Psichosocialinė aplinka mokyklose. Kas kenčia labiausiai?
Greitai einančiame studentiškame gyvenime sunku rasti laiko trumpam susitikimui ir pokalbiui apie kito studento veiklą. Tačiau tai įmanoma. Pokalbiui po paskaitų prie kavos puodelio susitikome su Greta Zaburaite. Ji – Vilniaus universiteto psichologijos studentė, Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos Kontrolės komisijos narė. Bet šiandien su ja kalbėjome apie vieną iš pagrindinių jos veiklų – ji Lietuvos moksleivių sąjungos (LMS) jaunimo politikos koordinatorė, kuri gali daug papasakoti apie tai, kaip mokinys jaučiasi mokykloje.
– Greta, kaip kilo idėja ištirti psichosocialinę aplinką mokyklose?
Viskas prasidėjo nuo LMS metinės programos „Emocija+“, kurią pradėjome vykdyti 2016 metų rudenį. Ji kvietė mokyklų bendruomenes burtis, kalbėtis tarpusavyje neformalioje aplinkoje prie arbatos puodelio. Ši programa buvo skirta moksleiviams, kaip jie jaučiasi mokykloje.
O praėjusiais mokslo metais mus pasiekė išskirtiniai atvejai. Pavyzdžiui, vienoje Vilniaus mokykloje organizuota ekskursija į Lenkiją ir kelionės metu buvo pastebėta, kad viena moksleivė neturi paso. Mokytoja jai liepė palikti autobusą, ir ji viena, nepilnametė liko už Vilniaus. Laimė, moksleivės brolis galėjo atvažiuoti ir pasiėmė ją. Kitas atvejis nutiko Kuršėnų mokykloje. Ten mokinys smurtavo prieš savo mokytoją.
Taip ir kilo idėja vykdyti ne tik mokinių, bet ir mokytojų apklausą, nes remiantis tarptautine patirtimi, mokinių ir mokytojų tarpusavio ryšiai yra labai svarbūs visai mokyklos bendruomenei, jei norima pasiekti gerų mokymosi rezultatų.
– O kaip sekėsi vykdyti pačią apklausą? Ar žmonės aktyviai dalyvavo apklausoje?
Manau, kad gerai, nes iš viso atsakė 3000 mokinių ir 1000 mokytojų. Labai daug padėjo Seimo narė Dovilė Šakalienė. Ji prisidėjo tiek prie apklausos platinimo, tiek prie rezultatų viešinimo organizavimo. Taip pat, kaip geriau sudaryti apklausą, konsultavomės su sociologais, specialiosios pedagogikos ir psichologijos centru.
– Kokia po apklausos išryškėjusi problema šokiravo labiausiai?
Tokios būtų kelios. Pasitvirtino hipotezė, kad labai svarbus yra mokinių ir mokytojų santykis. Mokiniai daugiausia smurto patiria iš kitų mokinių, tačiau pasirodo, kad antras smurto šaltinis jiems yra mokytojai, o mokytojai daugiausiai smurto patiria iš mokinių. Šokiravo, kad mokytojai patiria smurtą iš administracijos. Keista, kad šiek tiek daugiau mokytojų nei mokinių susiduria su smurtu. Manau, kad tai pasako labai daug apie bendrą dalies Lietuvos mokyklų mikroklimatą.
Nuo 2017 metų rugsėjo 1 dienos kiekvienoje mokykloje turi būti psichologas, tačiau apklausa parodė, kad moksleiviai dažniau pagalbos kreipiasi į savo mokytojus, nei į psichologus. Tai labai natūralu, nes mokytojais mokiniai labiau pasitiki, su jais praleidžia daugiau laiko, o psichologas retai matomas, jis nesilanko renginiuose, mokiniai nepažįsta jo.
– Pastebėjau, kad dauguma problemų susiję su mokytojais, jie tampa mokyklos psichosocialinės aplinkos centru. Ar įmanoma tas problemas išspręsti jums?
Mes galime pasirūpinti, kad kiti moksleiviai nekomplikuotų ir neblogintų situacijos mokyklose, kad gerbtų savo mokytojus ir nepasikartotų tokios situacijos kaip Kuršėnų mokykloje. Daugiausia, ką galime padaryti, yra šios temos aktualizavimas. Svarbu parodyti situacijos rimtumą, skatinti atsakingas institucijas imtis priemonių.
Šiuo metu mokytojai turi būti psichologiškai pasirengę reaguoti į pastebėtas patyčias, smurtą ir padėti moksleiviams, nukreipti juos pas specialistus, bet jie tikrai nėra.
Kitas aspektas, tai mokyklų vadovai neatlieka savo funkcijos, jiems trūksta personalo valdymo žinių: jie nepastebi, kad jų mokytojų akyse „trūksta ugnelės“, jie pervargę. Taip ir nutinka tokie atvejai, kaip neseniai buvęs Žiežmariuose, kur mokytoja pratrūko ir išsiliejo ant savo mokinių.
– Apklausa jau įvykdyta, rezultatai žinomi. Kas vyksta dabar?
Apklausa buvo įvykdyta ir rezultatai susisteminti dar lapkričio mėnesį. Lapkričio 14 dieną vyko rezultatų pristatymas Seimo Švietimo ir mokslo komiteto ir Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos jungtiniame posėdyje, taip pat tą pačią dieną vyko spaudos konferencija kuruojama Seimo narės Dovilės Šakalienės.
O vėliau tęsėsi pristatymai. Skaičiau pranešimus, kuriuose pristačiau apklausos rezultatus ir moksleivių poziciją Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, programos „Kurk Lietuvai“, „Vaikų linijos“ organizuotose konferencijose. Na, o šiuo siekiame kitus metus paskelbti mokyklų bendruomenių metais.
– O kaip tai prisidėtų prie psichosocialinės aplinkos mokyklose gerinimo?
Visų pirma, tai įtrauktų ne tik moksleivius, bet ir mokytojus, administraciją, tėvus. Šiuo metu dėl bendradarbiavimo tariamės su mokytojų profesinėmis sąjungomis, Lietuvos mokyklų vadovų asociacija, Nacionaliniu aktyvių mamų sambūriu.
Jeigu tokie metai būtų paskelbti, mokyklos bendruomenės taptų reikšmingos nacionaliniu mastu. Ne tik moksleiviai, bet ir įstatymų leidėjai sakytų, kad tai yra svarbu. Tai padėtų įgyvendinti švietimo pagalbos tyrimą ir vėliau patobulinti jos teikimą, būtų galima užtikrinti tiek moksleivių, tiek mokytojų kompetencijų ugdymą, kurti tobulos mokyklos bendruomenės modelį, galėtų vykti daugiau renginių, paskaitų šia tema.
– Studijuoji psichologiją. Kaip tau atrodo, ar universiteto ir mokyklos mikroklimatai skiriasi?
Manau, kad labai. Į universitetą ateina žmonės, kurie nori į jį ateiti ir yra visai kitoks santykis, kai tu pats nori ateiti. Be to, patyčių problema yra ryškiausia tarp 5-8 klasės mokinių, vyresnėse klasėse ta problema sumažėja, psichosocialinė aplinka pagerėja, tai universitetuose sumažėja dar labiau.
Nemanau, kad tie, kurie dažniausiai būna patyčių agresoriai, ateina į universitetą, nes jie dažniausiai turi labai komplikuotą socialinį foną.
– Ačiū už pokalbį.
Nėra už ką. Buvo smagu!