– Jonas Jablonskis nudirbo didžiulį darbą normindamas lietuvių kalbą ir taip smarkiai prisidėdamas prie mūsų identiteto kūrimo. Jums, kaip jo palikuoniui, turėtų būti ypač svarbus atkurtos Lietuvos šimtmečio minėjimas. Ar esate susipažinęs su minėjimo planais? Kaip vertinate pasiruošimą šiai progai?

Tiesą pasakius, girdėti kažką konkretaus teko labai mažai. Prieš kelias dienas sužinojau, jog Seimo nariai kreipėsi į Vyriausybę prašydami daugiau informacijos, tad, matyt, taip pat nieko nežino ir daugiau Seimo narių. Turbūt garsiausiai nuskambėjusi mintis – Ramūno Karbauskio sumanymas vaikus aprengti tautiniais drabužiais, o aiškesnės vizijos, plano, koncepcijos girdėti neteko.

– Kur ir kokios, Jūsų nuomone, buvo padarytos didžiausios klaidos, jog net nežinome, kas planuojama?

Bėdų galima ieškoti kad ir silpname buvusiame premjere, bet, mano manymu, problema čia yra daug gilesnė: ar apskritai mūsų politikai patys sau sugeba išsikelti politinę viziją. Viziją Lietuvai – ką mes norime pabrėžti, ką mes norime pademonstruoti. Dabar nėra nei rėmų, nei vizijos. Matyt, buvo pasielgta kaip visada – kreiptasi į reklamos specialistus ir prašoma idėjų. Vis dėlto be politinės drąsos ir ambicijų nepadės net geriausi reklamos specialistai. Tai tinka ne tik šimtmečio minejimui, bet ir bet kuriam kitam politiniam reiškiniui Lietuvoje.

– Kaip vertinate jau galutinai žlugusią Ramūno Karbauskio idėją kiekvienam vaikui padovanoti po tautinį kostiumą?

Norėčiau į šį pasiūlymą dėl tautinių drabužių pažvelgti kiek kitaip, nei buvo žvelgiama iki šiol – patinka ar nepatinka – bet įvertinti kaip politinę mintį. Aš galiu jai nepritarti ir būti dideliu jos priešininku, bet tai jau yra politinė mintis. Ji, interpretuojant R. Karbauskį, skamba taip – „aš esu kilęs iš kaimo ir man atrodo, kad visi, aprengti tautiniais drabužiais, yra tikri lietuviai, negeriantys alkoholio bei nevartojantys narkotikų. Esu pasiryžęs tai ginti”. Išdrįsti taip pasakyti yra gerbtinas dalykas. Tačiau, kaip jau girdėjome, idėja žlugo, taip ir neįgavusi pavidalo. Tad mano spėjimas – greičiausiai turėsime tris naujus paminklus.

– Kaip Jūs įsivaizduojate tinkamą šimtmečio minėjimą? Gal turite kokių originalių idėjų?

Man labai patinka dermė tarp pagarbos praeičiai ir žvilgsnio į ateitį. Besilankydamas Vašingtone prie Vietnamo karo memorialo sutikau turbūt kas dieną ten stovinčių karo veteranų, kuriems turbūt jau virš 80 metų. Jų darbas yra pasakoti apie tai, ką jie matė, patyrė, išgyveno. Su vienu iš jų kalbėjausi gal pusvalandį, kol atsirado būrys vaikų ir veteranas man tare: „Atleiskit, bet aš turiu eiti pas juos“. Man tai pasirodė taip paprasta ir taip gražu. Tada pagalvojau, jog mes taip pat turime gyvų likusių partizanų, žmonių, išgyvenusių tremtį, kūrusių Lietuvą, stovėjusių prie televizijos bokšto ar Seimo lemtingąją sausio naktį. Jų pasakojimai bei suvokimas, kad mes gyvename šalia tokių narsių žmonių būtų pats geriausias atkurtos Lietuvos šimtmečio įprasminimas. Ryšys tarp žmonių man yra svarbiausia. O dar vienas betoninis blokas, paminklas, monumentas? Turbūt jau aišku, ar mes ką nors geriau besugalvosime.

– O kaip Jums idėja apie mikrokompiuterį kiekvienam Lietuvos mokiniui?

Kaip simbolis tai yra gražu. Mano nuomone, tai tikrai būtų geriau, nei tautiniai drabužiai. Vis dėlto žvelgiant iš praktinės pusės, be mokytojo mikrokompiuteris bus tik plastiko gabalėlis, kuris greičiausiai bus išmestas. Kyla klausimas, ar mes pajėgūs apmokyti šimtus ar net tūkstančius mokytojų, kurie padėtų pažinti šį prietaisą. Jeigu taip – tada tai būtų puikus pavyzdys, tikras, gyvas monumentas. Mikrokompiuteris tuomet taptų realiu ateities kūrimo įrankiu ir, jeigu mums tai pavyktu, būtų šaunu. Bet jeigu juos tik išdalinsime be aiškesnio plano ir vizijos – teks tik gūžtelti pečiais ir sau ištarti, kad, na, turbūt vis geriau negu nieko.

– Tad gal tada pastatome kokį muziejų? Turbūt būtų paprasčiau nei dalinti šimtus tūkstančių mikrokompiuterių ir gal net statyboms pritrauktume privačių investicijų?

Galimybių tai padaryti yra. Greičiausiai pasirodysiu kaip didžiausias nuoboda, tačiau ar mes bent išnaudojam tai, ką jau turime? Yra tiek visko, kas taip beviltiškai apgriuvę –  pradedant tuo pačiu Gedimino kalnu ar bokštu, kuriame prieš 20 metų nebuvo galima liesti praktiškai nieko. Aš net neabejoju, jog ir dabar neleidžiama prie nieko liestis. Arba liūdnesnį mūsų šalies laikotarpį menantis objektas –  Panerių memorialas, kuris, kaip anksčiau beviltiškai atrodė, taip ir dabar liko toks pat. Gerai, pastatykime dar kažką. Kažką, kur niekas neis, ir kažką, kas vėl atrodys beviltiškai. Jei jau darome, turime padaryti taip, kad tai būtų gyva, tikra, įdomu bei prasminga. Reikia žmonių, kurie tuo degtų, kurie turėtų ką papasakoti. Kaip, pavyzdžiui, partizano Juozo Jakavonio-Tigro sodyba Varėnos miškuose. Prisipažinsiu,  aš nesu buvęs įdomesniame muziejuje. Jo pasakojimas buvo įdomiausias dalykas, girdėtas iš partizanų. Jis kalbėjo apie tai, kaip slėpė partizanus, kaip buvo atliekamos kratos, kaip jis ir jo artimieji drebėjo sovietų kariams baksnojant žemę ir beieškant slėptuvės. Mums reikia daugiau tokių muziejų.

– Tad, kaip suprantu, šimtmečio minėjime Jums svarbiausia įprasminti žmogiškąjį ryšį?

Tikslaus atsakymo, kaip atgaivinti mūsų istoriją ir pasirengti ateičiai, nėra. Man tik labai gaila, kai mes pastatome puikią piramidę prie Seimo, kuri nereiškia visiškai nieko, arba kitą monumentą, pavadinimu „Žinia“, kur moteris iškėlusi laiko lanką ir strėlę. Jeigu manęs paklaustumėte, kodėl ji ten pastatyta, atsakyti negalėčiau. Manau, jog tai žino tikrai labai mažai žmonių. Ar mums reikia dar vienos istorinės asmenybės, užkeltos ant betoninio bloko vien priminimui, kad tokia buvo?

Susiję