Žemaitiškų mūzų apsupty
Telšių miestui Vasario 16 – oji yra dvigubai reikšminga data – žemaičiai švenčia ne tik Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimą, bet ir „Alkos” muziejaus įkūrimą. Šiemet sukako aštuoniasdešimt metų, kai muziejus pradėjo veikti. Nenuostabu, kad baltas pastatas, įsikūręs ant Žaliojo kalno Masčio ežero pakrantės apylinkėje, sulaukė ypatingo dėmesio – vasario 15 dieną surengta Žemaitijos muziejų konferencija „Muziejus visuomenei”, skirta muziejų metams ir „Alkos” jubiliejui. Dar kartą primintas muziejaus įkūrėjas Pranas Genys, pasidžiaugta naujais eksponatais, garbinga istorija, apdovanoti muziejininkai, išklausyti eilėraščiai, dainos, reikšmingų žmonių pasisakymai. Tačiau praėjus minėjimui muziejaus durys neužsidaro – jos visada atviros ieškotojams, išsiilgusiems istorijų.
„Alka” – žemaičių mūzų šventovė
Žodis „muziejus” graikų kalba reiškia „mūzų šventovė”. Savo akimis apžiūrėti „mūzų” nusprendžiau praėjus mėnesiui po jubiliejaus minėjimo – nurimus sambrūzdžiui ir ypatingam susidomėjimui muziejumi. Ankstyvą penktadienio popietę gavau leidimą netrukdoma paslampinėti po visą muziejų ir pašniukštinėti žemaičių istorijos pėdsakais.
Savo ekskursiją pradėjau nuo muziejaus kiemo. Šalia įėjimo du svarbūs reliktai – „Alkos” įkūrėjo Prano Genio paminklas, pastatytas 1992 metais, ir senovinė patranka. Medinis artilerijos prietaisas primena XVIII amžiaus pradžią – Šiaurės karą. Tai baisus laikotarpis Telšiams – švedų kariuomenė nusiaubė miestą, iš gyventojų atiminėjo maisto atsargas, dėl to prasidėjo badas, didžiulio gaisro metu sudegė daugybė medinių pastatų, trečdalį Žemaitijos gyventojų į kapus paguldė maro epidemija. Tačiau ši nedidelė medinė švedų patranka, ištraukta iš Masčio ežero dugno, – vis dar gyvas pasakojimas, kaip švedai, traukdamiesi ežero ledu iš miesto, dėl didelio prisigrobto aukso svorio įlūžo ir su visais turtais nugarmėjo į ežero dugną.
Muziejus nustebino eksponatų gausa ir įvairove – apsilankymas čia suteikė galimybę apžvelgti epochas nuo senovės iki dabartinių laikų. Apžiūrinėdama senus ietigalius iš karų su švedais laikotarpio viena ausimi klausiausi mokyklinio amžiaus ekskursantams dėstomos pamokos apie Telšiuose gyvenusius žydus ir jų likimą.
Tęsdama savarankišką kelionę po muziejų pajutau socialinį kontrastą: viename kambaryje įkurta XVIII a. pab. valstiečio priemenė su medine lova, lininiais užklotais, sūpuojamu kūdikio lopšiu, net autentiškai aprengtu tokios trobos „gyventoju” – mediniu manekenu šiaudine skrybėle ir vyžomis; kitas kambarys – tikra kilmingųjų tvirtovė su įspūdingais baldais, paveikslais, papuošalais ir kitais meno kūriniais. Beveik visi XVI – XIX a. prabangųjį bajorų ir kitų kilmingųjų gyvenimą atspindintys eksponatai atvežti iš dvarų. Daugiausia muziejaus fondai pasipildė 1940m. vasarą, kai buvo nacionalizuoti Žemaitijoje esantys Tiškevičių, Oginskių, Pliaterių, Šuazelių, Gorskių dvarai. Šios vertybės iki pat šiol sudaro muziejaus aukso fondą.
„Renkam, tvarkom, saugom”
Taip lakoniškai į klausimą, ką veikia muziejininkas, atsakė muziejaus fototekos skyriaus vedėja Marina Petrauskienė. Su ja kalbėjomės mažame kambarėlyje, pilname nedidelių spalvoto kartono dėžučių. Jose – tvarkingai surūšiuotas visas fotografijų archyvas. „Kiekviena nuotrauka, kiekvienas negatyvas yra paruoštas laikymui ir įrašytas į katalogą”, – tarsi didžiulę burtų knygą muziejininkė atvertė ir parodė eksponatų numerius ir aprašus.
„Ar žinote, kas buvo Kaplanskis?” – mano žinias patikrino Marina Petrauskienė, kuri ne tik renka ir saugo nuotraukas, bet ir pati yra fotografė. Prisipažįstu, kad keletą akimirkų susimąsčiau, bet tada atmintyje atgijo žydų kilmės fotografo vardas: „Kalbate apie Chaimą Kaplanskį?” Muziejininkė omenyje turėjo būtent jį – žinomiausią Telšių fotografą, kuris turėjo savo fotoateljė mieste. 2004 metais M. Petrauskienė vykdė projektą, kurio tikslas buvo sutvarkyti ilgiausiai ir produktyviausiai Telšiuose dirbusio (1894-1935) fotografo kūrybinį palikimą. „Alkos” muziejuje, būtent šiame kambarėlyje, saugoma unikali Ch. Kaplanskio fotosalone padarytų stiklinių negatyvų ir nuotraukų kolekcija. Ji turtinga portretų, kuriuose įamžinti įvairūs ano laikotarpio Telšių socialinių sluoksnių atstovai, žydų bendruomenė, senojo miesto vaizdai.
M. Petrauskienė pasiėmė nuo lentynos vieną dėžutę – joje buvo sudėtos stiklo plokštelės, viena nuo kitos atskirtos perregimu popieriumi. „Tai nuotraukos negatyvas, o čia paties Chaimo Kaplanskio parašas, įrėžtas stikle. Jis visąlaik taip pasirašinėdavo”, – autentišką eksponatą atsargiai ištraukusi iš dėžutės ir iškėlusi priešais langą į dienos šviesą demonstravo M. Petrauskienė.
Iš kartos į kartą
Išėjus iš muziejaus pastato, mano kelionė nesibaigė. Apsilankiau šalia esančiame mūriniame name, kuriame įsikūrusi muziejaus biblioteka. Čia susitikau su istorijos skyriaus vyr. muziejininku, buvusiu direktoriumi Kęstučiu Švėgždavičiumi, kuris sutiko pasidalinti savo istorija. „Dirbu muziejuje jau trisdešimti metai. Dabar esu ir gidas, ir biblioteką prižiūriu”, – pasakojo muziejininkas. Jo abu tėvai taip pat čia dirbo „nuo jaunystės iki pat mirties”, kaip sakė pats K. Švėgždavičius. Jis Vilniaus universitete studijavo archeologiją, o baigęs gavo paskyrimą į Telšius. „Pamačiau, kad yra dvi laisvos vietos Tešiuose, prikalbinau draugą kartu važiuoti ir pradėjome dirbti. Tai, kad ir mano tėveliai čia dirbo, tik sutapimas. O gal ir likimas”, – svarstė istorikas. Jis pasakojo, kad pradžioje buvo gana sudėtinga, teko gyventi ir pačiame muziejuje, ir pastate, kur įsikūrusi biblioteka,– muziejus tapo tikrais namais.
K. Švėgždavičius žino beveik visus muziejaus eksponatus ir galėtų papasakoti kiekvieno iš jų istoriją. „Ir pasakoju tas istorijas, kai vedu ekskursijas, tik svarbu, kad būtų kam pasakoti,” – pripažįsta istorikas, jog anksčiau, dar tarybiniais laikais, lankytojų muziejus sulaukdavo daugiau. „Buvo rengiami tokie ekskursijų biurai – keletos dienų kelionės į Klaipėdą, Palangą, Šiaulius ir Telšius. Mūsų muziejus tomis dienomis skęsdavo nuo žmonių gausos. Dabar, tiesa, užsieniečių nemažai atvyksta, ypač pavasarį ir vasaros pabaigoje laukiame antplūdžio”, – pasakojo K. Švėgždavičius.
Slaptieji Da Vinčio raštai
Pasirodo, užrašas „Eksponatus liesti draudžiama” nereiškia, kad muziejus yra ta vieta, kurioje gali tik daug pamatyti. Tiesa, eksponatus liesti išties draudžiama, tačiau „Alkos” muziejus siūlo įdomios veiklos mažiesiems. Čia vyksta edukaciniai užsiėmimai, kurių metu ne tik pasakojama krašto istorija ir rodomi eksponatai, bet mažiesiems lankytojams leidžiama įsijausti į tikrus istorijos seklius – jie mokomi rašyti slaptuoju Da Vinčio (Leonardo da Vinci) kodu ir nematomais rašmenimis (tai rašymas pienu, kai raidės pasimato tik pakėlus popieriaus lapą virš liepsnos). Kai paklausiau Marinos Petrauskienės, kuri veda šiuos užsiėmimus, ar ir aš galėčiau išbandyti slaptąjį Da Vinčio raštą, ji šyptelėjo: „Žinoma, kaip tik šiandien turėtų atvykti trečiaklasių būrelis, galėsite pasimokyti kartu.
Muziejaus pavadinimas „Alka” – labai simboliškas. Tai šventvietė, skirta aukojimui, kuri dažniausiai buvo įkuriama aukštumoje, atviroje vietoje, prie vandens telkinių. Telšių „Alka”, įsikūrusi ant vienos iš septynių miesto kalvų, iš aukšto žvelgia į Masčio ežero platybę. Ar renkantis vietą ir pavadinimą norėta paskatinti sakraliai žiūrėti į šį muziejų? Galbūt. Bet juk muziejus – mūzų šventovė, sauganti ne tik vertingus eksponatus, bet ir žmonių istorijas. Argi tai nedvelkia dvasingumu?..
