Juozo Vaičkaus pramintas Mažeikių teatro kelias
Prieš šešerius metus Mažeikiuose atkurtas Skrajojamasis teatras sulaukė didžiulio susidomėjimo. Tai parodė, kad miestas be teatrinės veiklos apsieiti vis dėlto negali. Na o pažvelgus į jos istoriją mieste rodosi, kad visą laiką čia sekta Juozo Vaičkaus – kraštiečio, režisieriaus, lietuviško teatro pradininko – pėdomis.
Breitmozerio malūnas, mažeikiškių labiau žinomas „Aitvaro“ vardu, šiandien stovi nenaudojamas. Autorės nuotr. Lietuviškasis vakaras ir gastrolės
„Koks nuostabus serialas galėtų gimti iš įvairiausių nuotykių, pavojų, netikėčiausių susitikimų kupino klajojančios trupės gyvenimo! Vieną kartą jau temstant nuošaliame kelyje teatro vilkstinė susidūrė su vagių būriu, tačiau buvo ne tik pagarbiai paleista, bet dar ir padėką gavo už tai, kad, surinkdama į vaidinimus didžiules minias, sudaro sąlygas ir ilgapirščiams pasipelnyti“, – viename savo straipsnių apie J. Vaičkaus gyvenimą rašė režisierius Gytis Padegimas.
Trupės kelias nuo pirmųjų bandymų iki tokios šlovės nebuvo ilgas. J. Vaičkus, gimęs 1885 metais Zastaučių kaime, Mažeikių rajone, teatrine veikla susidomėjo dar mokykloje. Kai mokėsi Mintaujoje, gimnazijos sukaktuvių proga jis surengė vakarą, už kurį gavo šimto rublių premiją. Ją panaudojo teisės studijoms, kurios vis dėlto režisieriaus netenkino – netrukus jis visiškai įsitraukė į teatrą.
Grįžęs atostogauti, 1905 metų liepos 12 dieną, J. Vaičkus Mažeikiuose, Lačo (kitaip vadintame Breitmozerio) malūno klėtyje surengė pirmąjį lietuvišką vakarą. Buvo vaidinama Dviejų moterų (Žemaitės ir Gabrielės Petkevičaitės–Bitės) komedija „Velnias spąstuose“. Lietuviškasis vakaras buvo pirmasis visoje Kauno gubernijoje, jis sulaukė didelio pasisekimo.
Trupė, pasivadinusi Skrajojamąja, netrukus išties ėmė skrajoti – nebeužtekusi vaidinimų Mažeikiuose, dviem pakinkytais vežimais pradėjo gastroles po visą guberniją. Trupę sudarė apie 20 aktorių, taip pat teatro dekoratorius ir virėja. Gastroliavo jie iki pat Pirmojo pasaulinio karo: tuomet J. Vaičkus su žmona pasitraukė į Peterburgą, o buvę aktoriai išsisklaidė, kai kurie jų liko teatro saviveikloje, vadovavo mažiems būreliams. Teatras kuriam laikui dingo iš Mažeikių gyvenimo.
Priespaudos nepabūgęs liaudies teatras
Caro valdžios laikais Lietuvoje teatrinė veikla buvo smarkiai ribojama, tad pirmas lietuviškasis vakaras organizuotas slaptai. Vis dėlto J. Vaičkus savo meną Žemaitijoje demonstravo be didelių suvaržymų. Norėdamas lengviau gauti leidimus rodyti spektaklius, vėliau buvo įstojęs į Visos Rusijos Aleksandro Ostrovskio teatro draugiją.
Mažeikių liaudies teatras – pirmasis mieste teatro suklestėjimo atvejis po J. Vaičkaus. Susikūrė 1969 metais, gyvavo sovietinės okupacijos laikais ir, rodos, turėjo būti smarkiai ribojamas. Tačiau situacija buvo panaši, kaip ir prieš 60 metų: miesto, į kurį tuo metu kaip tik plaukė jauni, talentingi menininkai, rodosi, negniaužė cenzūra, nebuvo draudimų rodyti spektaklius.
Prisiminimais apie liaudies teatrą dalijęsis Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas Martynas Januška pasakojo, kad į miestą atvyko 1976-aisiais, pasiryžęs režisuoti spektaklį pagal Tamaros Jan pjesę „Mergaitė ir pavasaris“. Kūrinio pagrindinė veikėja maištavo – prieš klasės draugus, mokytojus, vyresniuosius. Vis dėlto tokio kūrinio inscenizuoti M. Januškai niekas nedraudė ir apribojimų netaikė.
„Visą spektaklį paruošiau pats, su režisieriais ir scenografe sprendžiau jaunimo problemą, bet taip, kaip ją supranta žmogus, o ne kokios partijos direktyva“, – pasakojo M. Januška. Mokytojas šypteli prisiminęs, kad po premjeros padėką gavo iš tuometinio Kultūros skyriaus vedėjo – komunistų partijos atstovo.
Prisimindamas sovietinį teatrą mokytojas lygino Mažeikius, kuriuose nebuvo „nuimtas“ nė vienas spektaklis, ir didesniuosius miestus, kaip Kauną ar Klaipėdą, kur kūriniai buvo nuolat koreguojami arba jų apskritai atsisakoma. J. Januška sako apsvarstęs bent kelias priežastis, dėl kurių taip galėjo atsitikti: „Gali būti, jog prisidėjo drąsūs režisieriai, talentingi aktoriai, gera publika ar provincijos sindromas. Tačiau tikrai daug lėmė ir maištingoji J. Vaičkaus dvasia. Juk būtent jis parodė, kad dėl meno galima atsisakyti visko – net karjeros.“
Buvusi Mažeikių rajono savivaldybės Kultūros centro direktorė Krista Kinčienė pasakojo, kad liaudies teatro veikla ilgainiui ėmė strigti, nes jauni specialistai, nesulaukę greito teatrinės veiklos rezultato ir gerų atlyginimų, netrukus kraštą palikdavo.
„Jaunuoliai iš kitų miestų atvykdavo su didžiulėmis svajomis ir tikėdavosi greitai viską padaryti. Būdavo, sugalvodavo spektaklį, bet pradėdavo ne nuo aktorių ieškojimo, o nuo dekoracijų, afišų kūrimo. Vaidinimai taip ir neįvykdavo, o režisieriai, nusprendę, kad algos čia per mažos, neilgai padirbę, išvykdavo,“ – kalbėjo K. Kinčienė.
Visiškai liaudies teatro veikla nutrūko, kai jo vairą perėmė režisierius Arūnas Gromnickas. Vaidinimai persikėlė į nedideles erdves, kūrinius imta rodyti mažoms grupėms – komitetams, šeimoms, ėmė menkti jų įvertinimas. Galiausiai Lietuvos liaudies kultūros centro sprendimu teatras panaikintas.
Barnių pražudytas Klojimo teatras
Amžininkų J. Vaičkus ne kartą buvo pavadintas atkakliu, netgi užsispyrusiu žmogumi. Režisierius buvo linkęs daugumą sprendimų priimti pats, nesitardamas su kitais, kas neretai sukeldavo aktorių, amžininkų, kritikų pasipiktinimą.
Štai G. Padegimas rašė, kad žemaitis ne kartą turėjo trauktis – 1921 metais iš Lietuvos meno kūrėjų draugijos, nes neišsilavinusi publika nepriėmė jo spektaklio, 1923-aisiais iš tėvynės Amerikon, nes nebeturėjo galimybės užsiimti teatrine veikla Lietuvoje. Vis dėlto atkaklus režisierius nenuleido rankų ir vis bandė ieškoti naujų kelių.
Panašiai proskynų ši meno šaka ieškojo Mažeikiuose. Praėjus kiek laiko po liaudies teatro uždarymo, apie 1985-uosius metus, dabartiniam Klaipėdos Žvejų rūmų vadovui Alvydui Lenkauskui gimė mintis įkurti Mažeikių klojimo teatrą. Tokie teatrai tradiciškai buvo steigiami įvairių lietuvių kultūros veikėjų gimtinėse, tad šį kartą vieta pasirinkti Zastaučiai – režisieriaus namai. Troba, kurioje gyveno režisierius, buvo beveik nugriauta, ją teko perstatyti.
Per kelerius metus Mažeikių klojimo teatras suorganizavo keletą vietinių pasirodymų ir vieną respublikinę krivūlę, per kurią į kaimą suvažiavo visos Lietuvos klojimo teatrai. Pirmą kartą po J. Vaičkaus gastrolių amžiaus pradžioje, kitų miestų trupės aplankė režisieriaus namus.
Klojimo teatro veikla ilgai neužsitęsė – netrukus, Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir prasidėjus pastatų privatizacijai, atstatytą J. Vaičkaus trobą po ilgų ginčų teismuose atsiėmė dvi režisieriaus giminaitės. Teatro organizatoriai turėjo trauktis ir išsivežti ekspozicijas, kurios iki šių dienų yra saugomos Mažeikių muziejuje.
Vėl skrajoja
Artėjant teatro pradžios Mažeikiuose šimtmečiui kraštiečiai ėmė svarstyti apie Skrajojamosios trupės atkūrimą. Pasak K. Kinčienės, noras atgaivinti J. Vaičkaus tradiciją buvo didžiulis, tačiau galimybės menkos, nes ilgą laiką neatsirado žmogaus, kuris turėtų laiko prisiimti režisieriaus pareigas. Galiausiai šiam darbui pasiryžo M. Januška.
„Nuėjau pas K. Kinčienę ir pasakiau: „Man rūpi. Aš noriu būti tuo pilkuoju kardinolu“, – prisiminė M. Januška. Režisieriui trupę surinkti sunku nebuvo – į ją prisijungė aktorių, vaidinusių dar Mažeikių liaudies teatro spektaklyje „Mergaitė ir pavasaris“ prieš 34 metus.
Pirmasis atkurto Skrajojamojo teatro spektaklis – prieš 105 metus Lačo klėtyje vaidintas „Velnias spąstuose“. Tiesa, klėtis šiomis dienomis jau apleistas, tad vaidinimui pasirinktas šašlykinės kiemas, stovintis visai netoli pirmojo lietuviškojo vakaro vietos. Teatras, po metų perimtas Mažeikių Vytauto Klovos muzikos mokyklos mokytojos Airidos Lementauskienės, veikia iki šių dienų.
Tuo tarpu teatro Lietuvoje pradininkas liko įamžintas ne tik trupės pavadinime, bet ir akmenyje. Mažeikių parke nuo 1984-ųjų režisierius gyvena skulptoriaus Jono Meškelevičiaus dėka.
