Kai trūksta tik šilto maisto ir bendravimo
Veronikai 75-eri. Kartas nuo karto užsuka į „Betanijos“ valgyklą. Čia už talonėlius gauna šilto maisto, drabužių, yra knygų, kurias galima skaityti vietoje ar neštis namo, be to, valgykloje visuomet yra su kuo pasikalbėti. Būtent „Betanijos“ valgykloje ir sutikau Veroniką. Močiutė sėdi ant taburetės, prie kojų, „Maximos“ maišelyje guli nemaža sauja žemėtų krienų. Veronika ima po vieną plonytį krieną ir kruopščiai lupa peiliu. Ant stalo pūpso kitas plastikinis maišelis su jau nuluptais krienais, grįžus namo teliks nuplauti. Apsirengusi baltu vilnoniu megztiniu, tvarkingai užsegtos sagos, kad nesušaltų – ant viršaus juoda striukė su kailine apykakle. Moteris sako, kad reikia tvarkingai gyventi ir gražiai atrodyti, o dukrai jau pasigyrė, jog planuoja eiti į kirpyklą, gražiai plaukus apsikirpti. Tuo metu valgykloje repetuoja ansamblis, ruošiasi vienišų mamų paramos koncertui.
„Sugalvojau, kad reikia rinkti gintarus. Visokių trupinių, likučių ir saują pririnkau. Gavau 6 eurus.“– apie tai, kaip prasimano papildomų pinigų, pasakoja Veronika. Autorės nuotr. Veronika sėdi ne viena. Šalia rusakalbė moteris – iš karoliukų siuvinėja sagių papuošimus. Kartas nuo karto abi persimeta vienu kitu žodžiu, šiek tiek nepatenkintos, kad reikia beveik rėkti per dainuojančių triukšmą. Veronika pastebi, kad tai tik mėgėjai, tačiau abi suklūsta uždainavus senyvo amžiaus operos solistui. Močiutės šypsosi – tai bent vyro balsas.
Svarbiausia turėti savo stogą virš galvos
Iš ramios, tylios šeimos kilusi senolė jautriai reaguoja į triukšmingą valgyklos aplinką, repeticiją. Pati dainuoti nebeina, tačiau pasakoja anksčiau dainavusi šešiuose choruose – „Visur falcetu, lengvai aukštas natas pasiekiu“, – šypteli. Veiklios moters Veronikos būta – dirbo buhaltere, sandėlio vedėja. Senolė visur ir visada stengiasi būti praktiška: „Visur reikia ekonomiškai gyventi, viską laiku daryti“. Senolė, kalbėdama apie praktišką gyvenimą labiausiai piktinasi žmonėmis, kurie ateina į „Betanijos“ valgyklą, o po to keliauja į nakvynės namus – „Ar tau gerai, ar blogai, reikia bent savą lovą turėti, o čia ateina žmonės, kurie namus pragėrė“, – sako Veronika. Matydama jaunus žmonės valgykloje, senolė prisimena, kaip pati kadaise, atvažiavusi į sostinę gyventi sukosi, kad tik išgyventų: „Ašaros riedėdavo pamačius atlyginimą. Iš pradžių atsitempėm su vyru lovą iš šiukšlyno, tada susitaupiau pinigų siuvimo mašinai. Būdavo – pamatai vitrinoje gražią suknelę, grįžti namo ir kažką panašaus pasisiuvi. Jauna buvau tikrai galinga – galėjau visą naktį megzti, nepavargdavau. Viską pati pasidarydavau ir dabar taip pat. Reiktų, kad kas padėtų užsandarinti langus, nugarą skauda, sveikata nebeleidžia, koją skauda“, – prisiminimais ir kasdienybe dalijasi Veronika.
„Ašaros riedėdavo pamačius atlyginimą. Iš pradžių atsitempėm su vyru lovą iš šiukšlyno, tada susitaupiau pinigų siuvimo mašinai. Būdavo – pamatai vitrinoje gražią suknelę, grįžti namo ir kažką panašaus pasisiuvi. Jauna buvau tikrai galinga – galėjau visą naktį megzti, nepavargdavau. Viską pati pasidarydavau ir dabar taip pat. Reiktų, kad kas padėtų užsandarinti langus, nugarą skauda, sveikata nebeleidžia, koją skauda“, – prisiminimais ir kasdienybe dalijasi Veronika.
Optimistiškai nusiteikusi
Veronika gyvena Vilniuje, Šanchajaus mikrorajone. Gyvena viena, turi dukrą, kuri kartais aplanko. Moteris tvirtai įsitikinusi, kad „niekada tegu senas nesimaišo jaunam“. Veronika pati malkomis apsišildo būstą, kaip pasakoja, visada susitvarko aplink save, nemėgsta netvarkos. Kartą, prisimena, vienam pažįstamam nutiko bėda, reikėjo iškviesti greitąją pagalbą, o žmogaus bute nebuvo nė kur kojos padėti, viskas purvina, apdergta. Aptvarkė, ką spėjo, tačiau atvykusi į pagalbą gydytoja buvo labai nepatenkinta, susiraukusi, kad visur šiukšlių pilna, dvokia… Pasakodama šią istoriją Veronika vis stebėjosi, kaip taip žmonės apsileidžia, kaip nesirūpina savo būstu.
Veronika sako, kad į gyvenimą žvelgia optimistiškai – niekuo nesiskundžia, pati sukasi it bitelė, o paklausta, kodėl visgi tenka ateiti į Betanijos valgyklą, su šypsena pasidžiaugia, kad dar pati čia ateiti gali, kad kartais gauna šilto maisto, nusiprausti, o bendrai ir pati visai gerai išsiverčia. „Sugalvojau, kad reikia rinkti gintarus. Visokių trupinių, likučių saują pririnkau. Gavau 6 eurus“,– pasakoja Veronika. Vasarą moteris prisirenka aviečių, mėlynių, dalį suvalgo, kitas parduoda. „Tik tinginiui neįmanoma pragyventi – šypteli pensininkė Veronika – o aš, jei tik sveikatos turėčiau, kaip gerai gyvenčiau“, – pokalbį optimistine gaida pabaigia moteris.
