Klaidos, kainavusios milijonus
„Technologijos diegtos neturint teisinės bazės bei strateginių dokumentų, ištekliai valdyti neveiksmingai, o sukurtos paslaugos vartotojams atrodo nepatrauklios bei painios” – tokios išvados jau daugiau nei dešimt metų atsiduria Valstybės kontrolės ataskaitose apie informacinės plėtros projektų įgyvendinimą. Šia sritimi susirūpinta ne veltui. Pavyzdžiui, sveikatos informacinės sistemos diegimui jau iššvaistyta virš 15,2 mln. litų, tačiau rezultatas taip ir nepasiektas. Sukurti elektroniniai valdžios vartai neatlieka savo funkcijų, o šalį „apjuosę“ šviesolaidinio interneto tinklai gyventojų geresniu ryšiu neaprūpina. Kodėl įgyvendinant šiuos projektus padaryta tiek daug esminių klaidų atsakė institucijos, kuri buvo ilgiausiai (2007-2013 metais) atsakinga už ES struktūrinių fondo lėšų administravimą – Informacinės visuomenės plėtros komiteto (IVPK) direktorius Ramūnas Čepaitis.
ES lėšos įsisavintos, tačiau sukurti produktai nuvilia vartotojus ©Shutterstock Valstybės kontrolės auditas atskleidė, kad informacinės plėtros srityje vien 2004-2010 m. neefektyviai panaudota per 109 mln. Lt Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų lėšų. Jų 2013 metų ataskaitoje teigiama, kad daugelio šio sektoriaus projektų reikalavimai buvo įvykdyti jau pavėlavus, o rezultatai nepateisino sukurto produkto vartotojų lūkesčių. Kodėl jūsų administruojami projektai vis susiduria su įgyvendinimo problemomis?
Projektų įgyvendinimo procese taikomas šviesoforo principas (aut. pas. keliose vykdymo stadijose projektą tikrina skirtingos institucijos). Pirmiausia vyksta planavimas. Šio proceso metodika yra universali, tačiau mūsų komitetas prižiūri, jog vykdančiosios institucijos įgyvendintų tai kas numatyta dokumentuose. Mūsų komitetas atsakingas už 2007-2013 metų finansinio laikotarpio Europos Sąjungos struktūrinių fondo lėšų administravimą. IVPK taiko kur kas griežtesnius reikalavimus nei, pavyzdžiui, Finansų ministerija. Mūsų priežiūros etape į „raudonąją“ grupę pateko santykinai daugiau projektų nei Finansų ministerijos kontrolės etape. Dėl to galima teigti, kad projektų vykdymą prižiūrime pakankamai sėkmingai, nors ir pasitaiko išimčių.
Tačiau daugeliui jūsų kuruotų projektų prireikė pratęsimo ir dar daugiau fondo lėšų. Prisiminkime šviesolaidinio interneto tinklo RAIN ir RAIN-2 kūrimo pavyzdį. Ar šis projektas nėra tiesiog puiki niša pasipelnymui?
Paminėtu atveju, valstybė pademonstravo principinę politinę valią ir įtikino Europos komisiją, kad Lietuva yra verta būti plačiajuosčio interneto tinklo plėtros lydere Europoje. Turėtume didžiuotis, kad visi mūsų valstybės gyventojai turės teorinę galimybę prisijungti prie interneto tinklo be juos socialiai diskriminuojančių sąlygų. Mūsų šalis šioje situacijoje imasi tam tikros atsakomybės ir investuoja į infrastruktūros plėtrą, sudarydama sąlygas komerciniam tiekėjui pasinaudoti „paskutinės mylios“ galimybe, tai yra įrengti savo tinklą nuo paskutinio ryšio mazgo iki vartotojo.
„Projektas vyko per ilgai ir pasirinktas technologinis sprendimas buvo pernelyg siauras bei nesuderinamas su kitais formatais.“
Iš užmiesčio gyventojų kol kas galima išgirsti daugiau nusiskundimų nei pagyrų. Žadėto geresnio interneto ryšio kaimo žmonės taip ir nesulaukė, o nutiesti kabeliai trukdo ūkininkauti. Kada galime tikėtis pajusti realią šito projekto naudą?
Pažvelgus į statistiką, valstybės kompiuterizacijos ir internetizacijos mastai nuolat auga tiek miesto, tiek kaimo vietovėse, nors tai vyksta ir skirtingais tempais: mieste šiuo metu internetas pasiekiamas 60-70 proc. namų ūkiuose, o kaimo vietovėse apie 30-40 proc. Belieka palyginti šiuos duomenis su 2010, 2008 ar 2006 metais, kai užmiesčio gyvenvietėse naudotis internetu turėjo galimybę vos 10 proc. namų ūkių. Nors yra visokių atsiliepimų apie šviesolaidinio interneto tinklo RAIN ir RAIN-2 projektus ir tolimesnę interneto ryšio plėtros programą, bet tai vienas iš būdų šią statistiką dar pagerinti.
Ar pagalvojote, kaip pritrauksite komercinius tiekėjus „paskutinės mylios“ įgyvendinimui? Gal turite su jais sudarę išankstines sutartis?
Tiesą sakant, pagal šio projekto principus, pareikšti savo interesą dėl prisijungimo prie tinklo per vietinį tiekėją yra pačių vartotojų reikalas. Valstybė sau tiesiog užsibrėžė tikslą sukurti tam tikrą pusiausvyrą tarp visuomenės, kuri yra santykiniam socialiniame ir skaitmeniniame užribyje (nutolę nuo civilizacijos centrų) ir verslo objektų interesų – turėti kuo mažiau sąnaudų formuojant tam tikras paslaugas. Jeigu komerciniai tiekėjai nesusidomės šiuo projektu, valstybė galės rinkos reguliavimo priemonių ir pati sukurti operatorių, kuris konkuruos su komerciniais interneto tinklais.
O kaip su elektroninės sveikatos informacine sistema (E-sveikata)? Ją kūrėte jau daugiau nei dešimt metų, šiuo metu vyksta jau trečias bandymas, tačiau rezultatų vis nematome. Kodėl?
Esmė slypi laikmečio specifikoje. Projektas vyko per ilgai ir pasirinktas technologinis sprendimas buvo pernelyg siauras bei nesuderinamas su kitais formatais. Pradėjus pirmąją bangą visos sistemos buvo uždaros: skirtingų gamintojų, skirtingi techniniai sprendimai tarpusavyje absoliučiai nederėjo. Pasamdyti specialistai pakankamai ilgai diegė centralizuotą platformą, kuri vėliau nespėjo koja kojon su technologine pažanga ir paseno. Šiuo metu E-sveikata įgavo labai specifinį pobūdį. Žlugus valstybės bandymams sukurti unifikuotą sistemą, regioniniai centrai ir pavienės stambiosios gydymo įstaigos (pavyzdžiui Klaipėdos, Kauno ir Santariškių) klinikos iš savo lėšų pradėjo formuoti unikalius sprendimus bei jungti į savo grupes smulkesnius medicinos partnerius. Tokiu būdu valstybei atsiranda kita užduotis – šias sistemas tiesiog sujungti. Tai nėra lengva, nes gamintojų programinė įranga labai skirtinga, tačiau šiandien viskas kur kas paprasčiau, nei buvo prieš 10 metų. Vis dėlto, darbo yra labai daug, o laiko kaip visada trūksta ir sistemos sujungimas vėluoja. Deja, projektą teks ir vėl pratęsti. 2015-2020 metų finansiniu laikotarpiu numatomas šios sistemos tobulinimas.
Kas liko atsakingu už nepavykusio E-sveikatos projekto prarastus ES struktūrinių fondų milijonus?
Už tai atsakė Sveikatos Apsaugos ministerija. 2007 metais projektą kuravęs viceministras neteko užimamų pareigų. Nors iš esmės buvo kalti diegėjai, kurie pirmojo etapo metu atsisakė vykdyti savo įsipareigojimus visu pajėgumu, tačiau dėl politinės kaitos pačioje ministerijoje, ilgai strigęs teismo procesas baigėsi jos nenaudai. Valstybė turėjo atsiskaityti su Europos Komisija – nesukūrus produkto šalis privalo gražinti pinigus. Įvykdžius projektą yra ir tam tikri kokybiniai kriterijai, kurie turi būti įgyvendinti. Matuojami net vartotojų pasitenkinimo rodikliai, kas yra iš tiesų svarbu. Pavyzdžiui, gyventojų registro tarnybos sistema. Jos kūrimui pinigai buvo panaudoti, paslauga gyvuoja, tačiau žmonės ja nesinaudoja, nes nepatogu, nepatrauklu ir nefunkcionalu.
Kokių priemonių imsitės ateityje, kad padarytos klaidos nepasikartotų?
Mūsų institucija nuo 2014 metų nebėra atsakinga už Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų panaudojimą. Vairą perėmė Susisiekimo ministerija, kuri prisiima visą politinę atsakomybę. Tuo tarpu IVPK atlieka tik metodinės pagalbos centro funkciją. Tai yra – mes juos konsultuojame. Nuo šiol teiksime ekspertines išvadas apie būsimų projektų finansavimo tinkamumą ir ruošime metodikas. Visi projektai turės atitikti tam tikrus kriterijus, nesvarbu, ar tai bus nauji darbai, ar reikalaujantys loginės tąsos bei naujo kokybinio tobulinimo. Pirmiausia, jie turės atitikti tam tikrus gyvenimo įvykius (asmenų ar verslo). Taip pat svarbu – produkto interaktyvumas ir aukštas skaitmeninis lygis. Visose sferose bus siekiama kuo labiau sumažinti paties žmogaus įsikišimo poreikį. Kuriamos paslaugos turės būti prieinamos „bet kur ir bet kada“. Kaip ir anksčiau, svarbu, kad kuriamos paslaugos nesidubliuotų ir būtų kompleksiškos. Programos tarpusavyje turi derėti. Geras pavyzdys – E-valdžios vartai, kurie apjungia daug specializuotų valstybės ir savivaldybių teikiamų paslaugų. Sieksime, kad šie kriterijai būtų pilnai įgyvendinti.
„Visi projektai turės atitikti tam tikrus kriterijus, nesvarbu, ar tai bus nauji darbai, ar reikalaujantys loginės tąsos bei naujo kokybinio tobulinimo.“
Tačiau E-valdžios vartai taip pat susidūrė su realizavimo problemomis. Ko pritrūko sėkmingam šio projekto įgyvendinimui?
Pagrindinis E-valdžios vartų tikslas yra užtikrinti įvairių valstybės institucijų informacijos sistemų integralumą, o paslaugų teikimas jau išvestinis dalykas. Didžiausia šio projekto klaida slypi jo naudojimo patogume: sunku susiorientuoti kažko ieškant – šiai funkcijai trūksta semantinės logikos. Žmonės dažnai pasiklysta ir neranda, ko jiems reikia. Taip yra dėl to, kad šios sistemos kūrimas ir tobulinimas nuėjo klaidingu keliu. Buvo pasirinktas netinkamas scenarijus: netinkama informacijos kaupimo ir duomenų katalogizavimo tvarka bei logika. Bet, šiuo metu dirbama prie naujos E-valdžios vartų versijos, kuri bus kur kas paprastesnė.
O kodėl apie sistemos patogumą nepagalvojote prieš pradėdami vykdyti projektą?
Pirmiausia vyko atskirų institucinių sistemų sukūrimas ir tik po to jos buvo sujungtos. IVPK šiame procese nedalyvavo. Mes esame atsakingi už tai, kad piliečiui ieškant tam tikros informacijos per VISP (aut. pas. Valstybės informacines sistemas), iš visų institucijų atkeliavę duomenys, būtų apdoroti ir išsiųsti žmogui. Deja, šių sistemų sujungimo metu buvo paliktos spragos, kurios apsunkino paiešką, taip nuviliančią vartotojus.
