toliau – R. J.): Mūsų diskusijos tikslas yra padėti geriau suprasti, ką reiškia būti žurnalistu, kas yra žurnalistikos profesija, kuo ji skiriasi nuo ryšių su visuomene specialisto ar specialistės darbo, nuo reklamos specialisto arba specialistės darbo. Nes dažnai iš pirmo žvilgsnio atrodo be galo panašu: kažką parašai, parodo per teliką ir viskas. Koks visų šių dalykų santykis su visuomenės interesu?

Kadangi šnekame universitete, nutariau pasiremti autoriais. Pavyzdžiui, Karlas Jakubovičius Europos Tarybos išleistoje knygelėje „Žiniasklaida ir demokratija“ bando pasakyt, kad žiniasklaida turi tam tikrą misiją visuomenėje. Jis remiasi vokiečių filosofu Jurgenu Habermasu ir sako, kad žiniasklaida turi tam tikrus vaidmenis ginant visuomenės interesą. Pagal visų šių trijų profesijų santykį su visuomenės interesu būtų galima greičiausiai pasakyti, kokia profesijos esmė, kuo ji skiriasi, ir ką daryti man, kaip žurnalistui, nuo ryto iki vakaro.

Labai svarbu pasakyti, kas šioje diskusijoje dalyvauja, kokių žmonės turi interesų. Nes, pavyzdžiui, gal matėt kaip per TV3 buvo diskutuojama apie pono Valinsko leksiką? Jeigu prisimintume istoriją, laidos vedėja Daiva Tamošiūnaitė buvo patekusi į Seimą kaip Arūno Valinsko partijos narė. Jos vyras yra partijos narys. Ir ji moderuoja diskusiją. Kyla klausimas: ar ji gali nešališkai moderuoti diskusiją, jei kažkas puola jos vyro partijos lyderį?

Skaidriai galiu pasakyt, kad čia esantys diskusijos dalyviai negauna jokių pajamų iš šios diskusijos. Aš taip pat negaunu. Esu komunikacijos konsultantas. Didžioji mano pajamų dalis yra iš konsultavimo kompanijos „Franklin Covey“, nors aš turiu daugybę kitų pareigų. Taip pat aš esu pareigūnas, aš Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos narys. Tai tiesiog skaidriai deklaruoju interesus, nes šiais laikais svarbu pranešti, ko tu sieki.

Siūlau pasižiūrėti į žurnalistikos, ryšių su visuomene ir reklamos santykį su visuomenės interesu per septynis paprastus uždavinius. Žiniasklaidos ir demokratijos teoretikai sako, kad žiniasklaida turi atlikti tam tikrą darbą:

Prižiūrėti socialinę bei politinę aplinką, pranešti apie pasikeitimus, kurie gali turėti teigiamos arba neigiamos įtakos piliečiams. Tai reiškia surinkti informaciją.
Nustatyti prasmingą visuomenės diskusijų darbotvarkę. Kad mes negaištumėme laiko.

Suteikti tribūną piliečiams, politikams bei interesų grupėms, kad galėtų išsakyti savo požiūrį ar apsiginti. Ar pasitarnauja žurnalistai tam? Ar kartais jie parklumpa ir tada padeda ryšiai su visuomene.

Palengvinti įvairių nuomonių dialogą, – kartais ir tarp valdžios pareigūnų bei visuomenės atstovų. Būti diskusijos moderatoriumi. Taip Habermasas ir įsivaizdavo žiniasklaidos misiją – būti moderatoriumi. Tai reiškia, kad aistros nepaimtų viršaus, o sveikas protas dominuotų.

Versti pareigūnus atsiskaityti už tai, kaip jie panaudoja savo galias. Padėti prižiūrėti valdžią.

Šviesti piliečius, skatinti juos mokytis, rinktis ir įsitraukti į visuomeninį gyvenimą.

Iš principo priešintis bet kokiems išorinių jėgų bandymams paveikti jos nepriklausomumą.

Dabar pasižiūrėsime, kaip santykyje su šitais klausimais atrodo mūsų aptariamos žurnalistika, reklama ir ryšiai su visuomene.

Visų pirma noriu kreiptis į žurnalistus. Rytai, pavyzdžiui, tu, kaip ilgus metus dirbęs šiam versle. Kai matai naujienos pranešimą, ar tau pavyksta iš karto suprasti, kas čia prikišo ranką: ryšiai su visuomene, reklama, ar čia tikras žurnalistų produktas?

Rytas Staselis (toliau – R. S.): Ne visada lengva, ne visada sunku. Tai labai daug priklauso nuo patirties. Vis dėlto esu jau daugiau nei dvidešimt metų, tik ne šiame versle, o šios profesijos atstovas. Sakyčiau, kad tai yra esminis skirtumas. Žurnalistika, ko gero, nėra verslas. Žiniasklaida yra verslas arba gali būti verslas. Kadangi niekada nebuvau verslininkas, aš negaliu vertinti iš verslo pozicijų tos informacijos, kurią matau. Kaip žurnalistas, ko gero, taip.

Aš sakyčiau, kad sumišimas žurnalistikos, viešųjų ryšių ir reklamos jau yra truputėlį senstelėjusi problema. Matau daug naujesnių.

Lietuvos žurnalistikoj yra visiškai nauja paradigma – tai „local news“ . Tai yra vietos naujienos. Tam tikra prasme, jei tu nori susivokt pasaulyje, tu nebegali skaityti lietuviškos žiniasklaidos, nes ji yra labai primityvi, labai uždara, labai intravertiška ir labai prikišanti savo požiūrį.

R. J.: Noriu paklaust. Pirmas žiniasklaidos teoretikų suformuluotas uždavinys yra prižiūrėti socialinę bei politinę aplinką, pranešti apie pasikeitimus, kurie gali turėti teigiamos arba neigiamos įtakos piliečiams. Bičiuliai, ar gali rankas pakelti tie, kurie iš žiniasklaidos gauna pakankamai kokybiškų žinių, kaip elgtis nuo ryto iki vakaro?

Rytas pakėlė, prašau pagrįsti.

R. S.: Pateiksiu vieną pavyzdį. Nieko nesiruošiu grįst, nes galėtume čia praleist keletą metų bediskutuodami.

Klaipėdietė mergina, kuri turėjo kažkokių ryšių su teroristais, buvo sulaikyta. Pasąmoninė dominantė, kurią mums siūlo mūsų žiniasklaida – kad ta mergina yra beprotė. Kaip dabar – lietuvaitė graži, dvidešimtmetė, laiminga, gali būti teroristė, arba susijusi su terorizmu? Niekas nepasiūlo lietuviškoj žiniasklaidoj kitokio požiūrio – kur yra problema? Kai paskaitai prancūzišką, rusišką, amerikietišką, vokišką, ispanišką žiniasklaidą, tu supranti, kad požiūris gali būti visiškai kitas ir problema gali būti absoliučiai kita, o ne, kad ta mergina yra beprotė.

R. J.: Bet mano klausimas yra paprastas: ar žiniasklaida praneša apie visus įvykius, kurie gali paveikti žmones? Čia ranką pakėlė gudrusis Mykolas, dar keletas žmonių, bet kiti nepakelia rankos. Verslo požiūriu, jei klientams neužtenka informacijos, tai paklausi jų: o ko tu nori? Apie ką tau pranešti? Ir, kaip aš įsivaizduoju, žiniasklaida galėtų kaip ir verslas klausinėti žmonių, kas jiems yra ta prasminga diskusijų darbotvarkė. Norėčiau paklausti Audriaus Savicko, kaip rinkodaros specialisto. Kodėl žiniasklaida neklausia: o tai kas jums svarbu? Apie ką jums rašyti, kad jūs tikėtumėte mumis ir pirktumėte mus?

Audrius Savickas (toliau – A. S.): Man labai patinka, kad Rytis nori čia šiek tiek optimizmo įpūsti į šitą šneką. Bijau, kad aš irgi nebūsiu labai optimistas.
Ką aš galvojau eidamas čia. Kai mokiausi žurnalistikos institute, su Romu Sakadolskiu diskutavome apie tai, kiek žurnalistas gal valgyti, jeigu jam pasiūlė kažkur išvykoje ir ar jis gali valgyt. Ar tai nepaveiks jo objektyvumo ir tyrumo, jei jis pavalgys tenai. Dėstytojas išreiškė tam tikrą amerikietišką požiūrį į šį dalyką. Ir reziumė tos diskusijos buvo, kad valgyti žurnalistas gali, nes tai natūralios organizmo funkcijos. Jeigu atėjo laikas, reikia.

Tačiau nederėtų gerti brendžio, nes tai nėra organizmo natūralūs poreikiai. Tas išgertas brendis jau būtų dovana žurnalistui, už kurią kompanija galėtų tikėtis kažkokio atlygio.

Ką aš matau po dešimties dvylikos metų sėdėdamas kitoj – klientų – stalo pusėj? Šiandien aš matau, kad ateina žiniasklaidos atstovai ir parduoda vietą diskusijų laidoj arba sako, kad už tiek ir tiek tūkstančių litų gali būti pašnekovas šioj laidoj. Arba už tiek tūkstančių litų tu gali būti ekspertas. Man tai kelia siaubą. Aš nenorėčiau atsidurti žurnalisto vietoje, kai jam komercijos skyrius pasako, kad iš tavo penkių pašnekovų trys nusipirko bilietą. Maždaug, tai tu atsargiai ten, žiūrėk, kad jie gerai atrodytų, nes kitą kartą jie nepirks to bilieto.

Tai, ko mus mokė, ir ko dabar moko gyvenimas, yra labai skirtingi dalykai. Ir tai verčia susimąstyti.

R. J.: Žiūrėk, žmonės pabunda ryte ir klausia: o tai ką man daryt visą dieną. Teoriškai laikraštyje turėtų būti informacijos, kad aš suprasčiau, ką man daryt visą dieną.

A. S.: Ryti, didžioji masė žmonių atsibunda ir nori, kad juos linksmintų. Žiniasklaida šiuo metu linksmina, nes tai yra produktas, kurio reikalauja plačiosios masės. Žaidimų reikalauja, dar reikalauja šiek tiek kraujo, šiek tiek reikalauja pedofilų, ir dar reikalauja humoro laidų, kur kokie nors apsiseilėję personažai žmones linksmina. Tai yra tai, ką šiandien daro žiniasklaida. Tokio cirkininko vaidmuo. Ir kai Rytis čia gražiai kalba apie tai, kad pareiga yra prižiūrėti, suteikti tribūną, nustatyti darbotvarkę, tai man tai atrodo taip, kaip nueiti į cirką ir pabandyti jiems pasakyti, kad jie turėtų sudaryti darbotvarkę ir žmonėms kažką pasakyti.

R. J.: Žinok, aš vis tiek laikysiuos savo. Taigi taip paprasta turėtų būt žiniasklaidai atlikti savo darbą. O ar negalima tikėti, kad žiniasklaida susigriebs, puls savo skaitytojų klausinėti, o ką jie nori sužinoti ir duos tai, ko jie nori?

Mykolas Katkus (toliau – M. K.): Aš manau, kad žiniasklaida yra kanalas, ir tame kanale turi būti visko. Yra informavimo funkcija. Taip pat, nieko keista, tame pačiame kanale yra ir pramoginė funkcija. Ji leidžia atsipalaiduoti vakare, po sunkios darbo dienos įsijungti televizorių su apsiseilėjusiais bičais ir sakyti „valio“. Arba ji tenkina tam tikrą mano teisingumo jausmą, kai aš matau, kad pedofilus narsus žurnalistas su kamera atranda. Ko gero, tas terminas infotainment (informacija plius pramoga) yra būdingas tiek Lietuvai, tiek kitur.

Mūsų agentūros įkūrėjas toks John Wiley Hill (Džonas Vailėjus Hilas), vienas pirmųjų ryšių su visuomene praktikų, apibrėžė savo, kaip ryšių su visuomene specialisto misiją: ginti žmones arba organizacijas taip vadinamame viešosios nuomonės teisme. Kitaip tariant, jis yra kaip advokatas, o žiniasklaida yra kaip prokuroras ir kaip teisėjas. Ryšių su visuomene funkcija tarsi yra suteikti tą galimybę pasisakyti naudojantis masinių informacijos priemonių metodais prieš žiniasklaidą kaip teisėją. Mano nuomone, žurnalistas ne tik moderuoja diskusiją (nors vėlgi galime stebėti įvairius teoretikų pasisakymus), jo darbas yra prisikapstyti prie tiesos. Ne viskas pasaulyje yra reliatyvu. Tuo tarpu mano darbas pabandyti padėti jam susivokti, arba padėti susirasti tą tiesą, arba pateikti informaciją, kuri yra naudinga mano klientui ir parodyti mano kliento pusę. Tai čia yra toks yra esminis skirtumas: vienas gina, o kitas turi tokią kaip misiją, kaip teisėjas – teisingai nuteisti.

Man atrodo, kad ta problema iš esmės susijusi su tuo, kad advokatas tuo pat metu negali būti ir prokuroru. Teisėjas taip pat negali tuo pat metu būti advokatu, ir kada teisėjas ima advokatauti vienam iš mūsų, tuomet teismas tampa nebeteisingas. Jeigu mes pastebėtume tuos pasikeitimus, apie kuriuos kalba Audrius ir pažiūrėtume į pasitikėjimo žiniasklaida tyrimus, jis buvo labai didelis. Aš tai sieju su tuo susiliejimu tų dviejų funkcijų, kurį žmonės, matyt, pastebi.

R. J.: Tai vis dėlto, ar yra vilties, kad Lietuvos žiniasklaida sugebės atlikti tokį paprastą darbą: prižiūrėti socialinę ir politinę aplinką, pranešti žmonės apie svarbius pasikeitimus, kurie gali turėti įtakos jų gyvenimui? Tiesiog atlikti pirmą ir svarbiausią uždavinį?

Mantas Martišius (toliau – M. M.): Pirmiausia reikia pasakyti porą dalykų. Bet kokiame kapitalistiniame pasaulyje žiniasklaidai didelę įtaką turi reklama. Reklamos užsakovai didele dalimi užsako muziką. Kita problema – rinkos mažumas. Žiniasklaida negali objektyviai nušviesti kažkokių dalykų, nes praras reklamos pinigus. Pavyzdys paprastas – LEO LT istorija. Jeigu nebūtų buvę asmeninio konflikto tarp MG Baltic vadovo ir MAXIMOS vadovo, tada klausimas, kiek LNK būtų pasisakiusi prieš tą LEO LT. Viskas baigėsi tuo: šiandien MAXIMOS reklamos nėra. Buvo baudžiama per reklamos pinigus. Bet nepaisant to, ne visa žiniasklaida buvo nupirkta ir tas projektas sužlugo.

Yra ir kitų pavyzdžių: prieš dešimt metų žurnalas „Veidas“ parašė apie apsinuodijimus IKI konditerijos skyriuje. Baigėsi viskas tuo, kad kažkurį laiką, kadangi žurnalą „Veidas“ leidžia didesnė leidinių grupė, visus šiuos žurnalus IKI iš platinimo išėmė. Jie ten truputį pasistumdė, vėliau IKI grąžino „Veidą“ į prekybą, bet daugiau „Veidas“ apie tai neberašė.

R. J.: Bet žurnalisto darbo esmė yra paprasta: aš tiesiog jūsų labui išeinu į lauką, surenku jums svarbią informaciją ir pranešu. Ir mes visi tą darom, ir garbingai užsidirbam sau pinigų. Ar ši misija gali būti atlikta?

M. M.: Mykolas minėjo, kad žurnalistai tarsi yra prokurorai, o ryšių su visuomene specialistai – advokatai. Negalima visos žiniasklaidos vertinti pagal vieną kurpalį. Yra vienas laikraštis, yra kitas laikraštis. Yra komercinė televizija, yra visuomeninė televizija. Žinodami įvairius interesus, galėsime vertinti, kodėl vienas praneša taip ar kitaip.

R. J.: Tai dabar klausimas, kur tie gerieji kanalai?

M. M.: Nebūtinai. Čia galima įvairiai kalbėt, kas yra geras ar blogas kanalas.
Pavyzdžiui, šiandien Didžiojoje Britanijoje yra rinkimai. Juose greičiausiai leiboristai neteks valdžios. Bet savaitraštis „The Guardian“ rašė, kad konservatorių atėjimas nėra geriausias dalykas. Kodėl jis taip rašė? Todėl, kad jis yra viešai deklaravęs, kad jis yra leiboristinis dienraštis. Informacija yra ne tik objektyvi. Žiniasklaida skelbia, kad lyja, todėl aš neisiu į lauką. Bet galima klausti ir interpretacijos. Ar ten lyja stipriai, ar nestipriai?

R. S.: Tavo klausimas, Ryti, yra ar lietuviška žiniasklaida šiais laikais gali atlikti savo darbą. Iki pinigų ta problema. Ar gali išeit ir parnešt? Aš sakau ne. Todėl, kad mes valgome žuvį, kuri pagauta prie Aliaskos, pasūdyta Japonijoj, sušaldyta Meksikoj ir atvežta iš Amerikos. Mes naudojame vaistus, kurių kontragentai pagaminti Kinijoj, atvežti į Panamą, perkrauti į laivą, atplukdyti į Barseloną, ir Vokietijoj supakuoti. Globalėjant ekonomikai, ir tarsi globalėjant galimybėms, siaurėja tiriamosios žurnalistikos galimybės. Su tokiom schemom tyrimus gali atlikti „New York Times“, bet negali atlikti lietuviška žiniasklaida. Užtai lietuviška žiniasklaida, atrodo, yra priversta užsidaryti į local news segmentą. Ji negali atsakyti į daugelį klausimų, kadangi Lietuva yra globalioje ekonomikoje. Lietuviška žiniasklaida nesugeba šitų dalykų sugaudyt, todėl matome pramogas, kaimyno istorijos, rakto skylutes ir panašiai.

Audra Čepkauskaitė (pristatymas su skaidrėmis): Rytas Staselis pasakė svarbų dalyką – žurnalistika yra profesija, o žiniasklaida yra verslas. O Žygintas Pečiulis yra sakęs bent vienam savo interviu, kad žurnalistika yra verslas. Aš manau, kad tai ir yra viena iš priežasčių tos painiavos: mes studijuojam ir girdim sakant, kad žurnalistika yra verslas. Toks žodžių vartojimas atrodo nieko tokio, bet iš esmės jis konstruoja mūsų mąstymą ir mes nebesuvokiam, kas su mumis vyksta.

Šiandien mes kalbam apie žurnalistikos, viešųjų ryšių ir reklamos susipynimą tarsi į kokią draugystės apyrankę, ir apie tam tikrą viešo intereso išsiplovimą persipinant mūsų profesijoms. Dabar kalbama, kad tai neišvengiama, kad galbūt kalta aplinka, globalizacija, ir kad galbūt visai nieko, kad toks susipynimas vyksta, ta draugystės apyrankė ir yra žiniasklaida, o mes esame susipynusios tos apyrankės gijos. Turim puikų raštą, kurį galime nešioti.

Norėčiau supažindinti su gyvūnu, vardu miksinis apskirtažiomenis. Tai vienas seniausių žinomų išlikusių žemės gyvūnų. Atrodo kaip ilga kirmelė arba ilgas ungurys. Jis priskiriamas žuvų klasei, netgi angliškai vadinamas hagfish. Gyvena tiek šiaurės, tiek pietų pusrutuliuose. Gyvūno medžiagų apykaita labai lėta, jis gyvena dugne ramiai susirangęs, kai išalksta – iškelia galvą ir užuodžia auką. Akių neturi. Apskritažiomenio maistas – padvėsusios arba bedvesiančios žuvys. Jis įlenda į aukos vidų ir sugraužia ją iš vidaus, lieka tiktai griaučiai. Nors neturi žandikaulio, bet turi liežuvį, nusėtą aštriais dantimis. Mokslininkai dvejoja, prie ko šį gyvūną priskirti. Nors miksinis apskritažiomenis tradiciškai priskiriamas prie žuvų, tačiau ne visi su tuo sutinka, nes žuvų klasė priklauso stuburiniams, o miksinis apskritažiomenis stuburo neturi, nors turi kaukolę.

Į žurnalistus šis gyvūnas panašus ne tik aštriadančiu liežuviu, bendras mums ir sturburo – ar bestuburiškumo – klausimas.

Darydama laidą kalbėjau su dvyliktokais iš mažo miestelio. Jie leidžia savo laikraštį. Klausiau, kas ateina į galvą, kai jie išgirsta žodį „žurnalistas“. Jie atsakė, kad tai parsidavėlis, žmogus be principų, neturintis jokių vertybių. Nė vienas iš jų nenori būti žurnalistu, jie nori studijuoti teisę, politologiją. Kai prieš daugiau nei dešimt metų stojau į žurnalistiką, mes kitaip įsivaizdavom tą darbą. Galima sakyti, kad moksleiviai tik kartoja nuostatą, kuri yra visuomenėje. Nežinau, gal kaip sakė profesorius [Ž. Pečiulis], jei paklaustume jų apie teisininkus, prokurorus, politikus, jie tą patį atsakytų. Tačiau jeigu turime ambicijų studijuoti šitą specialybę ir dirbti šitą darbą, tai, kad mes turim šitokį vardą, yra labai stiprus signalas.

Noriu parodyti tris savo rašiklius. Vieną nusipirkau pati, kitą man davė kolegė, tai Lietuvos radijo rašiklis, iš laikų, kai dar radijas turėjo pinigų, trečią pasiėmiau Santariškėse, kur buvo surengta spaudos konferencija apie kaulų čiulpų donorystę. Tai labai svarbus klausimas, mano pačios draugės tėtis laukia tokios transplantacijos. Nuėjau į tą konferenciją ir jaučiausi kaip žąsis, kurią šeria kukuliais, ne tik todėl, kad ten buvo maisto, tušinukų ir viso kito gėrio. Ten sėdėjo gydytojas, sėdėjo žmogus bemirštantis, žmogus nenumiręs ir visi visi, kurių reikėjo mano pasakojimui. Man tik reikėjo mikrofoną jiems pakišti. Aplinka buvo labai draugiška, grojo muzika, mums davė kažkokių barškučių, kad galėtume dalyvauti akcijoje. Padariau pasakojimą – tai užtruko vieną dieną.

Du metus noriu padaryti apie sveikatos apsaugos sistemos pertvarką. Ir nepadarau. Du mėnesius skaičiau visokius dokumentus, kaip veikia mūsų sveikatos apsaugos sistema. Dabar žinau tiek daug dalykų ir nieko negaliu padaryt, nes tai yra taip sudėtinga.

Galima sakyti, kad [kaulų čiulpų donorystės atveju] viešieji ryšiai bando užpildyti žurnalistikos spragas. Užuot laukęs, kol žurnalistams ateis į galvą „padaryti“ šią temą, gali suorganizuoti spaudos konferenciją, su maistu – na, žurnalistai alkani – ir tu tą informaciją paskleisi. Tai sveikintinas dalykas, čia viešasis interesas – dabar mes, visuomenė, daugiau žinom apie kaulų čiulpų transplantaciją. Bet poliklinikos, kurios yra uždaromos, neturi galimybių surengti tokių spaudos konferencijų. Ir ten aš nenueisiu.

Vaikščiodami po spaudos konferencijas ir persakydami, kas ką pasakė, mes galime sąžiningai dirbti ir gerai gyventi. Bet lieka klausimas – ar turime mes gebėjimų, laiko, noro ir motyvacijos gilintis ir nušviesti klausimus, kuriais niekas nieko nepasakė ir niekada nesurengs spaudos konferencijos, o tokių klausimų yra dauguma. Kad mes reaguojame į viešuosius ryšius – ne problema, kol jie nėra pagrindiniai mūsų darbotvarkės sudarinėtojai.

Mes esame čia trijų profesijų atstovai. Kai kalbu, galbūt atrodo, kad galvoju apie jas kaip apie skirtingas barikadų puses. Neturiu nieko prieš viešuosius ryšius ar reklamą. Didžioji dalis mano buvusių kolegų ten dirba. Mes stojome į žurnalistiką merginos – keturiolika į vieną vietą, o vaikinai – aštuoni į vieną vietą. Dabar iš mūsų trisdešimties žurnalistais dirba gal keturi. Ką tai reiškia? Mes čia įstojame kaip pirmūnai norintys tapti žurnalistais. Per ketverius metus mums tas noras praeina, o jei ne per ketverius, tai per pirmus dvejus darbo metus. Man rodos, visa tai labai susiję su tuo miksiniu apskritažiomeniu ir viešojo intereso klausimu.

Viena viešojo intereso žurnalistikos funkcijų – sergėtojo funkcija – ieškoti galią turinčiųjų atsakomybės, atskleisti apgavystes, sukčiavimus, korupciją, neūkiškumą ir kompetencijos stoką. Antroji – rasti, ištraukti ir pateikti informaciją, kuri padėtų visuomenei būti informuota, susidaryti savo požiūrį ir priimti sprendimus.
Noriu kalbėti būtent apie šią žiniasklaidos prievolę informuoti, paaiškinti ir analizuoti. Vakar kalbėjome su profesoriumi Pečiuliu apie tai, kad tiriamoji ir analitinė žurnalistika Lietuvoje nesivysto. Atrodo, kad mes net neturime ambicijų. Taip, yra sudėtinga paskambinti į Aliaską ar dar kur nors. Bet tai yra įmanoma – jeigu mes tik norėtume. Aš nekalbu apie tai, kad mes, žurnalistai, Lietuvoje neanalizuojame paprastų dalykų, kurie Čiobišky vyksta ar Viešintose. Mes atsisakėm tų ambicijų ir tai yra susiję su viešojo intereso klibintojais. Apie juos kalba britų žurnalistikos analitikas Martin Moore. Vienas iš jų – nepasitikinti Vyriausybė, kuri nebėra įsitikinusi ketvirtosios valdžios verte, antras – vis galingesnis ir savo įvaizdžio svarbą suvokęs verslas, trečias – susipainiojusi visuomenė, patirianti informacijos atakas ir kenčianti nuo jos pertekliaus, ir ketvirtas – pati žiniasklaida, nevykdanti savo pareigos viešajam interesui.

Kai mes susiduriam su viešaisiais ryšiais ir reklama, aišku, kad mes esame silpnesni, nes mes esame mažiau finansuojami. Mano situacija yra ypatinga, aš esu iš „šiltnamio“ atėjusi, iš Lietuvos radijo. Ten nėra šeimininkų. Galiu gauti barti nuo vyriausiojo redaktorius, bet ten nėra šeimininko, išskyrus visuomenę. Seimo pirmininkė Degutienė parašė laišką priekaištaudama dėl mano pasakojimo, parašėme jai atsakymą, bet ji nėra mano šeimininkė.

Žurnalistų perėjimas iš žurnalistikos į viešuosius ryšius ar reklamą nebūtinai yra jų bestuburiškumo ar neambicingumo įrodymas, kartais gali būti priešingai. Dalis mano kolegų, ambicingi žurnalistai, išėjo iš to darbo sakydami, kad aš geriau būsiu geras „piarščikas“ negu blogas žurnalistas, nes dirbu privačiam laikrašty, kur iš manęs nori lojalumo darbdaviui, o ne kažkokiam viešajam interesui, kurio net apibrėžti neįmanoma.

Taigi visuomenė mumis abejoja ir mano, kad mes esame parsidavėliai – tai sunkinanti aplinkybė. Ir patys mes, mes nusikertam šaką. Mūsų pasirinkimai pirmiausiai yra mūsų asmeninė atsakomybė. Kalbant apie mane – nesu tas žmogus, kuris kaip nors ypatingai gintų viešąjį interesą. Esu formalistė, man daug svarbiau, kad koks nors garsas gražiau radijuje nuskambėtų. Nieko tokio ypatingo aš nedarau. Bet vis tiek manau, kad greta kiekvieno iš mūsų asmeninės atsakomybės dar yra ir sisteminės problemos, kurias šalindami mes galime pakeisti tuos dalykus, viskas čia nėra taip neišvengiama.

Kartais girdžiu, kad Lietuva yra maža šalis, mes negalime turėti kokybiškos žurnalistikos. Tačiau Estija, kur yra vienas milijonas estiškai skaitančių, kažkodėl gali turėti „Postimees“, latviai galėjo turėti „Dieną“. Ten rinka nebuvo per maža, o mes, kartodami, kad rinka per maža, patys nusikirtome šaką.

Prieš kokius ketverius ar penkerius metus viename interviu man pasakė, koks yra „Lietuvos ryto“ tiražas Kauno rajone: 300 egzempliorių. Čia įskaičiuojant bibliotekas, mokyklas ir visas kitas institucijas. Mes neskelbiame savo tiražo ir nepasakom, kokie esam nereikšmingi. Tai yra simptomas to, kad mes patys save naikinam.

Tokia bloga žurnalistikos ir žiniasklaidos situacija yra vertinga, nes verčia susigriebti ir pakeisti požiūrį į savo darbą.

Manau, kad penktasis žurnalistikos ir viešojo intereso klibintojas yra Lietuvos žurnalistikos mokykla, Lietuvos žurnalistų parengimas. Kalbu ne tik apie Vilniaus universitetą, bet ir Vytauto Didžiojo universitetą, kuris toliau eina tuo reklamos, viešųjų ryšių ir žurnalistikos kaip vienos profesijos suliejimo keliu, o šis kelias ir kuria tokią draugystės apyrankę, kur mes neva visi informuojame – vieni iš vienos pusės, kiti iš kitos. „Rinka yra ribota, mokykitės, vaikai, žinokit, kad ir taip bus, ir taip bus, kad ir čia reikės padirbėti, ir čia reikės padirbėti…“ – tą galime išgirsti iš mūsų dėstytojų. VDU jau siūlo tokią programą, kur tu praktiką atlikinėsi tiek viešuosiuose ryšiuose, tiek žurnalistikoj. Paaiškinimas – taip mes geriau vieni kitus suprasime.
Ir iš tikrųjų – mūsų vakarėliai bendri, mes baigę tas pačias studijas, sukūrę šeimas, mūsų temos bendros. Iš tos draugystės gimsta elitinis kalbėjimas, pasidaro taip, kad didžioji visuomenės dalis ir jos problemos lieka paraštėse. Mes net nekalbėsime apie juos, mes kalbėsime tiktai apie tai, kas mūsų rate kalbama.

Manau, kad žurnalistų parengimas turi atsisakyti pažiūros, kad žurnalistas yra tas, kuris perduoda informaciją. Nebereikia nieko perduoti. Valstybės institucijos ir verslas turi pakankamai savo specialistų, kurie perduos tą informaciją, kurią jie nori perduoti. Yra socialiniai tinklai, kur žmonės perduoda informaciją vieni kitiems. Todėl manau, kad žurnalistų parengimas turėtų krypti į sugebėjimą paaiškinti ir analizuoti tikrovę – sunkiomis sąlygomis, taip, globaliomis sąlygomis. Bet man globalizacija atrodo galimybė. Esu iš „šiltnamio“, kuris dar skiria pinigų tokiems dalykams, galiu paskambinti bet kam, neprivalau apsiriboti. Ir jeigu mes turėsime ambicijų, niekas mūsų neribos.

Peržvelgus žurnalistikos instituto dėstomų dalykų sąrašą, pateiktą internete – nors man profesorius sakė, kad daug kas dabar keičiama – jame dažniausiai kartojasi žodžiai „informacija“, „komunikacija“. Tai ne tik Lietuvos žurnalistikos mokyklos situacija. Nuo dvidešimto amžiaus, kai pradeda vystytis komunikacijos mokslas, žurnalistika pradedama suvokti kaip jo taikomoji veikla. Maždaug kaip viešieji ryšiai, ar ne? Ir kas tada atsitinka? Išplaunamas turinys, kodėl mes čia esam. Žurnalistikos priskyrimas komunikacijos fakultetui arba pačiai komunikacijos paradigmai legitimuoja mūsų buvimą universitete. Nes šiaip tarsi mes galėtume būti ir profkėj, kur mus galėtų mokyti, kaip įjungti ir išjungti mikrofoną. Bet kadangi čia yra universitetas, tai esą turime studijuoti komunikaciją ir visada galvoti apie perteikimą – tai yra mūsų mokslas. Ir nebelieka kalbos – arba jos lieka per mažai – apie turinį, kuris yra perteikiamas.

Turi įvykti revoliucija ir galbūt net jūs galėtumėte ją padaryti. Žurnalistų parengimo ašis turėtų būti ne komunikacija, o viešasis interesas. Tai reikštų, kad žurnalistikos programoje nebegalėtų viskas būti suskirstyta tik pagal medijos formą: seminaras radijui, seminaras televizijai, seminaras spaudai ir t.t. Viešojo intereso žurnalistika reiškia, kad mes turime būti paruošti labai labai specializuotoms sritims, sugebėti jas analizuoti. Labai stiprus praktinis pasirengimas ir nuolatinis žurnalistikos filosofinių pagrindų patikrinimas – kodėl mes darome tai, ką darome, kokia viso to prasmė – padėtų mums studijų metu sustiprinti savo stuburą ir būti ambicingesniems. Negalima sakyti, kad Lietuvos žiniasklaidoje nėra vietos specializuotai žurnalistikai. Ji atsiras, kai bus interesas, kai mes turėsim ambicijų. Jeigu visi, kurie išeiname iš žurnalistikos, nes ji pernelyg paviršutiniška ir nesuteikia galimybės mums specializuotis, gilintis į vieną ar kelias sritis, būtume turėję daugiau ambicijų, tai turėtume ir specializuotą spaudą. Kodėl Islandija gali turėti kokybišką spaudą? Jie mano, kad gali padaryti, o mes kažkodėl taip nemanom. Manau, kad dar ne viskas prarasta.

Latvijos „Dienos“ pavyzdys, kurį jūs tikriausiai žinot: juos nupirko, žurnalistams nepasakė, kas yra naujasis savininkas. Jie bandė išsiaiškinti, kai jiems vis nesakė, dvidešimt žurnalistų išėjo iš to laikraščio. Ar Lietuvoj buvo toks atvejis? Nebuvo. Mes arba prisitaikom, arba išeinam pavieniui. Ir kai atvažiuoja „Dienos“ žurnalistė Nellija Ločmele skaityti paskaitos, Žurnalistikos institutas kaip auditoriją pasiūlo pirmakursius. Tai, aišku, yra labai gerai, bet pirmakursiai dar nėra turėję pakankamai praktikos. Taigi kažkas klausosi, kažkas telefonais žaidžia. Pagal klausimus gali suprasti, kad tai nėra visai ta auditorija. Kodėl nėra antrakursių, trečiakursių, ketvirtakursių, nė vieno dėstytojo? Tai reiškia, kad mums kaip ir neįdomu, nes mūsų žurnalistikos mokykla yra kitokia – ji yra apie informaciją.

Bet reporteriavimas, kaip šiandien jį suvokiame, yra nykstantis dalykas. Jeigu mes neturime ambicijų būti šis tas daugiau, mes greitai išnyksime.

R. J.: Bet aš nenurimsiu, aš tikiu, kad mes neišnyksime. Žinoma, sudėtingame pasaulyje mums vis vien reikės žurnalistų, kurie praneša, kas vyksta. Juk aš neturiu laiko, kad visą laiką stebėt.

O pasitikėjimo atkūrimo mechanika yra iš tokios paprastos formulės:

pasitikėjimas = (patikimumas + intymumas) / (padalinta) asmeninis suinteresuotumas

Dabar detaliau. Patikimumas reiškia, kad jei kažkas degė ir apir tai parašė laikraštyje, tai taip ir buvo. Romas Sakadolskis rodė JAV atliktą tyrimą, kur 4800 naujienų šaltinių paklausta, ar buvo padaryta klaidų informaciniuose pranešimuose, kuriems tie šaltiniai liudijo. 61 procentas amerikiečių informacijos šaltinių rado informaciniuose pranešimuose klaidų. Lietuvoje žiniasklaida nėra linkusi taisyti klaidas. Patikimumas susijęs su tuo, kad jei parašyta du yra keturi – taip, tai tiesa, jei du kart du – penki, ne, todėl pataisai. Mes „Transparency International“ atlikome tyrimą žiūrėdami, kaip Lietuvos žiniasklaida taiso savo klaidas. Paėmėm keturis nacionalinius dienraščius ir atradom, kad tik vienintelis laikraštis „Vilniaus diena“ ištaisė vieną klaidą. Tuo tarpu švediškas laikraštis taisė per tą mėnesį dvidešimt tris kartus.

Pavyzdžiui, manęs tik „Verslo žinios“ paklausė, ką aš manau apie laikraštį? Ar čia yra žiniasklaidos vartotojų, kurių žiniasklaida klausė, ką jie nori skaityt? Galit pakelt rankas? O, du pakėlė rankas, – labai gerai. Bet juk dažniausiai verslas klausia, ar ten cukraus į kavą pakankamai įdėjau ar reikia daugiau? Tai aš irgi tikiu, kad žiniasklaida gali persitvarkyti revoliucingai būtent klausdama „kaip mums sekasi?“.

Toliau, antras dėmuo toje formulėje yra intymumas. Tiesiog paaiškinti viską ką darai ir kodėl darai su visomis detalėmis – tas automatiškai kelia pasitikėjimą.

Tada galime eiti prie vardiklio. Ten yra asmeninis suinteresuotumas. Tiesiog, kokia man iš to nauda? Gali būti nauda gauti pajamų, gali būti nauda nedirbti savo darbo visu pajėgumu ir sąžiningai, – truputį tingėti. Kam čia draskytis ir galvot, ką jums parašyt, kai galiu parašyt vėl apie Kedį. Arba apie kokį nors kitą skandalą – ir taip lengva.

Tai mes priėjom prie antro mūsų klausimo: nustatyti prasmingą visuomenės diskusijų darbotvarkę. Kaip supratau iš mūsų diskusijos dalyvių, jie skeptiškai vertina žurnalistikos profesijos perspektyvas, aišku, Audra ugningai ja tiki.

Gal tada gali padėti ryšiai su visuomene? Gal aš galiu tapti „piarščiku“? „Piarščikai“ gražiai atrodo, važinėja gerais automobiliais, malonūs visada, šypsosi. Gal, Mykolai, pavyzdžiui, jeigu žiniasklaida susimauna tarnaudama visuomenei, gal mes visi galim eiti į ryšių su visuomene verslą ir pataisyti viską galų gale?

M. K.: Ryti, iš kur tu ištraukei, kad ryšiai su visuomene gina visuomenės interesą? Iš kur tu sugalvojai tokią bedievišką, kvailą ir visiškai neatsakingą mintį?

R. J.: Keletas man sakė.

M. K.: Kas tau taip sakė? Nė velnio, aš neginu visuomenės intereso. Mano darbas yra ginti žmonių, kurie man sumoka, interesą. Lygiai taip pat, kaip advokato darbas yra ginti žmogų, kuris jam duoda pinigų. Kitas klausimas, kas mane gali pasamdyti ir kaip tai galėtų vykti, bet mano darbas nėra ginti visuomenės interesą. Tam tikrais atvejais aš pasirenku tai, kas man asmeniškai yra įdomu ir svarbu, ir tada aš jau dirbu naudodamas visus įmanomus būdus ginti tą dalyką. Bet vis tik mano pagrindinė veikla yra ginti tą savo užsakovą, bent jau tol, kol aš galiu jį ginti, juo tikėti. John Wiley yra sakęs, kad kaip teisme gali pasisakyti įvairūs žmonės, todėl yra ryšiai su visuomene, nes ne visi žurnalistai yra tokie geri. Sena mintis, kad žurnalistas pakelia ragelį ir ištaiso klaidą ne visą laiką veikia, ir ne tik Lietuvoje.

Galvoti, kad mes gimstam su įgimtu troškimu atsakyti, kas yra gera ir kas bloga – turbūt ne. Žinoma, ryšių su visuomene specialistai taip pat turi vertybinius kodeksus. Bet aš nesiekiu ieškoti tiesos, aš siekiu ieškoti tų faktų, kurie leistų mano klientui atrodyti teisingesniam. Žurnalistas gi ieško teisingų faktų. Ir tai yra labai didelis skirtumas.

Šitas dalykas siejasi su tuo, ar žurnalistui reikia komunikacinio išsilavinimo. Nežinau, galbūt tai ir atsako į klausimą.

Aš, pavyzdžiui, kada stojau į žurnalistiką, manęs ponas Žygintas nepriėmė ir dėl to tapau istorikas. Visai gerai gavosi. Todėl aš gana šališkas, ir, jei atvirai, laikyčiausi nuomonės, kad žurnalistui vertėtų turėti dar vieną kitą profesiją. Ką tik pasakojo, kaip vykdomas tyrimas dėl sveikatos reformos. Iš tikrųjų, labai įdomi tema, ir tikriausiai nėra padaryto nei vieno rimto žurnalistinio tyrimo apie tai. Jeigu gerbiamoji kolegė, sakykim turėtų vadybinį arba sveikatos apsaugos išsilavinimą ir ji išmanytų, kaip ta sistema veikia iš vidaus, ko gero, jai tą tyrimą pavyktų atlikti žymiai greičiau. Lygiai taip pat, kiekvienas ekonominį išsilavinimą turintis žurnalistas yra lobis. Tu gali su juo kalbėti apie žymiai įdomesnius dalykus – nereikia aiškinti, kas yra EBITDA ar kaip sumuojasi vienas procentas su kitu procentu.

R. J.: Dėkoju už atvirumą, Mykolai, nes pasakyti, kad aš neieškau tiesos, o ieškau faktų, kurie naudingi mano klientui, yra labai atvira. Daugelis net to nepasako ir kartais griauna pasitikėjimą savimi tokiu būdu.

Taigi dabar mes suprantam, kad žurnalistikos pirmoji paskirtis yra ieškoti tiesos. O kaip ieškoti? Stengiantis leisti kuo daugiau žmonių pasisakyti, ar ne? Mes patiriam, kad mūsų žiniasklaidoj, jeigu du šaltiniai pasakoja apie kažkokį įvykį, tai yra didelis nuopelnas ir labai smagu.

Taigi trečia žiniasklaidos teoretikų žiniasklaidai suteikiama pareiga yra suteikti tribūną piliečiams, politikams bei interesų grupėms, kad galėtų išsakyti savo požiūrį ar apsiginti. Ir jeigu jaučiam, kad žiniasklaida nesuteikia tos tribūnos, gal mes tada iš nevilties galime kreiptis į reklamos pramonę?

A. S.: Be abejo, galima.

R. J.: Už Europos Sąjungos lėšas, pavyzdžiui? Paaiškinti, kaip viskas gerėja.

A. S.: Net nesvarbu iš kur tos lėšos, svarbu, kad jos būtų. Čia šiek tiek atpinant tuos mazgus, kuriuos kolegė rodė, bandyčiau pasinaudoti tuo patarimu iš Votergeito: „Follow the money“ (angl. sek paskui pinigus). Neatsitiktinai vienam Ryčio klausime skambėjo: nueiti, parnešti žinias ir gauti už tai pinigų. Pažiūrėkim, iš kur ateina pinigai. Viešieji ryšiai yra apmokami klientų, reklama taip pat. Iš kur ateina pinigai žurnalistams? Didžiąja dalimi jie ateina iš reklamos. Ko reikia reklamos užsakovui? Reitingų, galvų skaičiaus. Reklamos užsakovui šiandien nereikia kokybės. Mokama ne už kokybę, o už kiekį. Aš manau, kas atitinkamai pagal tai, žiniasklaidos verslo žmonės formuoja savo produktą: kad būtų daug kiekybės. Už kokybę nemoka, tai kam ta kokybė. Jei už tribūną niekas nemoka, už Kedį moka daugiau, užsiimkim Kedžiu.

Mano prognozės, kad žiniasklaidos transformacija galima tada, kai vienokiu ar kitokiu būdu bus galima išsilaisvinti nuo reklamos pinigų. Arba nuo didesnio kiekio reklamos pinigų. Todėl tai yra internetinė žiniasklaida, kuriai reikia daug mažiau pinigų, kad ji galėtų egzistuoti, galbūt visuomeninė televizija, išlaikoma iš abonentinio mokesčio.

Verslo prasme aš nematau argumentų, kodėl žiniasklaida turėtų daryti tavo įvardytus aštuonis uždavinius. Arba kodėl cirkas tai turėtų daryti? Tik todėl, kad ten susirenka daug žiūrovų? Ne, cirkas turi uždirbti pinigus. Kas žiniasklaidai iš to, kad visuomenės poreikis bus geriau patenkintas, jeigu reitingai mažėja?

A. Č. Labai ačiū, Audriau, kad jūs taip pasakėt: kas žiniasklaidai iš to? Žiniasklaidai nieko iš to, žiniasklaida puikiai be to pragyvens. Klausimas, man atrodo, šiandien yra svarbesnis., kas žurnalistams iš to? Klausimas yra, ar, kai Lietuvos radijo reklamos skyrius, kaip ir daugumoje kitų Lietuvos žiniasklaidos įstaigų, ims valdyti informacinį skyrių, aš išeisiu, ir ar aš garsiai pasakysiu, kad tai vyksta, ar nepasakysiu?

Ir todėl aš kalbu apie tą stuburą ir todėl manau, kad Žurnalistikos institutas yra fundamentali vieta, iš kurios turėtų prasidėti ta reakcija. Mes turėtume garsiai sakyti, kad ten ir ten neatliekame praktikos, nes jie yra tokie ir tokie. Pavyzdžiui, šitas kursas, kuris šiemet baigė žurfaką, jeigu jūs, arba kitas kursas, kuris kitais metais baigs, pasirašote savo kurso žurnalistų etikos kodeksą ir paskelbiat apie tai garsiai ir sakot – mes esame visiškai kitokia karta. Ne kaip mano ar kitos kartos, kurios diskreditavo žurnalistiką. Sakykit – mes esam visiškai kitokie ir dabar priimkit mus į darbą. Galbūt Jūsų niekas nepriims, tai galbūt žurfakas galėtų būti ta vieta, kur prasidės ta kitokia žurnalistika. Kaip ir Amerikoj – bankrutavo nerealiai popululiarūs laikraščiai, ne todėl, kad buvo blogi ar neskaitomi, o todėl, kad žiniasklaidos modelis, kaip sako Audrius, yra verslo modelis, reikia nuolatinio pelno. Kai jie bankrutavo, žurnalistai iš tų laikraščių, ypač tiriamųjų skyrių, perėjo į žurnalistikos fakultetus universitetuose. Universitetas ir žurnalistų gebėjimai susivienija, o visuomenė turi informaciją, kuri yra kitokios kokybės ir kuri turi visuomenei nekainuoti –finansavimas vyksta per fondus.

Tai yra nauji modeliai, kurių gal Lietuvoj ir nepavyktų įgyvendinti, bet gal ir pavyktų. Mes turime pabandyti, bent ambiciją turėti.

R. J.: Bet, Audra, ar kategoriškai manai, kad žurnalistika negali būti profesija siekiant užsidiribti pragyvenimui?

A. Č.: Ir iš socialinio darbo profesijos galiu išsilaikyti. Esminis skirtumas: žurnalistika kaip verslas reiškia, kad tas, apie kurį rašau, turėtų man sumokėti.

M. K.: Aš esu kategoriškai prieš. Verslas nėra blogai, verslas yra geriausias dalykas, ką žmogus yra sugalvojęs.

Aš visiškai nesutinku su Audriumi, kad žmonėms nereikia informacijos. Žmonėms reikia informacijos, tiesiog dabar jie jos negauna. Reklamai reikia kokybiškos auditorijos, paprasčiausiai Lietuvoje niekas nebandė su ja dirbti. Estijoje, kur yra milijonas žmonių, „Postimees“ reklamuojasi turėdamas kokybiškiausią auditoriją, turi krūvą pinigų ir sėkmingiausiai išsilaiko. Jame, aš žinau, nes mano kolegos ten dirba, niekada niekas nėra siejama su reklaminiais biudžetais.

Kaip sakė Gordonas Gekas filme „Volstrytas“, godumas yra gerai. Siekti pelno yra labai labai gerai. Problema yra ta, kai žmonės panaudoja savo leidinį trumpalaikėje perspektyvoje, parduoda jį sunaikindami ilgalaikį pasitikėjimą savo žiniasklaidos priemone. Tas tikrai yra blogai.

Tikėtis, kad visuomenė jums susimokės už jūsų nuostabų žurnalistikos tyrimų institutą, kuriame jūs darysite nuostabius tyrimus apie visuomenę, manau, yra utopija. Yra tokia profesija – Seimo narys – tave išrenka ir gali daryti žurnalistinį tyrimą Seime.

M. M.: Na man karts nuo karto pakvimpa pokalbis, kad mes susirinkom prie ligonio, kuriam ketvirta stadija – jis dar nenumirė, bet jau tuoj mirs. Ir ką dabar daryti.

Nei ketvirta stadija, nei ką. Gal galima kalbėti apie kokybiškesnę žiniasklaidą, bet ir jos yra. Yra nacionalinis transliuotojas, payzdžiui, aš Lietuvos radijui kažkokių didesnių priekaištų neturiu. Yra naujienų agentūros, pavyzdžiui, BNS. Nėra viskas taip juoda, kaip norime pasakyti. Jei mes kalbame apie tai, kad žiniaklaida turėtų siekti viešojo intereso, ateityje nacionalinis tansliuotojas turėtų gauti pakankamai pinigų ar iš biudžeto, ar iš abonentinio mokesčio. Yra estiškas modelis, kada nacionalinis transliuotojas finansuojamas iš komercinių televizijų pajamų, gaunamų iš reklamos.
Problema yra tada, kai laikraštis sako: aš esu objektyvus ir nepriklausomas – šitas būdas yra geriausias. Bet nepasako, kad tas būdas geriausias jo savininkui ar akcininkams. Geriau pasakyti, kad, tarkim, mes esam liberalių pažiūrų, todėl palaikom šitą pusę. Tai yra atvirai deklaruoti.

Ligoninės terminais kalbant, Lietuvos žiniasklaida lėtai gyja. Pasižiūrėkit, kiek mes turime platformų pasisakyt. Pavyzdžiui, žurnalų rinka yra didelė tokiai mažai šaliai.

R. J.: Nors mano darbas yra moderuoti diskusiją, knieti pasisakyti. Aš žiūriu optimistiškai. Pavyzdžiui, tokių diskusijų anksčiau nebūdavo. Anksčiau ateidavo žmonės iš poros nacionalinių dienraščių ir pasakydavo, kad korupcijos žiniasklaidoje nėra.

O dabar tų diskusijų daug. Bet perspektyva yra tokia, kaip aš suprantu. Yra žurnalistika, kuri remiasi mecenavimu. Kažkokie garbingi žmonės duoda pinigų ir neturi jokio intereso. Tada žurnalistai rašo absoliučiai tai, kas jiems svarbiausia ir pasitarnauja visuomenei. Yra kitas kelias: surast auditoriją, kuriai reikia kokybiškų žinių, paklaust, kaip mes galime geriausiai jums tas žinias pateikti. Pirma klausti, ko jūs norite, antra, kaip skaidriau ir kokybiškiau jums jas pateikti, trečia – tiesiog jas pateikti ir už tai gauti pajamas. Aš tuo modeliu tikiu ir manau, kad jis yra įmanomas.

A. Č.: Taip, ir aš sutinku su Mykolu, tik mes kitaip vartojame sąvokas. Aš nekalbu apie kažkokį mecenavimą, kur idealistai susirinkę žurnalistikos institute rašytų kažkokias gerąsias naujienas. Visiškai ne. Žiniasklaida, ne žurnalistika turi būti verslas. Žiniasklaidos verslas iškrypo, nes jis buvo blogas, į trumpalaikę perspektyvą orientuotas. Aš tik noriu, kad žiniasklaidos vadybininkai nepardavinėtų manęs kaip žurnalisto, bet pardavinėtų mano sukurtą produktą, kokybišką žurnalistiką. Problema ta, kad aš negaliu nueiti pas žiniasklaidos vadybininkus ir sakyti: būkite geri, būkite geri… Taip nebus. Tai priklauso tik nuo mūsų: ar mes turim stuburą, ar ne. Ir nuo gebėjimų. Čia nesutikčiau su profesoriumi Pečiuliu, kad gali būti tik reporteris, pranešėjas, arba jau politikos apžvalgininkas, o šio universitetas paruošti negali. Tarp šių dviejų kraštutinumų – plati erdvė giliajai žurnalistikai, ir Lietuvoje ji neužpildyta, jai nėra paruošiama, o gali būti paruošiama. Kad analizuotum, reikia būti išsilavinusiam. Todėl ir kalbu apie išsilavinimo atitraukimą nuo komunikacijos paradigmos, galbūt arčiau politologijos ir socialinių mokslų.

R. S.: Mes labai institucionalizuojam problemą. Mes deleguojam atsakomybę už tą situaciją, kuri yra žiniasklaidoj ir žurnalistikoj universitetui, mes deleguojam atsakomybę Mykolui Katkui, mes deleguojam atsakomybę Vitui Tomkui arba Gedvydui Vainauskui. Iš principo, yra tokia mada deleguoti atsakomybę. Iš tikrųjų, kai mes imam deleguoti atsakomybę už tuos dalykus kitiems ir tą problemą institucionalizuojam, mes gaunam tam tikrą difuziją, kur nė patys nebesuvokiam, apie ką šnekam.

Kas studentams gali būti naudinga iš visos šitos diskusijos. Žinokit, kad žurnalistika yra sunkus amatas. Tu turi turėt labai tvirtus profesinius įgūdžius. Tam tikrą kontekstą, susivokti pasaulyje. Ir trečias labai svarbus dalykas, apie kurį mes dažnai nešnekam: tu turi būti sąžiningas. Akistata su savo sąžine, tai, ką patyriau per dvidešimt darbo metų, yra labai sunki. Aš nelinkėčiau jums tos akistatos patirti. Svarbiausias dalykas tavo asmeninė atsakomybė prieš profesiją, auditoriją. Ne Tomkus, ne Vainauskas, ne Katkus – atsiprašau, aš bendrine prasme, – kalti esam mes kiekvienas asmeniškai tiek, kiek esam neprincipingi.

Pamėginkit man – taip, aš po dvidešimties metų protingas – pamėginkit man užmokėti pinigų, kad parašyčiau straipsnį, kokie jūs gražūs. Ar aš įdėsiu į savo žurnalą, ar ne? Jeigu mane privers įdėt, aš atsistatydinsiu, aš nebebūsiu redaktorius.

R. J.: Gal kas turite klausimų? Profesoriau.

[diskusiją stebėjęs Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto direktorius] Žygintas Pečiulis: Vakar kolegė [Audra Čepkauskaitė] iš manęs ėmė interviu.

Mes galime kalbėti apie visuomenės kartelės kėlimą, bet vėlgi aš prisimenu tą Ryčio formulę. Arba tuos standartinius žiniasklaidos reikalavimus, tarkim, objektyvumas ir dviejų ar trijų nuomonių pateikimas. Tai didelė auditorijos dalis ir klausia: jūs man duodat vieną nuomonę ir kitą priešingą nuomonę, o kur tiesa? O tiesa, pasirodo, yra Krivicko laidose, kur jie labai aiškiai pasako, kas nužudė ir parodo, kaip buvo nužudyta. Jiems patinka Grinevičiūtės laidos, pavadintos „Paskutine instancija“, kur kiekvieną savaitę kepama po tyrimą. Objektyvus pateikimas už ir prieš, didžiajai mūsų auditorijos daliai yra nuobodus. Kolegė yra teisi sakydama, kad reikia žurnalistikos institute ar kažkokioje labdaringoje organizacijoje, kuri užsiimtų tais dalykais. Šiai dienai, panašu, kad to nereikia ir aš tai siečiau su mūsų demokratijos būkle.

Dėl Žurnalistikos instituto ir žurnalistų rengimo. Visi mes čia esame studijavę, visi kažkokius mokslus baigėme ir žinome, kad universitetas ir studijos duoda labai daug, bet ne viską. Prieš tai buvo dvylika metų mokyklos, o čia lašelis – ketveri metai universiteto, paskui ilgas ilgas gyvenimas. Tai, tarkim, sudėti visas viltis ir reikalauti… Universitetas yra ta vieta, kur mes bręstam, kur mes būnam, kur mes susidraugaujam.

Kitas dalykas dėl pačių teorijų ir minčių. Kartais man studentai sako: bet anas dėstytojas tai mums visai kitaip sakė, kaip čia taip gali būti institute, nesuderintos programos? Aš sakau, jūs galvų neturite? Pavyzdžiui, yra mūsų institute žmonių, kurie tiesiog išpažįsta objektyvumą kaip šventenybę. Aš esu iš tų žmonių, kuris pakankamai skeptiškai žiūrį į tai kaip į praktiškai nepasiekiamą dalyką. Ir kitą kartą geriau pripažinti savo subjektyvumą, negu vaizduoti objektyvumą, pasikviečiant į laidą vieną stiprų pašnekovą, o kitą nuomonę atstovaujantį – silpną, visuomenės nemėgstamą nesusišukavusį ir panašiai. Ryti, turbūt darėt kartais? Netyčia išeidavo?

R. J.: Nepamenu, kad taip daryčiau, bet yra uždraudę mūsų laidą, kuomet mes susimovėm ir mums viešai pasakė, kad mes susimovėm.

Aš netikiu raganomis ir astrologija, bet tikiu žodžio laisve ir garbingu atstovavimu. Mes pakvietėm dvi raganas prieš du mokslininkus. Širdy aš vyliausi, kad mokslininkai laimės… bet raganos laimėjo. Mokslininkai galvojo: tegu raganos pašneka daugiau kvailysčių, mes paimsim kvailystes ir sudirbsim. Bet raganos buvo protingos: jos šnekėjo apie meilę, toleranciją ir t.t., o mokslininkai tik piktai kabinėjosi prie jų žodžių. Ir jie pralaimėjo žodžių karą. Aš elgiausi negarbingai – aš leidau mokslininkams kalbėti 2 minutėm ir 45 sekundėm daugiau. Suteikiau daugiau erdvės ir vis tiek jie nelaimėjo. Laidos kartojimą uždraudė, o vienas LRT Tarybos narys pasakė man – tu turėjai padaryt, kad mokslininkai laimėtų.

Ž. P. Ne, Ryti, jūs suklydote pakviesdamas raganas. Jų tiesiog nėra.

Rytis kalba apie tokią idealią žiniasklaidą, idealią visuomenę. Ir netgi apie tuos principus, kurie buvo suformuoti, kada buvo kita situacija. Panašiai, kaip su mūsų visuomeniniu transliuotoju, bet tie principai BBC buvo sukurti, kai nebuvo jokios konkurencijos. Ir štai šitoj situacijoj tu ir toliau turi jų laikytis.

Vakar manęs kolegė klausė: „Čia taip baisu, čia taip baisu, kodėl jūs toks optimistiškas?“ Aš atsakiau: „Žinot, žmogus, gyvenęs keturiasdešimt metų okupacijos sąlygomis, taip ir kapitalizmą išgyvens. Čia jau nėra taip baisu“. Jauniesiems kolegoms palinkėčiau pasiimti iš universiteto viską, ką galima pasiimti ir neišpūsti, nesureikšminti dalykų, kurie nėra tokie įdomūs, tokie svarbūs. Iš tikrųjų, mūsų rinka dinamiška, ji kinta ir žurnalistams bus, kur dirbti. Po to, kai baigsime universitetus, bus ilgas gyvenimas, kur mes mokysimės, mokysimės ir nenorėkime visko iš karto.

R. J.: Aš tiesiog norėčiau paprašyti diskusijos dalyvių tarti po keletą baigiamųjų minčių apibendrinant mūsų pokalbį ir padedant suprasti, kas šiandien yra svarbiausia žmonėms, kurie nori dirbti žurnalistais.

M. M.: Galime sakyti, kad žiniasklaidos situacija yra bloga, arba labai bloga, bet jos poreikis visada išliks: be medijos, kuri surinks informaciją ir pateiks, visuomenė negalima. Tas lemia, kad būsite reikalingi. Bet jei jūs rašysite, kad šiandien lyja, nors iš tikrųjų šviečia saulė, jūs negalėsite dirbti.

A. S.: Netapkite įrankiais kažkieno žaidime. Man, kaip piliečiui, labiausiai norėtųsi, kad būtų aiškios žaidimo taisyklės. Norėčiau, kad jeigu diskusijoje dalyvauja penki pašnekovai, iš jų trys susimokėję komercijos skyriui, o tai aš irgi norėčiau žinoti, kurie yra susimokėję, o kas yra patrankų mėsa. Aš norėčiau skaidrumo.

A.Č.: Pritariu, ką Audrius pasakė ir dar, kad kai mums tos taisyklės primetamos, mes su jomis nesitaikstytumėme. Dar manau, kad svarbu tas bendrumas, kad kai vieną išmes, netylėtume, kad etika nebūtų vieno žmogaus problema. Aš sutinku, ką Rytis Staselis sako, kad tai ne institucijų reikalas, kad tai yra kiekvieno iš mūsų klausimas. Bet reikia ir palaikyti vieniems kitus. Ir Žurnalistikos insitutas prie šito gali prisidėti.

M. K.: Jeigu jus domina nepatirtas komunikacijos pasaulis, jei jums įdomu, kaip žinia juda, kaip transformuojasi, kaip visuomenės nuomonė keičiasi, kaip gali naudodamas įvairias komunikacines priemones pasukti žmonių vertybes į vieną ar kitą pusę, yra komunikacijos arba ryšių su visuomene specialisto darbas. Aš myliu šitą profesiją ir džiaugiuosi, kad gyvenimas davė galimybę dirbti su geriausiais šios profesijos žmonėmis.

Jeigu jums atrodo, kad esate truputį pranašai, kad jūsų darbas yra padėti visuomenei susivokti, paaiškinti, kas darosi, jūs turite pačią nuostabiausią profesiją pasaulyje. Ir žinot, apie ryšių su visuomene specialistus niekas nerašys knygų ir niekas neskaičiuos, kiek jų nudobė.

R. S.: Norėtume, kad būtume gerbiami žmonės. Šitoj profesijoj pareiga šiek tiek panaši į dervišo būtį – apskurusio teisuolio. Jeigu nori būti gerbiamas, principingas, tu negali būti milijonierius. Ir atvirkščiai. Kitas dalykas, jei mes sugebėsim kritiškai mąstyt, kritiškai vertint savo pašnekovą, nepasitikėt, profesionaliu požiūriu, viskas bus gerai.

Susiję