Tai reali grėsmė ar tik neatsakingai suformuotas stereotipas? Politologė dr. Dovilė Jakniūnaitė, tyrinėjanti Rusijos politikos procesus, teigia, kad Rusijos įvaizdis nėra toks paprastas, kokį jį pateikia žiniasklaida.

Teigiama, kad kiekviename stereotipe yra bent dalis tiesos. Kiek pagrįstas Rusijos, kaip didžiausio Lietuvos priešo, įvaizdis?

Rusijos įvaizdis nėra vienalytis: skiriasi istoriniai, politiniai, kultūriniai vertinimai. Juose daug skirtumų. Todėl atsakyti, ar Rusijos įvaizdis teisingas, vienareikšmiškai negalima. Aš nenoriu kalbėti taip radikaliai kaip, pavyzdžiui, filosofas Jean Baudrillard, sakantis, kad už įvaizdžio nėra nieko.

Vis dėlto mes nežinome, kas yra už įvaizdžio: to žinoti negalime, nebent turėtume kitą įvaizdį. Dabartinis dominuojantis įvaizdis toks – Rusija yra priešas. Bet aš nežinau, ar jis atitinka realybę, nes nežinau, kokia toji realybė ir ar ji gali būti kitokia. Mes matome tik tokį įvaizdį, kurį lemia geografija, istorija, Vladimiras Putinas, Dmitrijus Medvedevas. Kokia galėtų būti įvaizdžio alternatyva, neaišku.

Manau, kad Rusijos įvaizdyje yra tiesos, bet kai kuriais atvejais jis tiesiog pernelyg supaprastintas. Būtent tai ir sukelia daugiausia problemų. Supaprastinti lengva bet kurį įvaizdį, tačiau Rusijos įvaizdžio supaprastinimas vyksta tik viena kryptimi. Norint, kad komentaras nebūtų tiesmukiškas, reikia skirti laiko, pastangų ir resursų, įsigilinti į įvykių ir procesų subtilybes. Tai nėra daroma.

Kaip prie tokio supaprastinimo prisideda žiniasklaida?

Rusijos įvaizdis yra toks, koks yra, dėl nenoro iki galo išsiaiškinti faktus ir matyti giliau jų paviršiaus. Tai susiję su pačia žinių pateikimo prigimtimi: viską būtina paaiškinti kuo paprasčiau. Todėl žiniasklaida yra linkusi ieškoti baltos ir juodos, nes taip dirbti paprasčiausia – tai daug lengviau nei pateikti spalvotą vaizdą.

Formuojant pasaulio įvaizdį, dažniausiai suveikia draugų ir priešų ieškojimo strategija: tiek valstybė, tiek partija, tiek asmenybė gali būti tik arba visiškas priešas, arba geriausias draugas. Per ilgą laiką tokia strategija suformuoja radikalią poziciją, o vėliau iš jos išsivaduoti sunku.

Stereotipai užmerkia akis. Kokią grėsmę tai sukelia?

Akys užmerktos taip, jog, jeigu pasiūlai žvelgti į Rusiją atsakingiau ir ne taip radikaliai, tau atsako arba, kad tu gini rusus, arba, kad nematai ir nesupranti, kas toje valstybėje vyksta.

Aš negaliu pasakyti, kad man labai patinka, kas vyksta Rusijoje: nei šalies valdžios koncentracija, nei jos vykdoma istorijos politika su Stalino kulto sugrąžinimu ir neonacistinės nuotaikos, nei reikalai su Gruzija ir dar daugelis kitų dalykų.

Tačiau niekada nebūna tik vienos istorijos pusės. Kai pradedi galvoti, kad galbūt ne viskas yra taip, kaip rašoma, savaime tampi kitos pusės palaikytoju. Bet tai nereiškia, kad tampi prorusišku.

Rusijoje vykstančius procesus vertina ne tik patys žurnalistai, jie dažnai paprašo politologų komentarų. Tačiau susidaro įspūdis, kad daugelis jų tik paremia žiniasklaidos poziciją dėl priešiško kaimyninės šalies įvaizdžio.

Yra įvairias nuomones turinčių politologų. Pavyzdžiui, istorikas politologas Česlovas Laurinavičius galėtų apie Rusiją išsakyti visiškai kitokį požiūrį. Tik štai jo dažniausiai niekas nekalbina, nes nenori išgirsti kitokio atsakymo.

Žurnalistai renkasi kalbinti tuos politologus, kurių atsakymus numato iš anksto. Todėl nors ir galima paieškoti kitokių nuomonių, dažniausiai išklausomos tos pačios.

Tiesa, kartais norima straipsnius paįvairinti naujais vardais ir veidais, bet daug saugiau yra žinoti, ką politologas pasakys, dar prieš išgirstant jo komentarą.

Požiūris į Rusiją, ko gero, labiausiai išryškėja sudėtingose politinėse situacijose. Pavyzdys – konflikto su Gruzija atvejis. Kaip vertinate tuo metu Lietuvos žiniasklaidos užimtą poziciją?

Tuo metu buvau Didžiojoje Britanijoje, žiūrėjau BBC televiziją. Man pasirodė įdomu tai, kad BBC įvykių pateikimo būdas labiau panėšėjo į Rusijos negu į Lietuvos žiniasklaidos poziciją. Lietuviai tik kaltino rusus ir aklai gynė gruzinus. Tai atrodė natūralu.

Tačiau labiausiai nustebino, kad į kvailą politiką buvo žiūrima užmerktomis akimis. Niekas net nedarė jokios prielaidos, kad galbūt ir gruzinų politika nusipelnė kritikos. Vėliau šiek tiek kritiškų balsų pasigirdo, tačiau tuo metu pranešinėjant apie konfliktą kažkodėl pritrūko suvokimo, kad net ir blogiukas ne visada yra neteisus. Šitaip lengva patekti į spąstus.

Europos žiniasklaida stengėsi suprasti situaciją objektyviai ir bent jau pateikti abiejų pusių nuomones. Bet mes objektyviai į Rusiją žiūrėti negalime: per stipriai mus veikia susiformavęs jos įvaizdis.

Labiausiai dėl vienpusiško Rusijos ir Gruzijos atvejo pateikimo kalta televizija, pirmiausia LRT, skyrusi situacijai daugiausia dėmesio. Jos užsienio naujienų grupė turi pakankamai aiškiai susiformavusias nuostatas. Šiaip turėti nuostatas nėra blogai, bet pateikiant bendrą situacijos vaizdą, galėjo būti naudojamas ir kitas principas.

O dabar, gavę tokią vienpusišką informaciją, mes ilgai negalėjome suprasti Gruzijos politikos ir jos įvertinti. Ten ne viskas taip gražu, kaip norėtųsi.

Apklausų duomenimis, Rusiją Lietuvos piliečiai įvardija kaip didžiausią Lietuvos priešą.  Kita vertus, visai nemažai yra ir tokių, kurie Rusiją mato didžiausiu galimu Lietuvos sąjungininku. Kuris scenarijus, Jūsų manymu, labiau tikėtinas?

Išties sunku aiškiai apibūdinti tokias sąvokas.

Ką reiškia priešas? Statusas „priešas“ reiškia, jog mes tikimės, kad mus užpuls. Nepaisydama kai kurių mano kolegų manymo, kad taip būti gali, aš manau, kad vis dėlto užpuolimo tikimybė yra maža.

O ką reiškia „sąjungininkas“? Tai išvis neaiški sąvoka: sąjungininkai gali būti tie, kurie bendradarbiauja, bet gali būti ir tie, kurie sudaro naują valstybių darinį.

Todėl nei vieno scenarijaus nepavadinčiau labiau tikėtinu. Svarbiausia – abiejų šalių sugyvenimas. Sugyvenimas politikoje kaip specialus terminas naudojamas apibūdinti situaciją, kai prezidentas ir premjeras arba prezidentas ir parlamentas atstovauja skirtingoms ideologijoms, tačiau vis tiek sugeba rasti kompromisų. Toks atvejis buvo Prancūzijoje. Prezidento buvo prašoma sugyventi su parlamentu: nesipykti, bet ir pernelyg nesusidraugauti.

Lietuvos ir Rusijos atveju taip pat svarbiausia valstybių sugyvenimas ir susikalbėjimas. Tai alternatyva abiems minėtiems scenarijams: „Rusija – priešas“ ir „Rusija – sąjungininkas“.

O ką rodo tokia apklausoje išsakyta visuomenės nuomonė?

Manau, kad tokie apklausos rezultatai natūralūs, bet jie nebūtinai reiškia, kad tokia ir yra visuomenės pozicija.

Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į tai, kaip formuojamos apklausos ir kokie jų klausimai. Anketoje užduodamas klausimas: „Kas yra Lietuvos priešas?“ Galbūt žmogus niekada ir nebuvo apie tai susimąstęs, bet dabar jam reikia atsakyti į šį klausimą. Jis pagalvoja ir pirmiausia prisimena artimiausias valstybes. Vokietijos ir Lenkijos priešais, žinoma, pavadinti negali, nebent būtų išskirtinis lenkofobas. Atsakymas „Rusija“ iškyla savaime, net jei žmogus taip ir negalvoja. Tai tiesiog lengviausias atsakymas.

Kodėl draugų ir priešų paieškose identifikavus Rusiją kaip priešą, į kitas valstybes net nebesižvalgome?

Į Rusiją mūsų dėmesys krypsta natūraliai, dėl jos geografijos ir dėl mūsų bendros istorijos. Visų pirma, ji didelė, o kitos šalys, kurios galėtų ją atsverti, yra šiek tiek toliau. O tai, kas yra arti, yra svarbu. Taigi geografiniu aspektu žvelgiame į ją kaip į artimiausią didelę šalį, turinčią energetinių išteklių, istoriniu – kaip į mūsų nepaneigiamos praeities dalį. Tai paaiškina, kodėl taip koncentruojamės būtent į Rusiją.

Tačiau svarbiausia, ką mes su šia dėmesio koncentracija darome. Ilgą laiką viešojoje erdvėje vyravo tik vienas požiūris: kad mes Rusijos bijome ir tikimės iš jos paties blogiausio.

Apie mėginimus pažvelgti į situaciją kitaip niekas net nesvarstė. Dabar šiokių tokių bandymų po truputį jau atsiranda, tačiau jie vis dar neapčiuopiami ir neaiškūs. Vis dėlto negatyvų įvaizdį formuoti kur kas lengviau nei pozityvų.

Lietuva nepriklausoma dar tik 20 metų. Dauguma šalies gyventojų tebeprisimena sovietines nuoskaudas, tad jos gali lemti ir jų požiūrį į Rusiją. Ar galima tikėtis, kad pasikeitus kartoms, pasikeis ir požiūris?

Dabartinei vyresniajai kartai Lietuvos istorija buvo drama. Iš dalies jos požiūris perduodamas ir jauniems žmonėms. Kita vertus, dabar jau auga karta, kuri gimė po nepriklausomybės atkūrimo. Jie negyveno okupacijos metais ir nematė visų tų įvykių, kuriuos prisimena jų tėvai. Tad jiems vis sunkiau šiuos įvykius suprasti.

Tokia situacija kelia du pavojus. Dalis visuomenės gali išsiugdyti požiūrį, kad jiems praeitis  visiškai nesvarbi, o senoji karta, kalbėdama apie Rusiją, jiems tik seka pasakas. Valstybės atžvilgiu tai būtų skausmingas požiūris. Kiti gali labai lengvai pasiduoti stereotipiniams įvaizdžiams, kad viskas praeityje buvo labai blogai. Tokiu atveju jų požiūris taptų perdėtai supaprastintas ir neadekvatus.

Šios dvi kryptys: supaprastinimas ir pozicija „man nesvarbu“ gali ir gerinti santykius su Rusija, ir privesti prie neapgalvotų sprendimų. Bet jose abiejose įžvelgiu pavojų, nes tiek abejingumas, tiek ir stereotipai plėtoja visuomenės politinį pasyvumą. Jo mums ir taip netrūksta.

Taigi šiandien mes turime ir kitokių pavojų, ne tik Rusiją. Jie susiję su visuomenės augimu ir jos politiniu aktyvumu.

O kaip per tas dvi dešimtis metų pasikeitė pati Rusija?

Sudėtinga vertinti, kaip viduje atrodo Rusija, stebint ją tik iš Lietuvos. Juk daugiausia žinių apie ją gauname tik iš pačių rusų komentarų.

Sprendžiant iš to, ką sako kritiškesni komentatoriai, už Maskvos ir Sankt Peterburgo ribų vis dar nedaug pokyčių, susijusių su demokratinės valstybės kūrimu ir suvokimu, ko reikia žmogui. Šia prasme pokyčiai vyksta labai lėtai ir sunkiai.

Svarbiausia Rusijos problema, susijusi ne tik su šiais laikais, bet ir su ilga šalies istorija – visuomenės sąmoningumo ir suvokimo, kas yra valstybė bei ką ji daro, stoka.

Rusijos, kaip Didžiosios valstybės ambicija yra pagrįsta. Kita vertus, šioji Didžioji valstybė viduje žlunga. Ją žlugdo demografinės ir visuomenės sveikatos problemos, milžiniškas atotrūkis tarp vyrų ir moterų amžiaus vidurkio, alkoholizmas. Šia prasme Rusija net blogėja. Centrinė valdžia lyg ir sukurta, lyg ir veikia, bet tapatybiniuose procesuose labai daug problemų.

Žiniasklaida kuria ne tik Rusijos, bet ir viso pasaulio įvaizdį. Ką daryti žurnalistams, kad jis būtų kiek įmanoma objektyvesnis?

Kalbant apie žiniasklaidos objektyvumą visada išsakomos tos pačios rekomendacijos. Tai skaidrumo palinkėjimas, būtinybė, kad žurnalistinis darbas būtų geriau apmokamas – tai keltų profesinę motyvaciją. Žinoma, ir specializacija: svarbu, kad žurnalistas būtų specialistas ir gebėtų gilintis į problemą šiek tiek labiau nei dabar.

Žiniasklaidos objektyvumo receptai yra aiškūs. Tačiau kur kas svarbesnis yra jų įgyvendinimo procesas: kaip siekiama, ir ar apskritai siekiama, šių rekomendacijų laikytis.

Dažnai kartojama, kad žiniasklaida yra tik verslas. Teisinamasi, kad žmonės nenori ir neperka kokybiškos analitinės informacijos. Manau, kad tai dirbtinis pasiteisinimas, užsimerkimas prieš tikrovę ir pasukimas trumpiausiu keliu.

Sutinku, galbūt ir galima sakyti, kad nemaža dalis visuomenės iš tiesų nori tik pramogų, o kokybiškų žinių jai nereikia. Tačiau juk niekas nemėgino šiai visuomenės daliai pasiūlyti kažko rimtesnio, kad ir tarp pramogų arba per pramogas.

Teisintis, kad rinka nenori kokybiškos žiniasklaidos yra nekorektiška. Galbūt rinka visai nenorėjo ir „iPhon‘e“, bet „Apple“ jį sukūrė. Dabar rinkai jo jau reikia.

Taigi svarbu, ar mes tik reaguojame į paklausą, ar ir patys kuriame pasiūlą.

Kalbėjosi Erika Brazaitytė

Erika Brazaitytė – 2010 metų Vilniaus universiteto žurnalistikos bakalauro studijų programos absolventė. Šis interviu buvo parengtas baigiamajam kūrybiniam darbui – publikacijų ciklui apie žiniasklaidos formuojamus stereotipus „Ekspertų“ šalies padavimai.

Susiję