Užupio slėpiniai
Užupis įsikūręs savotiškame pusiasalyje, į kurį patekti galima tik per keletą tiltelių. Už tilto, galima sakyti, prasideda jau atskira Respublika, kuri turi savo himną, vėliavą, konstituciją, Šv. Baltramiejaus bažnyčią, Bernardinų kapines ir bronzinį Užupio angelą. Nors apžiūrėti Užupį pakanka vos kelių valandų, bet norint pasimėgauti tikru jo grožiu čia praleisti reiktų visą dieną. Tačiau koks skirtumas tarp Užupio, kuris yra šiandien ir buvo vakar? Jau penkiasdešimt metų čia gyvenanti Marijona Lakutienė sutinka pasidalyti ne tik savo prisiminimais, bet ir džiaugsmu, gyvenant Užupio Respublikoje.
Marijona Lakutienė sako, kad jei kas nors atsuktų laiką atgal, ji vėl pasirinktų gyvenimą Užupyje. Autorės nuotr. Svetingumas čia įprastas
Šeštadienio rytas. Oras išties giedras, o ir vaizdas kaip iš paveikslėlio – upelis, aplinkui augantys medžiai, mažas parkelis su pora suoliukų. Atrodo, tarsi laikas čia būtų sustojęs.
Nieko nelaukdama patraukiu Užupio gatve, stengiuosi surasti vietą, kur gyvena mano pašnekovė Marijona. Susitarėme susitikti prie jos namų vartų. Netrukus stoviu prie pilko daugiabučio. Šypsodamasi Marijona manęs jau laukia ir atidariusi vartus paprašo užeiti į kiemą.
Kieme prisėdame ant suoliuko. Prie mūsų prisistato ir trečioji viešnia. Smalsutė, pasirodo, esanti kaimynės katė. Marijona iškart pasiūlo puodelį arbatos. Atsisakau. Ji nusišypso ir pasako, kad svetingumas čia įprastas dalykas. Esą kaimynai vieni su kitais mielai išeina į kiemą išgerti kavos ar arbatos, šiltai sutinka svečius ar netoliese gyvenančius žmones. Paklausiu, ar dažnai tenka sulaukti turistų. Marijona nedvejodama atsako, kad taip. Turistai čia esą plūste plūsta, ir šiandien mačiusi ne vieną. Jos nuomone, Užupis labai pamėgtas svetimšalių, ne tik vietinių gyventojų. O kaip kitaip, juk čia yra į ką akis paganyti: vėliava, himnas, konstitucija, Šv. Baltramiejaus bažnyčia, Bernardinų kapinės ir bronzinis Užupio angelas.
Užupio praeitis
Aštuoniasdešimtmetė Marijona pasakoja, kad Užupyje gyvena jau nuo 1967 metų. Seniau moteris dirbo pieno kombinate, trejus metus gyveno pas šeimininkus. Vėliau, su vyru ir vaikais atsikraustė į Užupyje esantį nedidelį butuką. Marijona sako, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą esą čia viskas priklausė žydams. Tačiau didelė jų dalis žuvo holokausto metu. Tarybiniais laikais čia sunaikintos buvusios žydų kapinės. Iki Nepriklausomybės atkūrimo Užupis buvo vienas labiausiai apleistų Vilniaus rajonų: daugelis namų neturėjo elektros ar karšto vandens, gatvės dėl sudaužytų lempų buvo tamsios, o pastatai neremontuoti.
Paklausiu, ar yra kokių netoliese likusių pastatų, kurie priklausė žydams. Moteris ranka parodo į šalia stovintį mūrinį namą ir pasako, kad čia stovėjusi limonado darykla. Tačiau, kai ji čia atsikraustė, buvo uždaryta, nors rūsyje vis dar stovėjo užsilikę limonado buteliai. Taip pat netoliese esančiame name buvo įsikūrusi kalvė, kurioje arkliams kaldavo pasagas, tačiau ji taip pat buvo uždaryta. Esą daugelis pastatų, ne tik gamyklos priklausė žydams. Po šių žodžių Marijona trumpam nutyla ir paglosto šalia esančią katę.
Užupis, pasak jos, buvo labai „aštrus“ rajonas. Paklausiu, ką ji turi omenyje sakydama žodį „aštrus“. Ji paaiškina, kad šis rajonas seniau buvo labai nekoks. Geriančių žmonių čia netrūko. Taip pat ir smurto. Esą pasitaikydavo ir tokių atvejų, kad ateidavo ir langus išlupdavo. Kaip sakoma, jokio poilsio negalėjai surasti, todėl nedaug kas norėdavo čia gyventi. Daugelis dėl tokių neramumų net pardavė savo butus. Marijona taip pat priduria, kad „latrų“ parkelis neveltui įgavo tokį pavadinimą: ten susirinkdavo nemažai žmonių, norinčių švęsti vidury savaitės. Tačiau netikėtai jos balsas persimaino ir veide atsiranda šypsena. Kaip bebūtų, Užupis, pasak moters, seniau vis tiek turėjo savo žavėsio. Pati architektūra, savas kiemas, gėlės, žaluma. Netikėtai jos žvilgsnis pakrypsta į netoliese esantį vazoną, kuriame žaliuoja pasodintas medelis ir priduria, kad be galo mėgo vaikščioti po Užupį su vyru bei vaikais ir juo gėrėtis.
Svajonių kampelis
Marijonos akimis, dabar viskas čia kitaip. Turistai plūste plūsta ir Užupiu žavisi, net iš kitų miestelių atvažiavę giminaičiai gero žodžio negaili ar net pavydžiai žiūri į šį svajonių kampelį. Moterį ypač žavi savas kiemas, kuriame galima ir gėlytę užsiauginti. Taip pat graži aplinka, įspūdinga architektūra. Užupis dabar labai prižiūrimas ne tik valdžios, bet ir vietinių gyventojų. Reikėjo nemažai ir savo darbo įdėti, kad jis atrodytų gerai. Marijona sako, kad jei nieko nedarysi, nesodinsi, tai – nieko ir nebus. Kai įdedi darbo ir pats su nuotaika eini į lovą, nes tau „ant dūšios“ gerai. Dabar Marijona jaučiasi kaip „savame miestelyje“, visas gražias dienas praleidžia lauke.
Mums besišnekant pro šalį praeina kaimynė ir pasisveikina. Todėl paklausiu, kokia yra dabartinė situacija kalbant apie vietinius gyventojus. Marijona nedvejodama atsako, kad ir gyventojai kitokie, labai draugiški. Labai mažai geriančių žmonių. Todėl ir „latrų“ parkelis tampa mitu. Dabar jame puikuojasi gražios supynės vaikams, kur gali ateiti šeimos su vaikais. Kaimynai taip pat kaip broliai ir seserys. Dažnai išeina į lauką, pasikalba. Užupyje netrūksta ir jaunimo. Čia labai daug atsikraustančių jaunų šeimų, todėl, galima sakyti, kad senas kartas keičia naujos ir Užupis yra vis dar gyvuojanti Užupio Respublika. Bet, Marijonos akimis, jis vis tiek skiriasi nuo kitų Vilniaus vietovių. Čia, rodos, laikas yra šiek tiek sustojęs. Kartais gali pamatyti net restoranuose ant palangių auginamas daržoves arba kiemuose užsilikusius medinius žaislus. O kartais ir žmones, vyresnio amžiaus, kurie rengiasi tarsi iš anų laikų.
Marijona vėl trumpam nutyla. Ant rankų pasiima netoliese slampinėjusią Smalsutę ir nusišypsojusi sako, kad jei kas nors atsuktų laiką atgal, ji vėl pasirinktų gyvenimą Užupyje. Čia jos gimtinė, savas kampelis, gėlės, rodos, niekas to neatstotų. Po šių žodžių jos akyse atsiranda ašarų. Tuomet vėl maloniai nusišypso ir pasiūlo man išgerti puodelį arbatos.
