Rašiniai

Redakcijos žodis

Naktis, kai niekas nemiega

Dienos darbai nusikelia į naktį. Pavargusiomis akimis pažvelgiu į  priešais esantį daugiabutį. Skaičiuoju šviesius ir mėlynai nuo televizorių ekranų mirgančius langus. Ką veikia kaimynai? Nejaugi žiūri naktinę televiziją? Gal bando surasti gyvenimo meilę per interaktyvų TV šou. Kad naktimis nebūtų taip vieniša.

Kitame lange – moteris su knyga. Jos lange naktį beveik visada dega šviesa. Ji laukia, kol sumigs namiškiai, kol viskas nutils ir tada galės imtis darbo. Naktis jai suteikia galimybę pabaigti tai, kam nelieka laiko dieną. Kartais ji sulaukia aušros ir supratusi, kad nespės pabaigti darbų, net neina miegoti.

Atvažiuoja taksi. Sustoja po geltona žibinto šviesa, kurioje krenta lengvi sniego gabalai. Vairuotojas įjungia šviesą taksi salone, važiavęs vaikinas sumoka už kelionę. Taip baigiasi trumpa taksisto ir vaikino, mano kaimyno, pažintis. Po minutės išgirsiu lifto atodūsį ir barškančius raktus. Naktį viskas girdisi geriau. Gal dėl to, kad atidžiau klausomės?

Paauglių  kompanija traukia į nemiegantį daugiabutį. Iš „Naktidos“. Galimybė nusipirkti alaus ir kebabą pritraukia vietinius. Sportiniai drabužiai, gobtuvai, pasitikinčio savimi žmogaus poza. Į „Naktidą“ geriau eiti nesidairant. Vėliau stebėsiu, kaip juda raudonos švieselės, kai kompanija eis parūkyti balkone.

Šią naktį niekas nemiega.

Monika Urbonavičiūtė