Trečio kurso žurnalistikos studentas Simonas Bendžius (Simas) – ir poetas, ir muzikantas. Pokalbyje su juo išgirsite du eilėraščius ir jų atsiradimo istorijas. Pasirodo, kūrybai gali įkvėpti ir ėjimas į bendrabutį Naujų metų naktį, ir nuobodi paskaita.

Kruvinais pirštais iš rūko išėjęs

Jaučiuosi gerai, bet tikslas vėl – miegas.

Taip aš juos myliu, kad net nesakysiu

Kaip traukiasi traukiasi šis mano miestas

Nugriūva namai, purvo balos į vidų

Smelkiasi, teka nagais, akimis

Moterys klykia, rauda venom aidi

Vyrai iš bado sukelia riaušes

Braunas į širdį, kol kas tiktai rankom

Nusvirus galva, Dieve, kur žiūri akys?

Ant Tavo delno vėl sėdim sugniužę

Ką jie ten paisto? Ir jiems reik pabusti

Visgi nemelą poetas pasakė –

Kažką užmiršau, o rūkas neblėsta.

 

Antrasis Simo eilėraštis „Nauji metai“ yra virtęs daina. Ją, kaip ir kitą Simo muzikinę kūrybą, galite išgirsti čia:

Nauji metai

Tai gatvės praskrieja, o aš stoviu tiesiai,

Tai kraustosi protas, o čia liekam mes.

Nepyki, brolau, jei dabar patylėsiu,

Girdžiu, kaip tu šypsais. Nereikia, užteks.

Nejau nematai, kad manęs visur pilna,

Išgydau kasnakt vis naujas lopšines.

Po kojom tau – šaknys, nuo eglės taip tvirtos.

Užlopau duobes, kad nekęstum manęs?

 

Kas naujo, brolau, jeigu tai nauji metai?

Prisėsk, kai seni tau kanopas kramtys.

Siunčiu dovanų nuo kaimynų efata,

Tik būk atsargus – tai jautrus krovinys.

Žinai, ko tu lauki, ir kam tavęs reikia –

Neleiski išeit, kai sakau, kad gerai.

Kai ežero žmonės atšvęs savo laiką,

Pakviesiu tave – šito dar nematei.

Susiję