„Taksiste, pavežėkite iki Laisvės prospekto!“

Naktinis taksi laukia naujų klientų. K. Vyšniausko nuotr.
Naktinis taksi laukia naujų klientų. K. Vyšniausko nuotr.

Be penkių minučių vidurnaktis, Vilnius, Vokiečių gatvė, padengta pirmuoju lapkričio sniegu. Pasibeldžiu į lūkuriuojančio taksi langą. „Sveiki, man reikia nuvykti į Laisvės prospektą. Važiuodamas norėčiau paimti iš jūsų interviu apie naktinį darbą. Sutinkate?“ – paklausiu. „Na, sėsk, pabandom“, – minutėlę sudvejojęs atsako taksistas – žmogus, kurio profesija yra neatsiejama nuo naktinio gyvenimo.

„Kad nieko įdomaus. Niekas dar peilio į šoną neįsmeigė, pistoletu negrasino“, – linksmai pradeda pašnekovas, apeliuodamas į Lietuvos žiniasklaidoje dažnai eskaluojamą kriminalų temą. „Kalbėtis juk galima ne tik apie nelaimes. Man taksisto profesija atrodo netgi romantiška – nuolatinės kelionės su vis naujais žmonėmis. Jie – su savais charakteriais, savomis istorijomis“, – prieštarauju aš ir nužvelgiu pašnekovą: maždaug penkiasdešimties metų, žemo ūgio, pliktelėjęs, „draugiško veido“ (būna tokie žmonės – pažiūri į juos ir iš pirmo žvilgsnio supranti, kad noriai bendraus, šypsenos nepagailės). „Pasisekė“, – pagalvoju.

„Nėra čia tos romantikos tiek daug. Kol jaunas esi – visai smagu pasivažinėti, pabendrauti. Bet praeina trys mėnesiai, pusė metų, ir nori lipti iš mašinos kuo greičiau“, – patirtimi dalijasi taksistas. „Kodėl tuomet jūs vis dar važinėjate?“ – klausiu, tikėdamasis skundų, kad sunkmečiu kito darbo rasti nepavyksta. „Kad aš jau 30 metų taip“, – drąsiai taria jis ir šypsosi matydamas nustebusį mano žvilgsnį. „Daug visokių darbų esu dirbęs, bet kaip pradėjau važinėti būdamas studentas, taip ir važinėju. Pripratau“, – atvirauja taksistas.

Automobilis pamažu juda senamiesčio gatvelėmis. Taksistas važiuoja atsargiai – ką tik pasnigo, kelias slidus. „Vairuoti naktį daug smagiau. Mašinų tiek nėra, nereikia grūstis kamščiuose. Avariją ne tiek šansų padaryti. Dieną būna – įlipa ir sako – man per 15 minučių reikia būti kitame miesto gale. Ir spaudi tada, rizikuoji“, – pasakoja vairuotojas.

„O kaip žmonės? Kokie dažniausiai važiuoja naktį?“ – domiuosi. „Girti“, – pažiūri man tiesiai į akis pašnekovas ir pradeda juoktis. – „Ir paskui būna – įsėda toks ir nežino, nei kur jo namai, nei kiek pinigų turi, nei iš viso ko nori. Bet su visais turi gražiai bendrauti, nes paskui supyks, nevažiuos, dar pasiskųs kam nors, kad toje įmonėje blogi taksistai dirba“.

„Būna ir normalių žmonių, daug jaunimo. Atvažiuoji prie klubo – žiūri, ateina kokios keturios draugės. Susėda visos, sako: „Mums kuo pigiau ir greičiau“. Neturi žmonės dabar pinigų, jaunimas visai“, – kalba taksistas. „Sutinku“, – pritariu, vis užmesdamas akį į neįprastai greitai didėjančius taksometro duomenis.

„Bet darbas vis tiek labiau baisus, nei malonus. Kiekvienas klientas gali apgauti. Man buvę, kad išbėga nesusimokėję, bet tik tiek. Kitiems draugams ir grasinę, ir pinigus atėmę“, – prie nusikaltimų temos grįžta pašnekovas. „Todėl reikia sportuoti. Aš praleidau dvejus metus armijoje, vėliau užsiėmiau dziudo ir karatė. Kai žinai, kad gali apsiginti, būna nebaisu. Tik atsimink“, – mokytojo žvilgsniu į mane žiūri taksistas, – „Niekada nenaudok to, ką išmokai, kitų puolimui. Čia tik tam, kad apsigintum“.

Latvių, Kęstučio, Sėlių, Teodoro Narbuto… besišnekučiuojant gatvės viena kitą keičia nepastebimai. Taksistas užtikrintai važiuoja jomis, stebėdamas kiekvieną automobilį, aplenkdamas visas duobutes taip, tarsi iš anksto žinotų jas esant. „30 metų patirtis daro savo“, – pagiriu jį, vis dar sunkiai galėdamas patikėti, kad jis iš tiesų tiek metų vairuoja taksi.

Automobilis sustoja, skaičiuoju monetas, žiūriu, ar nepritrūks. „Turėk, kiek jau ten turi, pasilik bent porą litų. Ant alaus“, – linksmu žvilgsniu vėl žiūri taksistas. Atsiskaitau jam už kelionę ir padėkoju,  kad leido paimti neįprastą interviu. „Pamatysi, dar susitiksim. Vilnius – mažas miestas. Per tuos 30 metų visus sutikau po tris kartus“, – juokiasi jis.

„Gero vakaro!“ – tariu ir spaudžiu taksisto ranką. Neprašau jo telefono numerio – jei prireiktų papildomos informacijos tekstui, nepažiūriu, kokiai taksi firmai jis dirba, netgi nepaklausiu jo vardo – nenoriu gadinti anoniminio ir dėl to ypatingo pokalbio.

Žingsniuoju namų link ir matau, kaip automobilis pajuda į tolesnes nakties klajones, naujų momentinių pažinčių link.

Patalpinta: Publikacija