Tai, ką sužinojo Britanijos piliečiai, beveik patvirtina sąmokslo teorijas, tvirtinančias, jog iš tikro pasaulį valdo grupė politikų, bankininkų bei spaudos magnatų, iš anksto lemiančių politinio gyvenimo vingius ir tik žaidžiančių demokratiją. Šio straipsnio autorius taip negalvoja, bet mano, jog skandalas yra gera proga žiniasklaidai rimtai pažvelgti į save.

Beje, galėjo būti ir blogiau. Jei ne šis skandalas, spaudos magnatas Rupertas Merdochas, „News of the World“ savininkas, galėjo įsigyti „BSkyB News International“, paversdamas Britaniją panašia šalimi kaip Italija, kur daugumą masinio informavimo priemonių kontroliuoja ministro pirmininko Silvio Berlusconio žiniasklaidos imperija. Nors skandalas Britanijoje ir yra šlykštus, bet jis sustabdė šalį, visų pirmą politikus, nuo dar didesnio žiniasklaidos monopolizavimo ir privertė analizuoti, kas vyksta.

Kokiomis moralinėmis normomis remiasi Murdocho „News Corp.“ imperija? Vienareikšmiškai atsakyti sunku. Ji susideda ne tik iš kelių laikraščių – tarp jų ir žurnalistine prasme nepriekaištingo „The Wall Street Journal“ – bet ir iš daugelio laikraščių bei televizijos kanalų visame pasaulyje. Murdochas taip pat sukūrė JAV dešinįjį TV kanalą „Fox News“, garsėjanti savo neobjektyvumu, agresyvumu bei kraštutine dešiniąja ideologija. Iš vienos pusės tai gerai, nes yra konkurentas liberaliai CNN, bet kaip žurnalistinis tvarinys jis vis dėlto atsilieka ir primena „News of the World.“

Žiniasklaidos, kaip ir kiekvieno verslo, tikslas – pelnas. Laikraščiai ir televizija priversti konkuruoti su internetu bei kitomis vis naujesnėmis bei greitesnėmis informavimo priemonėmis. Kai šiame naujame pasaulyje tikslu tampa vien pinigai, vertybės, buvę neatskiriama rimtos žurnalistikos dalimi, nustumiamos į šoną. Tikslas – nebe visuomenės informavimas, bet šokiravimas bei pateikimas tokių faktų, apie kuriuos padorioje kompanijoje net nekalbama. Šiuo atveju nesvarbu, ar jie teisingi, ar neteisingi. Kas vyksta kokios nors muzikos žvaigždės lovoje, apskritai nėra informacija. Eiliniam skaitytojui nieko neduoda telefonų pasiklausymas, siekiant gauti pikantiškų, nors ir teisingų asmeninio gyvenimo detalių. Tokią „informaciją“ galima vadinti informaciniu makdonaldu. Tariamai skanu, pigu, modernu, patogu, bet nesveika.

Aišku „News of the World“ atvejis kelia ir tiriamosios žurnalistikos ribų klausimą. Ne vieną kartą naudodama, švelniai tariant, abejotinas priemones, Britanijos spauda pasitarnavo visuomenės labui. BBC nemoka už gaunamą slaptą informaciją. Bet būtent taip informaciją gavo „Daily telegraph“ ir atskleidė, jog kai kurie parlamento nariai jiems skiriamus pinigus naudoja ne visuomenės labui, bet savo asmeniniams poreikiams. Panašiai į viešumą iškilo ir FIFA korupcijos skandalas. Klausimas lieka atviras, kur tos ribos, kai žurnalistai gali naudoti visus įmanomus būdus visuomenės labui. Be abejonės, kokios nors kino žvaigždės apatinių kelnaičių spalva į šią kategoriją nepatenka. „News of the World“ gyveno grubiai eksploatuodama šias temas, pasirodo, labai svarbias eiliniam Britanijos miesčioniui. Kitaip „New of the World“ nebūtų buvęs populiariausias Britanijos savaitraštis.

Tačiau vis dėlto, skirtingai nuo Lietuvos, Britanijoje transliuoja ir rimti televizijos kanalai, sakykim kad ir BBC, ar laikraščiai, sakykim „The Financial Times“, kurie tikrina informaciją, turi aiškius žurnalistų elgesio kodeksus bei nesuka galvos, dėl kokio maisto karalienei paleido vidurius.

Britanijos skandalas nori nenori kelia klausimą, kas vyksta Lietuvos žiniasklaidoje. Logiškai galvojant Lietuvos žiniasklaidos problemos turėtų būti rimtesnės nei Britanijos. Britanija turi nepalyginamai senesnes (per švelniai pasakyta) demokratijos bei spaudos laisvės tradicijas nei posovietinė Lietuva. Sąmoningai rašau „posovietinė,“ nes didžioji dalis Lietuvos gyventojų yra gimę tarybiniais laikais, baigę tarybines mokyklas ir susiformavę tarybiniais metais. Tačiau homo sovieticus problema verta atskiros temos.

Taigi, turime kelis nacionalinius laikraščius, iš kurių turbūt visi naudoja panašius metodus kaip „News of the World“. Panašaus skandalo kaip Didžiojoje Britanijoje Lietuvoje neįvyko ir vargu ar įvyks, nes iš vienos pusės žurnalistai save laiko beveik paskutine teisingumo instancija, o iš kitos – visuomenę, atrodo, tenkina dabartinis spaudos lygis. Kaip ir Britanijoje, eiliniam piliečiui įdomiau, kokios spalvos salotas susitikime su kitos šalies vadovu valgė prezidentė, negu kas tame susitikime buvo nutarta.

Iš viso spaudos landšafto išsiskiria „Verslo žinios“, „Šiaurės Atėnai“, „Atgimimas.“ „Lietuvos rytas“ taip pat galėtų būti rimtas laikraštis, jeigu laikas nuo laiko nepasikartotų pigių sensacijų vaikymosi priepuoliai, o politinės ir ideologinės laikraščio nuostatos būtų matomos vien komentaruose. Taip pat norėtųsi, jog „Lietuvos rytas“ pinigų rastų ne tik sportui, bet ir savų žurnalistų kelionėms, kad ir į Lenkiją ar Rusiją. Informavimas, o ne krepšinis, yra laikraščio misija. Lietuvoje gerai kalbėti apie „Lietuvos rytas“ daugelio intelektualų bei politikų kompanijoje yra blogo tono ženklas, bet vis dėlto geresnio dienraščio Lietuva šiuo metu negali pasiūlyti arba, kitaip sakant, sukurti. Kitas klausimas, kokios finansinės bei politinės jėgos stovi už šio dienraščio. Viešai šis klausimas nekeliamas, nes visi, mat, „žino“.

Tačiau ir „Lietuvos rytas“, ir „Respublika“ yra žurnalistikos šedevrai verti lietuviškos Pulicerio premijos, jei lyginsime juos su regionine spauda. Šia spauda, kurios dauguma nesilaiko jokių žurnalistinių standartų, maitinasi didžioji dalis Lietuvos provincijos. Šių leidinių provincialumas, pigių sensacijų vaikymasis, cinizmas, tariamas rūpinimasis vietinių gyventojų problemomis, neperžengiant rajoninio ar apskrities lygio, daro juos nevykusiais „News of the Word“ klonais. Šie leidiniai formuoja nemažos Lietuvos gyventojų nuostatas. Tiesa, to negalima pasakyti apie visą regioninę spaudą, bet, deja, daugumai tai tinka. Čia taip pat tenka klausti, kieno interesus – finansinius bei politinius – atspindi regioninė spauda.

Televizija, o beveik kas antro Lietuvos gyventojo namuose televizorius veikia beveik ištisą parą, panašiai kaip senovėje šventasis židinys, taip pat kelia daug klausimų. Kokios finansinės bei politinės grupuotės stovi už komercinių kanalų, kodėl jie Lietuvos žiūrovams grūda produkciją, kurią galima pavadinti video makdonaldais? Kodėl Lietuvoje leidžiama įsigalėti propagandiniam rusiškam „Pervij Baltijskij kanalui“? Be abejonės, šis kanalas rodo daug gerų filmų bei įdomių kultūrinių programų, kurių nepajėgios ar nenori sukurti Lietuvos televizijos. Bet net vaikui turėtų būti aišku, jog Maskva šį kanalą finansuoja ne kultūriniams tikslams.

Britanija turi BBC, kuri yra šalies nacionalinio pasididžiavimo tikslas. Tai už mokesčių mokėtojų pinigus išlaikoma institucija. Kodėl Lietuvoje finansiškai smaugiama visuomeninė LRT? Todėl, jog kažkam nepatinka Audrius Siaurusevičius ar todėl, jog, girdi, nacionalinė televizija nereikalinga iš viso? Britanijai reikalinga, o mums ne? Todėl, jog valstybė neturi pinigų? Bet iš viso, ar valstybė kam nors dar turi pinigų, ar valstybė atlieka savo funkcijas, išskyrus maniakišką rūpinimąsi biudžeto subalansavimu. Nejaugi mums užtenka tik krepšinio?

Toks nelinksmas mūsų žiniasklaidos peizažas. Tačiau dėl to kalti ne vien žurnalistai. Didelė dalis žmonių nori sensacijų kaip narkotikų, nori šiurpių istorijų, jog pasiguostų, kad jų pačių gyvenimas ne toks blogas kaip kokio Jono iš Paežerės kaimo, kurio namas sudegė. Taip pat akivaizdu, kad daugiausiai problemų turi ta Lietuvos žiniasklaida, kurios savininkai yra lietuviai, arba į rytus nuo Lietuvos. Bet kodėl taip yra? Juk respektabilių vakarietiškų leidinių savininkai – dažniausiai taip pat vietos verslininkai ar šeimos, bet tai jiems netrukdo gaminti kokybiško produkto.

Laikas Lietuvos žiniasklaidai kritiškai pažvelgti į save. Kas mes esame – ar „ketvirtoji valdžia“, tai yra, ar atstovaujame visuomenės interesą, ar tik antra seniausia pasaulyje profesija. Britanijos ūkis nepalyginamai lenkia Lietuvos ekonomiką. Logiškai manant, žiniasklaida Lietuvoje turėtų būti dar didesnėje korupcijos bei kriminalinėje baloje nei Britanijoje, tik kad Lietuvai tai kelia daug didesnį pavojų. Tačiau, kaip rusai sako, kol griaustinis netrenks, mužikas nepersižegnos.

Šaltinis: delfi.lt

 

Susiję