Prisijaukinant mirtį: Radvilės Racėnaitės knygos pristatymas

Iš kairės: L. Būgienė, R. Racėnaitė, D. Razauskas. Autorės nuotr.

Knygų mugės metu „Litexpo“ parodų rūmai bruzda tarsi skruzdėlynas nuo lankytojų gausos: žmonių šurmuliavimas, dešimtys spalvotų prekystalių, spūstys ir didelė erdvė, kurioje nesudėtinga pasimesti. Pajutus tokią chaotiškai linksmą atmosferą, sunku patikėti, kad vienoje iš konferencijų salių vyko pokalbis apie mirtį. Tačiau tokia tema buvo plėtojama visai neliūdna proga – dr. Radvilė Racėnaitė pristatė savo knygą „Žmogaus likimo ir mirties samprata lietuvių folklore“. Kartu su autore apie mitinę žmogaus pasaulėžiūrą pasakojo mitologas Dainius Razauskas ir mokslininkė Lina Būgienė.

Rytų religijos ar lietuvių tautosaka?

R. Racėnaitė, paklausta, kodėl pasirinko šią temą, papasakojo, jog jos atėjimas į folkloristiką susijęs su daug dalykų. Visų pirma, tautosaka buvo domimasi jos šeimoje, vėliau susidomėjo savo sesers, rašytojos Jurgos Ivanauskaitės, kelionėmis į Rytus, tada pati išvyko į Tibetą: „Pirmoji mintis buvo rašyti apie mirties temą budizme, bet tai buvo per didelis iššūkis, kadangi būtų reikėję labai didelio įdirbio – išmokti ne vieną kalbą, stažuotis Indijoje ar Tibete. Apsispręsti padėjo mano darbo vadovė profesorė Bronislava Kerbelytė. Pasirinkau lietuvių folklorą ir jų mirties sampratą“. Autorė teigė, kad tai nė kiek ne mažiau įdomu nei mirties tema budizme.

Norint tyrinėti senąsias tradicijas, mitologiją, neužtenka domėtis vien savo tautos kultūra, kadangi stipriausią tautosakos pagrindą turi Rytų šalys. D. Razauskas kaip sektiną pavyzdį iškėlė Indiją – šalį, kurioje niekada nebuvo pasikeitusi religija: „Tai yra unikalus dalykas. Žemėje pasėta sėkla sudygo, užaugo ir davė vaisių – kultūra suklestėjo be jokių išorinių įsikišimų“. Mitologas pasakojo, kad Europoje viskas kitaip – mes turime dirbtinę perskyrą tarp krikščionybės ir pagonybės. Tai sudarė stereotipinę nuomonę, kad tautosaka yra liaudies dalykas, ji netikra, nerimta, nevertinga,  tuo tarpu krikščionybė yra aukštoji, tikroji religija, tikrasis kelias į Dievą: „Netgi literatūroje randama minčių, kad Dievas egzistuoja tik dėl krikščioniškosios įtakos ir visai nėra susijęs su tautosaka. O Indijos pavyzdys yra geras tuo, kad čia nėra trūkio tarp tautosakos ir Dievo. Tos sėklos, kurios įsišaknijo, suderėjo ir iki šiol žydi bei skleidžia religiją, paremtą Dievo egzistavimu, yra tautosakoje“. D. Razauskas mano, kad tautos mitologijoje slypi religijų pagrindas, todėl atskirti paprasčiausius prietarus ir aukščiausią dieviškąją tradiciją yra nelogiška.

Mirties baimė ir prietarai

Temos, susijusios su mirtimi, nelaimingais atsitikimais, dažnai sukelia nejaukumo jausmą. Ypač šių laikų žmogus, gyvendamas greitame, naujųjų technologijų valdomame pasaulyje, retai susimąsto apie gyvenimo baigtį. Anksčiau santykis su mirtimi buvo natūralesnis: mirdavo daug vaikų, suaugusiųjų gyvenimo trukmė buvo kur kas trumpesnė, ligos buvo sunkiau pažabojamos, vykę karai nusinešė daug gyvybių. Susidūrimas su mirtimi buvo kasdieninis. R. Racėnaitė teigė, kad nepaisant to, kito žmogaus mirtis visada turėjo reikšmę pasiliekantiesiems, kadangi būdavo ilgai ruošiamasi laidotuvėms, pagarbiai atsisveikinama, tai tapdavo visai bendruomenei svarbiu reiškiniu, kiekvienam primenančiu asmeninį santykį su mirtimi. „Nors dabar kasdien girdime apie mirtį  – per žinias praneša apie avarijas, gamtos stichijas, tragiškus įvykius „karštuosiuose“ pasaulio taškuose ir, žinoma, skaičius – žuvusiųjų ir sužeistųjų. Dabar kito mirtį mes matome kaip statistiką. Galbūt, pamačius avariją, ir nubėga išgąsčio šiurpuliukai per nugarą, tačiau mes nebesugebam išlaikyti ryšio su mirtimi – tragiški įvykiai mus tik išgąsdina, bet retai primena apie mūsų pačių egzistencijos baigtinumą. Todėl iš tautosakos galime pasimokyti pagarbaus, oraus santykio su mirtimi“, – pasakojo autorė.

Kalbėdama apie prietarus, ji prisiminė Gintaro Beresnevičiaus, savo dėstytojo ir bendradarbio, pasakytus žodžius: „Prietarai pradeda veikti tada, kai juos žinai. Kai jų nežinai, jie neveikia“. Iš tiesų daugelis iš mūsų nusispjauna per kairį petį ar pabeldžia tris kartus į medį, bijodami prisišaukti nelaimę. Tai yra tapę paprastu įpročiu, kadangi mes nesusimąstome apie nelaimes mitologiniu aspektu. Kyla klausimas, ar prietarų žinojimas iš tiesų įpareigoja jų laikytis? Į jį R. Racėnaitė atsakytų įspėjimu, kad skaitant jos knygą, reikia būti atsargiems, nes gali pradėti tikėti tuo, kas anksčiau atrodė visiškai nerealu. Vienas iš prietarų, kurių laikosi moteris – prieš einant miegoti atgręžti šlepetes užkulniais į lovą, nes jei ateis giltinė, ji sakys: „Žmogaus būta, bet į lovą neatsigulta“. Tai savotiškas „pėdų sumėtymas“. Nors knygos autorė jaučiasi esanti pakankamai racionali vakarietė, šito prietaro visada laikosi: „Dėl viso pikto, blogiau nebus“.

„Jūra iki kelių, niekas nebaisu, reikia tą mirtį šiek tiek už ūsų patampyti“. Gintarės Bakūnaitės nuotr.

Mitologines žinias apie mirtį R. Racėnaitė praktiškai pritaikė po sesers netekties: „Tai padeda lengviau susitaikyti su artimo žmogaus praradimu, mirtis nebeatrodo tokia baisi. Pradedi suvokti, kad tai nėra pabaiga. Sielos nemirtingumą galima suvokti metaforiškai, tačiau mitologinės pasaulėžiūros žmogui tai padeda pasiekti ramybės, susitaikymo būseną“.

Pasirinkimas nagrinėti tokią subtilią temą buvo gana drąsus. Negali žinoti, kaip susipažinimas su antgamtiniu pasauliu gali paveikti racionalų mąstymą ar pasąmonę.  Autorė pasakoja, kad renkantis temą veikė jaunatviškas maksimalizmas: „Jūra iki kelių, niekas nebaisu, reikia tą mirtį šiek tiek už ūsų patampyti“. Kadangi R. Racėnaitė pradėjo rašyti dar studijuodama magistrantūroje, po to apsigynė daktaro disertaciją, o knygą išleido tik dabar, tai su šia tema ilgai gyveno ir  galiausiai po truputį susigyveno. „Prisipratinau mirtį“, – juokavo autorė. Tačiau ji neneigė, kad kartais pasitaiko baugių momentų: „Kai gyvenau Kaune, nuomojausi kambarį, kuriame buvo nesandariai užsidarantis balkonas. O man, kaip ir daugeliui, geriausia rašyti naktį, kada yra tylu ir visas miestas miega. Kaip tik tuomet rašiau knygos skyrių apie mirties ženklus. Vienas iš dažnesnių mitinių būtybių pasirodymo, ligos ar pačios giltinės aplankymo ženklų yra besivarstančios durys. Būtent tuo metu, kai rašiau apie durų, lango simboliką mirties papročiuose ir tikėjimuose, pradėjo varstytis balkono ir kambario durys“. Nieko keisto, kad tokiais momentais gali pasišiaušti plaukai ir netikėtai pradedi galvoti, kad užkeikimai veikia. Autorė juokauja, kad tada iš šono būtų atrodžiusi  „kaip su diagnoze“: „Pradėjau kalbėtis, pasisveikinau ir papasakojau savo „kambario lankytojams“, kad apie juos rašau“. Turbūt daugelis save ramintų mintimi, kad durys varstosi dėl skersvėjo, tačiau tokių atsitiktinumų metu racionalumas dingsta. Nors kartais pasitaiko loginių nuklydimų, tyrinėtoja mano, kad kiekvienas mokslininkas turi išlaikyti objektyvumą, atsitolinti, žiūrėti iš šalies į savo tyrimų temą.

Gimties, vedybų ir mirties santykis

Dėl folkloro svarbos nesuvokimo mes nepagalvojame apie daug mus supančių dalykų. R. Racėnaitės knygoje rašoma, kad mirtis ir gimtis yra labai susiję reiškiniai. Mums natūraliai atrodo, jog sąvokos „gimti“ ir „mirti“ yra visiškos priešpriešos. Mitologas D. Razauskas daro išvadą, „kad gimimas į šį pasaulį tam tikra prasme yra mirtis dvasioje, o mirtis iš šio pasaulio yra gimtis į dvasią“.

R. Racėnaitė taip pat  pasakoja apie iš pirmo žvilgsnio nesuderinamų įvykių – vedybų ir mirties – glaudų ryšį, kurį įrodo apibūdindama panašius vestuvių ir laidotuvių papročius: „Anksčiau nuotakos buvo apraudamos taip pat, kaip per laidotuves išlydint mirusįjį. Kartais per vestuves buvo ruošiami „želauni“ (gedulingi) pietūs. Santuokos reikšmę žmogaus gyvenime įrodo dar vienas paprotys, susijęs su laidotuvėmis – kai miršta dar neištekėjusi mergina ar nevedęs vaikinas, jie laidojami su vestuviniais rūbais, o prie karsto budi pamergės ir pajauniai“.

Tradicinės mitologijos pažinimas gali padėti geriau suvokti pasaulį, kuriame gyvename. D. Razauskas tautosakos svarbą apibūdino palygindamas senojo tikėjimo žmogų su dabartiniu: „Mitinis žmogus nesijaučia valdąs gamtos dėsnių, tačiau aplinkinis pasaulis jam yra gyvas, didelis, kupinas nesuprantamų jėgų. O dabartinis žmogus jaučiasi pasaulio valdovu, tačiau tas pasaulis yra labai menkas“. Galbūt nebūtina tikėti kaukais ir laumėmis ar gaudyti laimę nešančius aitvarus, tačiau suvokti, kad mitologinis pasaulis nėra tik tolima praeitis, reikia. Ne vienas iš mūsų per Kūčias padeda papildomą lėkštelę anapus iškeliavusiam šeimos nariui. Mitologiniai papročiai ir tradicijos, tapę natūraliais įpročiais, neleidžia užmiršti senojo tikėjimo ir padeda palaikyti pagarbų santykį su anuo, nesuprantamu, kartais bauginančiu, bet neišvengiamu pasauliu.

Patalpinta: Rašiniai