Pirmoji mūsų simuliacijos ir dalyvavimo karinėse pratybose diena prasidėjo vėlai, nes į Panevėžyje esantį Karaliaus Mindaugo husarų batalioną atvykome jau po pietų. Atvykę gavome neperšaunamas liemenes ir šalmus, kurie likusioms dienoms apsunkimo mūsų dalią papildomais 20 kilogramų. Vakare visi po vieną buvome išskirstyti į skirtingus būrius. Aš patekau pas ltn. M. Glumbaką iš 3 kuopos 4 būrio. Jau tą pačią akimirką ėjome apžiūrėti teritorijos, o vėliau apleisto Panevėžio priklausomybės ligų centro, kuris pagal planą buvo ketvirtasis svarbus strateginis objektas, kurį lietuviai, pagal karinių pratybų legendą, turi apginti nuo Udijos karių. Pasak legendos, jų tikslas – perimti Baltijos valstybių politinę ir ekonominę kontrolę tam, kad priešiška jėga galėtų suskaldyti Europos Sąjungą ir NATO.

Pirmoji diena praėjo ramiai, todėl po vidurnakčio nuėjome miegoti. Miegojome šalia objekto, o vyrai pasikeisdami budėjo rūpindamiesi mūsų visų saugumu. Kadangi buvo vėsu, vienas iš karių man paskolino savo „pašiltuką“, o kitas kilimėlį miegui, kad būtų minkščiau ir šilčiau miegoti lauke. Atsikėlėme anksti ryte, vos pradėjus švisti ir iš karto pradėjome ruoštis šturmui, kuris šiandieną mūsų laukė apie 15 val. Nuo pat ankstyvo ryto vadai kūrė planus ir strategijas, kaip geriau apsiginti, pulti ir laimėti prieš Udijos karines pajėgas. 09:00 val. vyko visų karių susirinkimas, kurio metu ltn. M. Glumbakas visiems paaiškino kaip ir ką darysime, kas ir kur laikys poziciją, kaip atsitrauksime, jei nepavyks apsiginti ir reikės nuo priešo bėgti. Po to pusryčiavome ir ėjome dėlioti įvairių spąstų priešams. Artėjant 15:00 val., visų veiduose matėsi įtampa, o ir man vis smarkiau daužėsi širdis. Dauguma mūsų buvome pastato viduje ir ten laukėme veiksmo. Būrio vadas man davė ausų kamštelius ir paaiškino, jog šūviai bus itin garsūs, tad jei nenoriu, kad nukentėtų klausa, turiu juos įsidėti. Galiausiai atėjo ir ta ilgai laukta akimirka: iš radijo stotelių pasigirdo žodžiai „puola“, iš lauko – šūviai. Šturmo metu aš laksčiau paskui leitenantą ir kamera stengiausi užfiksuoti kuo daugiau įdomių vaizdų.

Daug lauke likusių mūsų būrio karių daug buvo sužeisti, todėl juos teko per langą traukti į vidų ir kviesti medikus. Visas pratybas stebėjo ir vertintojai, kurie kariams pateikdavo korteles, kuriose buvo nurodyti jų sužeidimai, jei sužeidimas itin rimtas – laikas, kiek jiems liko gyventi, arba netgi pranešimas apie jų pačių mirtį.

Po truputį priešas veržėsi pas mus, o mums apsiginti buvo vis sunkiau ir sunkiau. Galiausiai, jie įsibrovė pro antrą aukštą, o tuomet prasidėjo rimčiausias mūšis. Šūviai ir granatos aidėjo labai garsiai net ir su ausų kamšteliais. Po įnirtingos kovos supratome, kad apsiginti nepavyks ir reikia trauktis. Pranešė, jog mus į batalioną nugabens sraigtasparnis. Bėgome į sutartą vietą, tačiau šis veiksmas tapo daug sunkesniu pečius slegiant kuprinei, apsauginei liemenei ir šalmui. Visgi atkeliavome į reikiamą vietą ir dar apie 20-30 min. laukėme, kol atskirs sraigtasparnis. Galiausiai jam pasirodžius sustojome į paskirtas vietas ir laukėme nutūpimo. Vėjo gūsiai išpustė visas ilgas žoles, buvusias aplink stadioną, o mes taktiškai bėgome į transporto priemonę. Įlipti į vidų su visais nešuliais nėra taip lengva kaip gali pasirodyti, tačiau mums pavyko ir išskridome į batalioną, pro langą matydami pačius gražiausius Panevėžio vaizdus. Taip ši diena man ir baigėsi. Tuo tarpu būrys, prie kurio buvau priskirta, keliavo ruoštis kitiems kariniams veiksmams. Tą naktį žurnalistai miegojo batalione ir visas mintis ir įspūdžius dėliojo į stalčiukus.

Trečiąją dieną kėlėmės taip pat anksti ir keliavome į mūsų būrių slaptavietes, kuriose jie kūrė naujus planus, kaip atsikovoti užgrobtą pastatą. Diena taip pat buvo kupina veiksmo, tik šį kartą puolėme, o ne gynėme pozicijas. Atkeliavus į vietą, vėl klausėme leitenanto kalbos, kai visas būrys suklusęs sėdėjo ratu aplink ant žemės nubraižytą pastato planą. Vadas dėstė puolimo taktikas ir nurodė, kas ir kokias pareigas turi atlikti. Vienam skyriui buvo patikėta ypatinga užduotis – sulipus į įmonės mikroautobusą nukeliauti į vietą ir ten laukti, kol atkeliaus likusieji. Tuomet jie iššoks iš autobuso ir užpuls priešą netikėtai. Būtent dėl šios idėjos puolimo planas buvo pavadintas „Trojos arkliu“.

Atėjo laikas keliauti. „Laužyta vora“ keliavome nuo slaptavietės iki numatyto objekto ir 09:00 val. pradėjome puolimą. Įėjome per veikiančią pastato dalį – to priešas tikrai nesitikėjo. Tai buvo mūsų koziris. Šturmuoti pastatą kariams sekėsi gana gerai. Galiausiai mūsų komanda nugalėjo Udijos karius ir mes atgavome savo saugomą objektą.

Taip ši diena ir baigėsi, tuo pačiu užbaigdama ir žurnalistų darbo konflikto zonoje simuliaciją. Po dalyvavimo karinėse pratybose pajutau apsauginės liemenės trūkumą, nes jau buvau pradėjusi su ja susigyventi. Taip pat pajutau ilgesį nuolatiniam veiksmui ir adrenalinui. Per šias kelias dienas patyriau daug pirmų kartų: skrydis sraigtasparniu, nakvynė prie apleisto pastato lauke, nuolatinis liemenės ir šalmo nešiojimas, netgi pirmą kartą paėmiau į rankas tikrą kariškių ginklą. Didžiausią įspūdį visgi paliko mūšiai, susišaudymai ir būrio susirinkimai ryte.

Kodėl susirinkimai? Nes tai buvo momentai, kuomet visi kartu, vieningai, susėsdavome ir klausydavome būrio vado, jo įsakymų ir paliepimų. Mane sužavėjo disciplina ir mirtina tyla – pagarba – kai vienas šneka, o kiti tyli ir klauso.

Nors visa tai buvo tik imitacija ir tik pratybos, vis dėlto supratau, kaip atrodytų tikras karas. Būtų baisu. Kadangi žinojau, kad visa tai tik žaidimas, drąsiai lindau prieš ginklus ir laksčiau po visą pastatą, o realybėje greičiausiai taip nebūtų. Imitacinės kulkos, ginklai, jų garsai ir kariškių šauksmai leido susipažinti su kovos sąlygomis ir minčių vis pakišama fraze „kas būtų jeigu būtų“. Visa tai suteikė man daug pamokų, naujos patirties, nuotykių ir adrenalino. Šios patirties neiškeisčiau į nieką kitą.

Susiję