Į išdykėlišką planą dėl drąsos įveliu klasės draugą. Vieną iš parduotuvių-barų Pašilaičiuose nusprendžiame aplankyti kiek po vienuoliktos vakaro – tuo metu, kai alkoholis visoje šalyje jau tapęs „uždraustu vaisiumi“.

Užeiname į neišvaizdžią, senomis medinėmis dailylentėmis išmuštą salę. Patalpoje be prekystalio stovi keli stalai su kėdėmis, kur galima prisėsti ir suvartoti nusipirktus produktus pačioje parduotuvėje. Šalimais pastatytas ir biliardo stalas – už keletą litų galėtume pusvalandį pažaisti. Nusiperkame po vieną alaus ir prisėdame, kad galėčiau geriau įsižiūrėti į naktinę parduotuvę-barą.

Puslitris alaus kainuoja 4,30 lito. Tai – vos litu brangiau už tą, kurį gali nusipirkti parduotuvėje, veikiančioje dienos metu. Tačiau stipriesiems gėrimams taikomas daug didesnis antkainis – vynas, degtinė arba brendis parduodami su maždaug 10 litų antkainiu. Yra ir pilstomo alaus – paprašius šis gali būti įpilamas į rudą plastikinį butelį išsinešimui.

Laukiame eilėje, kol pardavėja-barmenė aptarnaus vidutinio amžiaus elegantiškai apsirengusį vyriškį su skrybėle ir odinėmis pirštinėmis. Užkalbintas minėtasis pirkėjas pasidžiaugia, kad „čia yra vienintelė vieta, kur tokiu metu gali gauti alaus“ ir mirkteli sąmokslininko akimi. Už mūsų – jauna, kukli, šiek tiek pasimetusi pora, kuri pašnibždomis renkasi butelį vyno. Sulaukusi savo eilės, porelė beda pirštu į prekystalį: „Tą“. Paskubomis sugrūda pirkinį į odinį portfelį ir neatsisveikinę išskuba pro duris.

Užsukau, atsukau – tada jau baras

Nors šis „visparis“ savo veiklos pobūdžiu yra panašesnis į parduotuvę, personalas rimtais veidais vaidina barą. Nupirktas alaus butelis paprastai neatkemšamas, bet jei pardavėjos paprašysi stipresnio gėrimo, pavyzdžiui, degtinės, ji, paėmusi butelį, atsuks kamštelį, po to jį iškart vėl užsuks ir tik tada atiduos prekę. Klasės draugas pasakoja, kad anksčiau degtinės ar alaus kamštelį pardavėjai išvis pasiimdavę sau. Šitaip viliamasi, kad pavieniai savivaldybės ar policijos kontrolieriai nuspręs, jog vykdoma kavinės-baro, o ne parduotuvės veikla, taigi alkoholiniai gėrimai parduodami legaliai.

Įpusėjome bokalą. Užkandusios iš picerijos užsisakyto maisto, pardavėjos tęsia darbą. Nors ir ne savaitgalis, klientų netrūksta. Pasak klasės draugo, savaitgalį čia nusidriekiančios eilės, kurios net netelpa į salę, todėl keli eilėje belaukiantys turi stovėti lauke už durų. Už prekystalio šmėžuoja dviejų metrų aukščio (ir turbūt panašaus pločio) apsaugos darbuotojas. Turbūt jeigu keltume problemų, jo darbas būtų mus iš čia išprašyti.

Antras bokalas – Senamiestyje

Besižvalgydamas po Pašilaičių traukos centrą, klasės draugas prisimena neseniai Senamiestyje užtikęs keistoką barą. Alkoholis jame taip pat nepilstomas į bokalus arba stiklines, stalų ten tik trys, interjeras – ne toks siaubingas, auditorija – jaunesnė už konkurento Pašilaičiuose. Negalėtume tokio praleisti.

Nuvažiuojame, užeiname. Trys stalai – ir visi užimti, nors dar tik trečiadienis. Svečiai maukia tiesiai iš skardinių, tarsi su draugais sėdėtų  savo namų virtuvėje. Retkarčiais apsilanko koks prašalaitis, kuris užsako gėrimo butelį, slapčia pakiša jį po palto skvernu ir susikūprinęs išbėga.

Apie pusvalandį pasėdėjus „visparyje“ nesunku pastebėti, kad šis turi daug nuolatinių klientų. Į beveik kas trečią užėjusį pardavėja kreipiasi vardu, pajuokauja kuria nors iš Vilniaus kalbų ir paprastai jau iškart žino dažno pirkėjo skonį bei poreikius – vienam „tris alaus“, kitam brendžio, trečias užėjo tik pasisveikinti.

Daugėja nelegalaus alkoholio

Pradėti aprašytąjį maskaradą naktinės alkoholio parduotuvės buvo priverstos po šių metų pradžioje įsigaliojusių Alkoholio kontrolės įstatymo pataisų, kuriomis uždrausta prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo dešimtos valandos vakaro iki aštuonių ryto visose mažmeninės prekybos įmonėse. Įstatymo pataisos turėjo reikšti staigią naktinių parduotuvių mirtį, bet prekybininkai bemat rado išeitį – savo patalpas savivaldybėje perregistruoti kaip viešojo maitinimo įmones.

Riba tarp parduotuvės ir baro nedidelė: tereikia atitikti tam tikrus Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos keliamus sanitarinius reikalavimus (pavyzdžiui, įrengti tualetą klientams, pastatyti staliukus), pervadinti darbuotojų pareigybes iš „pardavėjų“ į „barmenus-padavėjus“, susimokėti 2500 litų mokestį už licenciją, ir minėtųjų pataisų lyg nebuvę.

Ši skylė įstatyme jau buvo pastebėta Seime. Metų viduryje keletas parlamentarų siūlė Alkoholio kontrolės įstatymo pataisas, leidžiančias viešojo maitinimo įstaigoms alkoholį naktį parduoti tik „vartojimui vietoje be teisės išsinešti iš viešojo maitinimo įmonės“. Seimas šį įstatymo projektą atmetė. Nors stipriųjų alkoholinių gėrimų pardavimo kiekis per pirmąjį šių metų pusmetį ir nukrito 27 proc., Muitinės kriminalinės tarnybos duomenys skelbia, kad tuo pačiu laikotarpiu sulaikyta dvigubai daugiau į Lietuvą nelegaliai įvežamo gryno etilo alkoholio, o produktų, sudėtyje turinčių alkoholio, kontrabanda išaugusi net 8,5 karto.

Susiję